Lyčių lygybės ir genderizmo klausimai pirmu numeriu įrašyti ir Lietuvoje - Seimas darbą pradėjo nuo lyčiai neutralių tualetų. Taigi kur link žygiuojame?
Manipuliavimas sąvokomis keičia sąmonę
Metų pradžioje JAV Atstovų rūmų pirmininkė demokratė Nensi Pelosi (Nancy Pelosi) pristatė parengtas 117-ojo Kongreso taisykles, kuriose siūloma oficialioje kalboje uždrausti lytį nurodančias sąvokas „jis", „ji", „motina", „dukra", „tėvas", „sūnus" ir kitas, jas pakeičiant lyčiai neutraliais terminais (tėvai, vaikas ir pan.).
Taip esą būtų pagerbtos visos socialinės lyties tapatybės, nes „tėvas", „motina" ir panašūs lytį nurodantys žodžiai esą diskriminuoja mažumas, kurios jau nebepriskiria savęs vyro ar moters kategorijai.
Kunigas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Andrius Narbekovas, paklaustas, ką mano apie tokias tendencijas, sakė: „Visi puikiai suprantame, koks svarbus yra sąvokų vartojimas - manipuliavimas sąvokomis gali pakeisti pasaulį. Jeigu mes pamatines sąvokas, kurios svarbios visuomenei, pavyzdžiui, „santuoka", „šeima", „išplauname", daug kas keičiasi.
Precedentą turime ir Lietuvoje, kai „šeimos" sąvoka prasiplėtė, nes žmonės, kurie nori patalpinti į „šeimos" sąvoką įvairius žmonių sugyvenimo atvejus, stengiasi eliminuoti „santuoką" kaip tokią, kurią nuo Adomo ir Ievos laikų suvokiame, kaip vieno vyro ir vienos moters pasižadėjimą gyventi kartu visą gyvenimą. Ir ant to pagrindo - vyro ir moters santuokos - yra statoma šeima.
Jei mes prigimtinę vyro ir moters santuoką eliminuosime ir įsivaizduosime, kad viską, kad ir kas būtų kuriama (dviejų vienos lyties žmonių partnerystė ir pan.), jau galima vadinti šeima, atsiveria labai didelė erdvė - atsiranda galimybė šeima vadinti beveik bet ką.
Sąvokos „tėtis", „mama", „brolis" rodo tikros šeimos ryšį, kai santuokos pagrindu yra susieti tėvai, jų vaikai, augantys šeimoje. Kai šios sąvokos „išplaunamos", atsitinka taip, kad vaiko tėvais gali būti tos pačios lyties asmenys."
Mažuma diktuoja daugumai
Pastaraisiais metais Vakarų visuomenėje translyčiai, dvilyčiai asmenys ir jų poreikiai daug labiau akcentuojami, nei bet kada iki šiol. Tačiau politinių organizacijų polinkyje vartoti lyties atžvilgiu neutralią kalbą į akis krinta tai, kad, atsižvelgiant į mažumą, pamirštama dauguma.
„Man labai keista, kad bandoma daryti milžiniškus pokyčius dėl labai mažos grupės asmenų. Nes, keičiant lytį nusakančias sąvokas, didžioji visuomenės dalis turės persivadinti arba turės vadintis primestomis sąvokomis, kurios jiems yra neadekvačios, - sakė prof. A.Narbekovas. - Manau, kad turėtume galvoti, kaip tuomet turi jaustis tėtis ir mama, jei jie nebegalės būti taip vadinami, jei mes negalėsime kalbėti apie šeimą, kurią sudaro tėtis ir mama, kur gyvena seneliai ir pan. Tokiu atveju mes pažeistume didžiosios visuomenės dalies lūkesčius ir tas pamatines sąvokas, kurios visuomenę ir daro gyvybingą.
Reikia dėkoti mūsų Konstitucijos sudarytojams, kad jie, kalbėdami apie šeimą, vis dėlto tuomet įrašė dar vyrą ir moterį, tarsi numanydami, jog tai gali būti be galo svarbu, nors tai buvo savaime suprantamas dalykas."
Pasak profesoriaus, globalistai, genderizmo šalininkai ir kiti „pažangieji" mąsto paprastai - ištrynus iš kalbos bei sąmonės tėvą ir motiną, netenka prasmės daug kas. Vaikai vis labiau imami suvokti kaip galimi įsivaikinti ar technologiškai - genetiškai bei surogatiškai - pasigaminti malonūs „žaisliukai".
Kiek tai grėsminga visuomenei Lietuvoje? „Puikiai suprantate, kokia dabar yra politinė situacija, kas turi daugumą Seime. Jie gali priimti įstatymus, kurie tas lyčiai neutralias sąvokas mums primestų.
Juk Laisvės partijos žmonės neslepia, kad nori, jog tos pačios lyties asmenų vadinamosios partnerystės atsidurtų ne kokių nors partnerysčių lygmeny, bet „šeimos" sąvokoje, kad tai būtų šeima. Susidariusi dauguma Seime yra labai pavojingai nenaudinga tradicinės šeimos sąvokos išsaugojimui, - sakė A.Narbekovas. - Šiandien vyksta ideologijų kova. Ir klausimas tik toks, ar visuomenė kovos už tai, kas jai svarbu."
Interviu:
- Kaip vertinti siūlymą vartoti lyties atžvilgiu neutralią kalbą? - „Vakaro žinios" paklausė humanitarinių mokslų daktarės Jūratės Sofijos LAUČIŪTĖS.
- Negalima nematyti, jog išties yra vykdoma kryptinga ir nuosekli tradicinio pasaulio suvokimo destrukcija - griaunamos pamatinės kolonos, ant kurių iki šiol ne vieną tūkstantmetį laikėsi žmonija, istorija ir visa kita.
Man tik nesuprantama, dėl ko tai daroma. Nes sunku patikėti, kad tie „konstruktoriai", ta pati ponia Pelosi, yra tokie kvaili, jog nesuprastų, į kokį chaosą būtų įstumta visuomenė, kuri bus priversta atsisakyti to, kas buvo prigimta, įgimta, suprantama? Juk tradicijos, žmonių ryšys, pasaulio suvokimas per kalbą egzistuoja ne vieną tūkstantmetį, nepaisant ekonominių ir politinių transformacijų, kurios keitė viena kitą, nepaisant pasaulio geopolitinio žemėlapio perbraižymų.
Kalboje tie pokyčiai atsispindėdavo palaipsniui, natūraliai, dirbtinėmis direktyvomis negriaunant kalbos sistemos ir pamatinių kalbos bei joje atsispindinčių pasaulio ryšių.
O dabar kažkas labai gudrus sumąstė: jeigu panaudosime kalbą, kaip instrumentą sąmonei pakeisti, tai gali pavykti sukonstruoti kažkokį „naują žmogų", kuris mąstytų ne savarankiškai, o tik kartotų „iš viršaus" nuleistas direktyvas, formules. Bet ar tai nesukels dar didesnio chaoso?
Pasakykite man, kas pasikeitė į gerąją pusę, kai vietoj žodžių „atjauta", „pagarba" visur brukama sąvoka „tolerancija"? Padaugėjo laimingų žmonių? Padaugėjo taikos? Anaiptol. Patyčios kaip tik suklestėjo neregėtu mastu. Ir tai suprantama, nes tolerancija pridengiamas ne kas kitas, o abejingumas. Daryk, žmogau, ką nori, man „vienodai". Derk sau ant galvos, derk kitiems ant galvos ar ant stalo - o aš tave toleruosiu. Nes man nerūpi, ar gerai darai, ar blogai, esi laimingas ar ne. Gyvenk sau, koks esi, - aš tave toleruoju tokį.
Ta siūloma lyčiai neutrali kalba yra baisių dalykų pradžia. Ir pasekmės gali būti baisios.
- Mes labai greitai pasigauname Vakarų „madas". Ir mūsų Seimas darbą pradėjo nuo lyčiai neutralių tualetų...
- Galiu suprasti, iš kur tas neatsparumas svetimai įtakai. Kai mes išsiveržėme iš Sovietų Sąjungos, ne vienas žmogus pasijuto bejėgis, nesaugus. Galbūt, dėl to vėl norėjosi prie kažko prisijungti. Nepaisant to, kad mums nepatiko sovietinė sistema, tas bandos jausmas, kad esi ne vienas, kad aplinkui daug panašių, nesavarankiškų, sudaigino kažkokius išsigimėliškus instinktus - ir mums vėl prisireikė būti jau kitos sąjungos nariais. Laisvė, ištrūkus iš narvo, pasirodė bauginanti, nes mūsų tauta jau buvo praradusi gebėjimą savarankiškai spręsti valstybės kūrimo klausimus. Vieniems jau buvo baisu eiti į pasaulį.
Tiesa, geidžiamoji Europos Sąjunga pradžioje atrodė kitokia, negu toji, iš kurios išlindome. Maskvos kuriama „sąjunga" mus morališkai, fiziškai žlugdė, naikino per ideologiją. O Europos Sąjunga, iš pradžių susikūrusi kaip ekonominė bendrija, ideologijos neskelbė. Jos ideologija prasidėjo faktiškai nuo to, kai ES nutarė išsižadėti krikščioniškųjų savo kultūros šaknų. Paskui pasipylė visokios konvencijos.
Ką mes turime dabar? Vos keliolika metelių savarankiškai pasikuitę savoje valstybėje, dorai neišmokę jos valdyti ir tvarkyti, puolėme į kitą sąjungą, todėl nesusiformavo nė viena karta, kuri būtų augusi nepriklausomos savarankiškos valstybės sąlygomis ir būtų išmokusi valdyti savo valstybę, imti šalies ateitį į savo rankas. Mes tiesiog atidavėme savo valstybingumą, pasilikę sau valstybingumo simbolius.
Sovietai vykdė tautų maišymo politiką, tą patį turime ir dabar, nes kas gi yra Europos Sąjungos emigracinė politika, jei ne dirbtinė tautų „maišymo" politika. Maišomos ir kultūros, ir religijos. O norint valdyti minią, geriausiai tinka chaosas sąmonėje. Chaosas socialinėje politikoje, kultūroje, savęs suvokime. Dabar jau imamasi jaukti tokius prigimtinius dalykus kaip lytis, šeima, tautybė. Visi pagrindai žmogui būti žmogumi yra išmušami iš po kojų.
Respublika.lt
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą