Žemėlapyje - 42 įvairios vietovės ir objektai, apie kuriuos sklando įvairios legendos ir mistinės istorijos. Keletas tokių vietų bei objektų yra ir Vakarų Lietuvoje. Vis dėlto kur kas daugiau intriguojančių istorijų gali papasakoti gidai, kuriems nuolat tenka pasitelkti negirdėtų istorijų, kad sudomintų informacijos pertekliuje paskendusius turistus.
Kartais istorijų prikuria ir patys gyventojai, pavyzdžiui, iš lūpų į lūpas perduodami istorijas apie po Klaipėda išsiraizgiusį tunelių tinklą, neva vedusį nuo piliavietės iki dabartinio Lietuvos jūrų muziejaus.
Ieško Vaiduoklio
Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro vadybininkė Jurgita Neniškienė juokavo, kad Klaipėdoje velnių nelabai rasi, tačiau žmones domina skulptūrėlių legendos.
"Mūsų parengtas skulptūrėlių maršrutas yra labai populiarus, žmonės jį labai mėgsta. Ypač žmonėms patinka stebuklingi dalykai, kur reikia ką nors patrinti, pašnibždėti, kažką padaryti, pabelsti į vartelius tris kartus ir panašiai. Apie kokias nors šiurpias vietas lyg ir nesiteirauja", - pasakojo J. Neniškienė.
Pasak jos, populiarumu išsiskiria Juodojo vaiduoklio skulptūra, nuo kurios dvelkia mistika.
"Pavyzdžiui, žmonės, išlipę iš kruizinių laivų, telefonuose rodo Juodojo vaiduoklio nuotrauką ir klausia, kur jį rasti", - sakė Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro darbuotoja.
NAUDINGA. Apie įvairias vietas ar objektus sukuriamos legendos ir pasakojimai gali padėti žmonėms pažinti savo šalies kultūrą ir istoriją, mano gidė Diana Jomantaitė. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
Pasak J. Neniškienės, patys centro darbuotojai specialiai legendų ir pasakojimų nekuria, tačiau gidai mėgsta į savo pasakojimus įpinti mistinių istorijų ar legendų.
Pavargusiems nuo faktų
Itin daug tokių detalių savo ekskursijose pateikianti gidė Diana Jomantaitė sako, kad tai padeda sudominti klausytojus. Ekskursijas ji veda daugiausia Klaipėdoje, Palangoje, Kuršių nerijoje, Kretingoje, taip pat - Žemaitijoje, panemunėje ir kituose miestuose.
D. Jomantaitė atkreipė dėmesį į tai, kad turistai būna labai įvairūs, tad ekskursijų turinį reikia pritaikyti specialiai jiems - pasakojimai ruošiami klaipėdiečiams ir miesto svečiams, suaugusiesiems ir vaikams.
"Visiems to paties pasakoti negali, bet pastebėjau, kad yra vienas dėmuo, kuris jungia visas turistų grupes - visiems yra įdomios legendos. Visi pavargsta nuo faktų, datų, vardų, tad tos legendos praskaidrina informaciją, kurią būna privalu pateikti.
Manau, kad legendos yra mūsų tradicijų, lietuviško charakterio dalis.
Kartais mėgstu pasakojimus apie praeitį įvilkti į gražų legendos apvalkalą, papasakoti, kaip žmonės gyveno, pavyzdžiui, kaip galiniame kieme kepė paršelį ir su kaimynais dalijosi, nes į parduotuvę nuėjęs kepsnio negalėjai nusipirkti. Tad legendas reikėtų įsivaizduoti ne tik kaip tautosakos dalį - kiekvienas gidas per jas gali perteikti miesto istoriją", - su šypsena pasakojo gidė.
Sukuria ir savų legendų
D. Jomantaitės teigimu, Klaipėdoje viena populiariausių legendų yra susijusi su dviem broliais ir klampia pėda.
"Ši legenda yra atspirties taškas pradėti kalbėti apie Klaipėdą, kaip ji atsirado, kodėl vadinama Klaipėda, o ne kaip nors kitaip. Tai turbūt kertinė legenda ir paliekama galimybė žmonėms ja tikėti arba ne", - sakė gidė.
Žmonėms įdomi ir istorija apie Klaipėdos pilyje pasirodžiusį vaiduoklį, į kurio siluetą jie gali pabandyti įtilpti. Turistams smagu klausytis ir istorijos, kaip sūris Klaipėdą išgelbėjo, kai švedai puolė Klaipėdą, o klaipėdiečiai, neturėdami kuo apsiginti, ėmė mėtyti sūrių galvas. Esą švedai pagalvojo, kad klaipėdiečiai gerai įsitvirtinę, kad maistu mėtosi, todėl puolimą nutraukė.
Pasak D. Jomantaitės, žmonėms labai patinka ir pasakojimai apie stebuklus darančias skulptūras, pavyzdžiui, norus pildantį peliuką, turtus atnešančią pinigų puodynę.
"Kiekvienas gidas per savo darbo praktiką sukuria savų legendų. Tame nėra nieko blogo, nes tai nėra melas. Juk galima papasakoti tikrąją kokio nors objekto atsiradimo priežastį, bet pridėti kažką nuo savęs. Pavyzdžiui, prie undinėlės aš visada pasakoju, kad verta prie jos prisėsti ir paprašyti tikros gyvenimo meilės", - šypsojosi gidė.
Stebuklingas altorius
Legendoms pasakoti yra itin palankus Raganų kalnas Kuršių nerijoje. Ten galima duoti laisvę fantazijai ir lengvai įsijausti į lietuvių pasakas, padavimus. Už kiekvienos tokios istorijos yra gausi mūsų tautosaka, istorija, sykiu - ir pasaulio suvokimas.
D. Jomantaitė teigia, kad, klausantis tokių istorijų, galima pažinti savo protėvių laikų pasaulio matymą, jiems rūpėjusius dalykus. Taigi, Raganų kalne galima pajusti lietuvių kultūrą.
Daug legendų supa ir Palangą - istorijos apie gintarą, Jūratę ir Kastytį, Eglę žalčių karalienę. Daug istorijų slepiasi ir Birutės parko miškeliuose.
Įvairių pasakojimų gausu Kretingoje. Daugelis jų susiję su Chodkevičių šeima, pavyzdžiui, kaip Chodkevičius, norėdamas laimėti mūšį, meldėsi ir davė pažadą, kad jeigu laimės, pastatys bažnyčią ir vienuolyną. Jis tai ir padarė.
Kitas įdomus dalykas - Kretingos bažnyčios durys. Jose išdrožinėti statytojų veidai, herbai. Pasakojama, kad tokiu būdu Chodkevičiai paprašė, kad už jų sielas žmonės melstųsi - esą suklupę bažnyčioje žmonės maldas siunčia altoriaus link, jos praeina ir pro tas duris, ant kurių Chodkevičiai pavaizduoti.
"Tačiau kas pasakys, ar iš tikrųjų taip ir buvo? Aš tai vadinu legendomis. Manau, kartais tas legendas galima priimti ir kaip tikrovę - kodėl gi ne?" - svarstė pašnekovė.
Dar vienas įdomus eksponatas Kretingoje - Šv. Antano Paduviečio altorius. Žmonės pasakoja apie jiems šio altoriaus dėka nutikusius stebuklus.
"Pasakodama lietuviams apie stebuklus, įvykusius žmonėms ko nors meldžiant, sulaukiu klausimų, ar jie gali pasidalinti savo stebuklais. O vaikštant po Raganų kalną būna įdomu paklausti žmonių, ką jie žino apie raganas, ką mato skulptūrose", - prisiminė D. Jomantaitė.
Karklininkų Anės likimas
Yra ne viena istorija, pasakojanti apie Klaipėdos krašto žmones ar įvykius. Pavyzdžiui, netoli Olandų kepurės yra jūroje žuvusiems žvejams ir jų gedinčioms žmonoms pagerbti skirtas paminklas. Ten galima prisiminti mažai kam girdėtą legendą apie Karklininkų Anę, anksčiau užrašytą Bernardo Aleknavičiaus.
Karklininkų kaimo pakraštyje vienišame namuke kažkada gyveno Anė, kurią dažnai žmonės matydavo ant Melnamežės (Olando kepurės) kalno stovinčią, ilgą žvilgsnį į jūros tolius įsmeigusią. Ir vis juodai apsirėdžiusią su keistu ryšuliu ant nugaros. Jos labai nemėgusios Karklininkų žvejų moterys, todėl ji retai kur rodydavosi. Vieną pavasarį keletą dienų nesimatė dūmelio Anės lūšnelės kamine, o paskui kaime pasklido žinia, kad Anės jau nebėra. Kapinaitėse Anės nelaidojo, nes viso kaimo moterys tam priešinosi. Ir tik seniūno paliepti keli kaimo vyrai sukalė neobliuotų lentų karstą, nunešė pavakary prie Melnamežės (Olando kepurės) ir palaidojo.
Ką aplankyti?
Retas kuris iš Klaipėdos grįžta be nuotraukos su Juoduoju vaiduokliu - viena įspūdingiausių ir šiurpiausių skulptūrų Lietuvoje. Pasakojama, kad XVI a. Klaipėdos pilies sargybinis Hansas staiga išvydo vaiduoklį. Šis įspėjo, jog miestui gali pritrūkti grūdų ir malkų, o po to taip pat netikėtai pradingo rūke. Todėl šis kraupus vaiduoklis laikomas ne bloga lemiančiu, o, atvirkščiai, sėkmės simboliu.
"Raganos ir velniai - tai viena šutvė. Tačiau susivienija jie tik tada, kai žmogui reikia ką pakenkti, o šiaip jau amžinai riejasi ir stengiasi vienas kitam akis apdumti, ypač kortuodami", - bylojama Raganų kalne Juodkrantėje. Raganų kalnui šiemet - 100 metų, jis įkurtas ypatingoje kopoje, kur XIX a. ir XX a. pr. lietuvininkai mėgo švęsti Jonines. Pasakojama, kad šią vietą buvo pamėgę ir raganos su velniais. Kalnas turi šviesiąją ir tamsiąją puses. Saulėtoje pusėje meistrai įkurdino pasakorių, kuris pasakoja įdomiausias legendas apie milžinę Neringą ir Naglį, Perkūną ir Bangpūtį, Eglę žalčių karalienę bei dvylika brolių, juodvarniais lankstančių. Tamsiojoje kalno pusėje užeina migla ir prasideda velniava: raganos, laumės, slibinai, velniai ir pats pragaro valdovas Liuciferis. Tik nusileidus stačiu skardžiu žemyn, užgieda gaidžiai, išbaidydami šmėklas, užgroja kaimo muzikantai, vaikų laukia supynės, laipynės, čiuožyklos.
Žemaitijos nacionaliniame parke, Platelių dvaro parke, augantis 200 metų storiausias Lietuvos uosis pavadintas raganų garbei - Raganos uosiu. Pasakojama, kad uosio liemenyje esąs įstrigęs duonos kepalas, kai ragana, jį atėmusi iš mergaitės, įpuolusi į medį gaidžiui užgiedojus. Kiti dar tvirtina, esą raganos šį uosį mėgstančios ir čionai gūdžią naktį susirenkančios pasitarti.
Baltų mitologijos parke Kretingos rajone velniai karaliauja Požemio rate. Čia su maišu jūsų nuodėmių laukia raguotas Pykuolis.
Platelių ežere slepiasi ne tik nardytojus mėgėjus masinančios XVI a. tilto polių liekanos, bet ir "Gelmių mergelė". 12 metrų gylyje esanti sėdinčios moters skulptūra buvo siejama su legenda apie Boną Sforzą, tačiau išties tai - skulptoriaus Aloyzo Toleikio 1972 m. sukurtas paminklas vienai staiga mirusiai studentei. Jis stovėjo kapinėse Šiauliuose, tačiau vandalų buvo išniekintas - nulaužta ranka, nuskelta nosis. Nardymo mėgėjų klubo "Oktopusas" nariai sugalvojo skulptūrą nuleisti į Platelių ežero dugną ir įtraukti ją į nardymo maršrutų sąrašą. Taip pat nardant Platelių ežere galima apžiūrėti nardančių vienuolių palaimintą kryžių, 8 metrų gelmėje tebegulinčias prieš keletą metų katastrofoje sudužusio sraigtasparnio liekanas bei 2004 m. nuskendusią jachtą.
Žygiuojant Šeirės pažintiniu taku aplink Platelių ežerą prieisite pelkėjantį Piktežerį - jo prieigas saugo medinė velnio skulptūra. Pasakojama, kad čia yra į dugną nugarmėjęs ne vienas kryžiuotis ir neramios jų vėlės vis klaidina, vilioja savo glėbin pavienius praeivius.
Vila "Anapilis" Palangoje XIX a. pr. priklausė paskutinio Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus motinai grafienei Sofijai Tiškevičienei. Nuo jos vardo vila ilgą laiką buvo vadinama "Sofijos" vardu. Palangiškių legenda byloja apie vilos savininkės pomėgį kviesti vėles. Esą grafienė virš palėpės buvo įsirengusi slaptą veidrodžių kambarį, kur iškviestos vėlės nebegalėdavo iš jo ištrūkti ir grįžti į savo pasaulį. Taip pat kalbama, kad viloje vaidendavosi pačios Sofijos ir jos tarnaitės vėlės. Vietiniai gyventojai vilą aplenkdavo ir dėl iš ten sklindančių vėjo vargonų skleidžiamų garsų.
lithuania.travel.lt informacija
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą