„Independence“ – didžiausias nesusipratimas

„Independence“ – didžiausias nesusipratimas

Didžiausias nesusipratimas Lietuvos energetikos politikos istorijoje yra „energetinės nepriklausomybės“ termino vartojimas. Ir dar pridedant jam tam tikrą „neliečiamumo“ aureolę (na, kas gi gali būti prieš valstybės nepriklausomybę, ypač energetinę?). Pamatysit – po šiuo komentaru taip pat bus besipiktinančių.

Kas yra energetinė nepriklausomybė?

Vienas pirmųjų šį terminą pavartojo JAV prezidentas Ričardas Niksonas 1973 metais. OPEC paskelbus embargą ir užkilus naftos kainoms, prezidentas paskelbė „Nepriklausomybės projektą“. Šio projekto tikslas buvo iki 1980 metų JAV padaryti energetiškai nepriklausoma valstybe. Tai reiškia – valstybe, kuri energijos išgauna ne mažiau, nei suvartoja (tai iš esmės pavyko, bet ne 1980-aisiais, o kur kas vėliau). Taigi, energetinė nepriklausomybė nuo pat pradžių reiškė energijos išteklių importo mažinimą.

Europos Komisija kiekvienais metais skaičiuoja ES šalių ir pačios ES energetinės priklausomybės indeksą. Šis indeksas yra energijos importo (net) santykis su vidaus energijos vartojimu. (Lietuva pagal šį indeksą 2016 metais buvo 24-oje vietoje, lenkdama tik šalis salas – Maltą ir Kiprą, o taip pat – Liuksemburgą ir Italiją. Pirmauja – Estija ir Danija). PLAČIAU

Kaip galima padidinti energetinę nepriklausomybę? Na, jei šalyje nėra nenaudojamų didelių naftos, skalūnų, anglies ir dujų klodų, kurių panaudojimas leistų išteklius eksportuoti, tai vienintelis būdas yra mažinti energijos vidaus vartojimą arba gaminti energiją iš vietinių išteklių, visų pirma – atsinaujinančių išteklių.

Į ką aš lenkiu? Taip, mūsų SGD terminalas... Jo pavadinimas („Independence“ – „Nepriklausomybė“) yra nelogiškas, jei griežtai laikytumėmės terminų. O terminalą eksploatuojančios įmonės „Klaipėdos nafta“ šūkis – „Kuriame Nepriklausomybę“ yra klaidinantis. Kuo terminalas daugiau importuoja dujų, tuo ta Lietuvos energetinė nepriklausomybė realiai mažėja.

Jei grįžtant prie to ES energetinės priklausomybės indekso, tai 2015-ais, kai buvo pradėtas eksploatuoti Klaipėdos SGD terminalas, priklausomybės indeksas tik padidėjo 4 punktais. Nuo 78,0 iki 78,4. Padidėjimas būtų dar didesnis, jei ne atsinaujinančios energetikos plėtra, kuri tą priklausomybę mažina.

Realiai terminalo pavadinimas turėtų būti „Saugumas“ (Nesiūlau „Dependence“ – „Priklausomybės“ varianto). Nes ką terminalas didina, tai ne energetinę nepriklausomybę, o energetinį saugumą. Bet vis tiek kažkaip negražiai skambėtų, ar ne?

Terminalą eksploatuojančios įmonės „Klaipėdos nafta“ šūkis – „Kuriame Nepriklausomybę“ yra klaidinantis. Kuo terminalas daugiau importuoja dujų, tuo ta Lietuvos energetinė nepriklausomybė realiai mažėja.

Na bet galima aišku pasakyti, kad aš tik kabinėjuosi prie žodžių, kaip koks senas profesorius. Ir iš esmės būtumėte teisūs. Didesnė problema yra ne pavadinimas. Didesnė problema yra tai, kad ką nors pavadinus „Energetinę nepriklausomybę užtikrinančiu projektu“, tai pas mus tampa nekritikuotina. O tai jau nėra gerai, nes taip galima be diskusijų prastumti bet ką, neišvengiant didelių didelių klaidų. Ir čia aš ne apie terminalą, čia aš apie patį visuomenės funkcionavimo principą

Martynas NAGEVIČIUS yra Lietuvos atsinaujinančių Išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys. Komentaras pirmą kartą publikuotas Martyno Nagevičiaus „Facebook“ paskyroje.


Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder