Neišnarpliota Lietuvos karalystės byla

Li­te­ra­tū­ro­lo­gas Al­gi­man­tas Bu­čys, pa­ly­gi­nęs še­šis po­pie­žiaus laiš­kų Min­dau­gui ori­gi­na­lus ir šių die­nų is­to­ri­kų ver­ti­mą, kons­ta­ta­vo: „Fal­si­fi­ka­tas. „Lit­hua­niae reg­num“ (ka­ra­lys­tė) są­mo­nin­gai iš­vers­ta į „Lie­tu­vos kraš­tas“. Moks­li­nin­kų eli­tas ne­se­niai aiš­ki­no­si, ko­dėl va­di­na­mo­sios Lie­tu­vos ka­ra­lys­tės by­los iki šiol ne­si­se­ka iš­nag­ri­nė­ti.

 Bend­ra­me Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės or­ga­ni­zuo­ta­me se­mi­na­re „Lie­tu­vos vals­ty­bės sta­tu­sas XIII-XIV am­žiu­je“ svars­ty­ta, kaip rei­kė­tų va­din­ti pa­go­niš­kos Lie­tu­vos val­do­vus, ko­dėl im­ta var­to­ti vie­no­kius ar ki­to­kius ter­mi­nus ir ko­dėl iš mū­sų są­mo­nės bu­vo iš­trin­tas Lie­tu­vos ka­ra­lys­tės var­das.

Fal­si­fi­ka­tas? A. Bu­čys pa­brė­žė, kad au­to­ri­te­tin­ga moks­li­nė ins­ti­tu­ci­ja fal­si­fi­kuo­ja is­to­ri­ją. „Pa­teik­siu vie­ną pa­vyz­dį, ku­ris ga­na iš­kal­bin­gai tai įro­do, – sa­kė jis. – Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­tas 2005 me­tais iš­lei­do svar­bių is­to­ri­nių do­ku­men­tų rin­ki­nį „Min­dau­go kny­ga.

Is­to­ri­niai šal­ti­niai apie Lie­tu­vos ka­ra­lių“. Pa­teik­ti še­šių dar prieš Min­dau­go ka­rū­na­vi­mą, 1251 me­tų, po­pie­žiaus Ino­cen­to IV laiš­kų ver­ti­mai. Vi­sur Min­dau­gas va­di­na­mas Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čiu.

Ta­čiau su­si­ras­ki­me tų laiš­kų ori­gi­na­lus. Ir ką ma­to­me? Nė vie­na­me lo­ty­niš­kai ra­šy­ta­me laiš­ke Min­dau­gas ne­va­di­na­mas „dux“ (ku­ni­gaikš­čiu), o tik „rex“ (ka­ra­liu­mi).“ A. Bu­čiui dar ne­sup­ran­ta­miau, ko­dėl ne tik „rex“ ver­čia­mas „ku­ni­gaikš­čiu“, bet ir „Lit­hua­niae reg­num“ (Lie­tu­vos ka­ra­lys­tė) – „Lie­tu­vos kraš­tu“. „Ka­ra­lys­tės ir ka­ra­liaus ne­lie­ka nė kva­po, – ste­bė­jo­si jis. – Ne­atro­do, kad po­pie­žiaus laiš­kus iš lo­ty­nų į lie­tu­vių kal­bą ver­tęs pui­kus ver­tė­jas Da­rius An­ta­na­vi­čius ne­ži­no­tų, kaip rei­kia vers­ti žo­dį „rex“.

Ma­nau, taip pa­ko­re­guo­ta są­mo­nin­gai. To­kie laiš­kų ver­ti­mai pri­lygs­ta is­to­ri­jos fal­si­fi­ka­vi­mui ir vi­suo­me­nės klai­di­ni­mui. Ver­ti­mas įžū­liai iš­krai­po po­pie­žiaus žo­džius ir są­vo­kas.“ A. Bu­čys prie­kaiš­ta­vo ir lei­di­nio su­da­ry­to­jams – is­to­ri­kams Da­riui Ba­ro­nui, Ar­tū­rui Du­bo­niui, Rim­vy­dui Pe­traus­kui, kad kny­go­je ne­pa­teik­ti laiš­kų ori­gi­na­lai.

Ta­da juos bū­tų ga­li­ma pa­ly­gin­ti su ver­ti­mais.

Li­te­ra­tū­ro­lo­gas ban­dė su­pras­ti is­to­ri­kus ir jų lo­gi­ką, lei­du­sią taip dras­tiš­kai krai­py­ti is­to­ri­nius do­ku­men­tus. „Man at­ro­do, tai yra aki­vaiz­dus, ne tik so­vie­ti­nė­je, bet ir šių die­nų Lie­tu­vo­je po­pu­lia­rus pra­ei­ties ti­tu­lų ir sta­tu­sų men­ki­ni­mas, nai­ki­ni­mas. Pa­pras­tai pa­sau­lio tau­tų is­to­riog­ra­fi­jo­je sa­vo pra­ei­ties val­do­vams mė­gi­na­ma su­teik­ti kil­nes­nius ti­tu­lus.

Lie­tu­vo­je ma­to­me prieš­in­gą va­rian­tą“, – ste­bė­jo­si A. Bu­čys ir pri­mi­nė me­no is­to­ri­kės Ra­sos Ge­čai­tės pa­sta­bą, kad Lie­tu­va yra tur­būt vie­nin­te­lė Eu­ro­po­je ar net pa­sau­ly­je ša­lis, ku­rios „is­to­ri­kai, ne­bo­da­mi is­to­ri­nės tie­sos ir jau pa­skelb­tų au­ten­tiš­kų XIII ir XIV am­žiaus šal­ti­nių, po ka­ra­liaus Min­dau­go mir­ties vis di­dė­jan­čią ir stip­rė­jan­čią Lie­tu­vos ka­ra­lys­tę per­va­di­no di­džią­ja ku­ni­gaikš­tys­te, o Lie­tu­vos ka­ra­lius – di­džiai­siais ku­ni­gaikš­čiais“. Se­mi­na­re da­ly­va­vęs eu­ro­par­la­men­ta­ras, prof. Vy­tau­tas Lands­ber­gis mi­nė­tą kny­gą siū­lė pa­skelb­ti fal­si­fi­ka­tu.

Už­bur­tas ra­tas „Kaip iš­ei­ti iš šio už­bur­to ma­zo­chis­ti­nės is­to­riog­ra­fi­jos ra­to?“ – klau­sė A. Bu­čys. Pa­tei­kęs ar­gu­men­tų, ko­dėl Lie­tu­vą rei­kia pri­skir­ti Šiau­rės, o ne Ry­tų Eu­ro­pai, jis siū­lė pa­žvelg­ti, kaip sa­vo val­do­vus iki krikš­čio­ny­bės va­di­no Šiau­rės Eu­ro­pos ša­lys. „Vi­si ang­lo­sak­sų ir skan­di­na­vų iki­krikš­čio­niš­ki val­do­vai va­din­ti „rex“, o jų val­dos – „reg­num“, – tvir­ti­no li­te­ra­tū­ro­lo­gas. – Į ang­lų kal­bą šie ti­tu­lai iš­vers­ti „king“ ir „king­dom“ – ka­ra­lius ir ka­ra­lys­tė.“

Šiau­rės Eu­ro­po­je jau anks­ty­vai­siais vi­du­ram­žiais vei­kė bend­ra mo­nar­chų ti­tu­la­vi­mo sis­te­ma, ku­rią įpras­ta va­din­ti ang­lo­sak­siš­ka ar­ba skan­di­na­viš­ka.

Ka­ra­lių įšven­ti­ni­mo ce­re­mo­ni­jos pa­gal ang­lo­sak­siš­ką sis­te­mą sky­rė­si nuo fran­kiš­ko­sios, su­si­ju­sios su ka­ta­li­ky­be. „Šiau­rės Eu­ro­pai pri­klau­sę se­no­vės bal­tai tu­rė­jo ki­to­kias „rex“ sta­tu­so, rin­ki­mo ir įšven­ti­ni­mo ce­re­mo­ni­jas, – aiš­ki­no A. Bu­čys. – Tuo me­tu Va­ka­rų Eu­ro­po­je įsi­ga­lė­jus fran­kiš­kai sis­te­mai nuo pat pra­džių bu­vo kul­ti­vuo­ta su Ro­mos ka­ta­li­kų baž­ny­čia su­si­ju­si ce­re­mo­ni­ja – rei­kė­jo po­pie­žiaus lei­di­mo ka­rū­nuo­ti, o ka­rū­ną tu­rė­jo už­dė­ti vys­ku­pas ar­ba pats po­pie­žius.“

Li­te­ra­tū­ro­lo­go tei­gi­mu, ne­ats­ky­rus šių dvie­jų skir­tin­gų sis­te­mų at­si­ra­do daug pa­inia­vos, to­dėl ir va­di­na­mo­sios Lie­tu­vos ka­ra­lys­tės by­los iki šiol ne­si­se­ka iš­narp­lio­ti. Po­pie­žius neklydo „Po­pie­žius Ino­cen­tas IV bu­vo vie­nas la­biau­siai iš­si­la­vi­nu­sių to me­to žmo­nių. Jis ge­rai ži­no­jo, kad Šiau­rės Eu­ro­po­je eg­zis­ta­vo daug Ro­mos ka­ta­li­ky­bės ne­priė­mu­sių ka­ra­lių, ku­rie de facto ir de jure bu­vo su­ve­re­nūs sa­vo ša­lių val­do­vai.

Po­pie­žiaus rū­pes­tis bu­vo pa­trauk­ti pa­go­nių ka­ra­lių ir vi­są ka­ra­lys­tę į Šven­to­jo Sos­to glo­bą bei tei­si­nę nuo­sa­vy­bę – ki­taip ta­riant, pa­go­nių ka­ra­lių pa­vers­ti ka­ta­li­kų ka­ra­liu­mi. Tai ir pa­da­ry­ta 1253 me­tais – Min­dau­gas ka­rū­nuo­tas pa­gal Ro­mos ka­ta­li­kų ce­re­mo­ni­ją. Ta­čiau po­pie­žius bu­vo tei­sus, dar 1251 me­tais va­din­da­mas Lie­tu­vą ka­ra­lys­te ir į Min­dau­gą jau ta­da kreip­da­ma­sis kaip į ka­ra­lių.

Ne­tei­sūs jo teks­tus par­eda­ga­vę is­to­ri­kai“, – kal­bė­jo A. Bu­čys. Li­te­ra­tū­ro­lo­gas ne­su­tin­ka su tais, ku­rie įro­di­nė­ja, kad iki ka­ta­li­kiš­kos ka­rū­na­vi­mo ce­re­mo­ni­jos ne­bu­vo nei Lie­tu­vos ka­ra­liaus, nei Lie­tu­vos ka­ra­lys­tės. „Be to, is­to­ri­kus er­zi­na fak­tas, kad po Min­dau­go mir­ties pra­ėjus 60 me­tų ki­tas po­pie­žius Jo­nas XXII į Ge­di­mi­ną vėl krei­pia­si „rex“.

Tik po­pie­žius ven­gia jį va­din­ti ka­ra­liu­mi iš Die­vo ma­lo­nės (abu ži­no­jo, ką vi­du­ram­žiais reiš­kė „iš Die­vo ma­lo­nės“), ta­čiau ne­prieš­ta­rau­ja Ge­di­mi­no tei­sei taip va­din­tis“, – sa­kė A. Bu­čys. V. Lands­ber­gio nuo­mo­ne, ne taip svar­bu, kaip mes va­di­na­me ar no­ri­me va­din­ti sa­vo val­do­vus, svar­biau yra su­vok­ti, kad jie – su­ve­re­nūs val­do­vai. „Ge­di­mi­nas va­di­no sa­ve „rex“, taip į jį krei­pė­si ir po­pie­žiai, Eu­ro­pos val­do­vai.

Mes ka­žin ko­dėl ne­no­ri­me to gir­dė­ti. Kai Vil­niu­je bu­vo pa­sta­ty­tas pa­mink­las Ge­di­mi­nui, man la­bai no­rė­jo­si, ke­le­tą kar­tų ir siū­liau, kad ten bū­tų už­ra­šy­tas jo par­ašas „Rex Ge­de­min­ne“. Ta­čiau nei mies­to val­džia, nei pa­mink­lo au­to­rius to ne­sup­ra­to. Gal ka­da nors dar bus ga­li­ma tai įra­šy­ti, – vy­lė­si V. Lands­ber­gis. – Ta­čiau ne­su­reikš­min­ki­me sim­bo­li­kos. Vy­tau­tas Di­dy­sis ne­spė­jo už­si­dė­ti ka­rū­nos, bet jis vis tiek ka­ra­lius. Ir gar­sio­jo­je Stas­bū­ro fres­ko­je Lie­tu­va pa­vaiz­duo­ta su ka­rū­na.“

Se­mi­na­re da­ly­va­vęs kal­bos is­to­ri­kas akad. Zig­mas Zin­ke­vi­čius pa­brė­žė, kad jam čia vis­kas aiš­ku ir la­bai pa­pras­ta: „Se­no­vė­je Ge­di­mi­nas, Al­gir­das ir ki­ti Lie­tu­vos val­do­vai bu­vo va­di­na­mi ka­ra­liais, nes val­dė sa­va­ran­kiš­kai. To­dėl juos ka­ra­liais ir rei­kia va­din­ti. Ru­sios val­do­vai ne­ga­lė­jo bū­ti va­di­na­mi ka­ra­liais to­je epo­cho­je, ku­rio­je jie bu­vo pa­val­dūs mon­go­lų cha­nams.“

Z. Zin­ke­vi­čiaus tei­gi­mu, žong­li­ruo­da­mi skir­tin­gų epo­chų po­žiū­riais len­kai sten­gė­si lie­tu­vius pa­že­min­ti, jų val­do­vams kli­ja­vo iš Ry­tų at­ėju­sias di­džių­jų ku­ni­gaikš­čių eti­ke­tes. Ne vis­kas paprasta Is­to­ri­kas Al­bi­nas Kun­ce­vi­čius ma­no, jog ne­rei­kia pri­imi­nė­ti ko­kių nors re­zo­liu­ci­jų ka­ra­lys­tės ir ka­ra­lių klau­si­mu.

„La­bai ger­biu Z. Zin­ke­vi­čių, bet ne­su­tin­ku, kad čia vis­kas pa­pras­ta ir aiš­ku, – kal­bė­jo jis. – Ir ne so­viet­me­tis kal­tas dėl įsi­ga­lė­ju­sių ter­mi­nų. Lie­tu­vos is­to­riog­ra­fi­ja skys­ta, vie­nus ter­mi­nus pe­rė­mė­me iš sla­vų, ki­tus – iš va­ka­rie­čių. Ne­tu­riu at­sa­ky­mo, kaip rei­kė­tų va­din­ti. Dėl ter­mi­nų yra pa­inia­vos.

Pa­vyz­džiui, jei ra­šy­da­mi ang­liš­kai mi­nė­si­te ge­di­mi­nai­čių di­nas­ti­ją, nie­kas jū­sų ne­sup­ras, teks ra­šy­ti – jo­gai­lai­čių. Ar­ba, tar­ki­me, kai Du­bin­giuo­se ra­do­me Rad­vi­lų pa­lai­kus, ant ant­ka­pio ga­lė­jo­me už­ra­šy­ti jų ori­gi­na­lias pa­var­des – Ra­dzi­will, ta­čiau pa­si­ta­rė­me su ko­le­go­mis ir už­ra­šė­me lie­tu­viš­kai – Rad­vi­los.

Kai Du­bin­gius pri­sta­to­me už­sie­ny­je, tu­ri­me sa­ky­ti – Ra­dzi­will.“ Is­to­ri­ko žo­džiais, ge­rai, kad ka­riuo­me­nė ke­lia šį klau­si­mą. Jei ne­aiš­ku, kaip va­din­ti pul­kus – ku­ni­gaikš­čio ar ka­ra­liaus Kęs­tu­čio, jis ra­gi­no pa­si­do­mė­ti, kaip da­ro­ma ki­to­se ša­ly­se. Pa­vyz­džiui, JAV yra Ken­ne­dy pul­kas (be jo­kio ti­tu­lo).

„Gal ir mes pa­va­din­ki­me tie­siog Kęs­tu­čio pul­ku, o kam bus ne­aiš­ku, kas tas Kęs­tu­tis, pa­aiš­kin­si­me“, – siū­lė A. Kun­ce­vi­čius. Iš­ei­tis – va­din­ti valdovais Ar­cheo­lo­go Alek­sie­jaus Luch­ta­no tei­gi­mu, mū­sų val­do­vai is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se įvar­dy­ti la­bai įvai­riai: pa­vyz­džiui, Jo­gai­la ant sa­vo vie­nos mo­ne­tos yra pa­si­ra­šęs „Wla­dis­law rex“, o ant ki­tos, kur įra­šas ki­ri­li­ca, – jau „kniaz“ (ku­ni­gaikš­tis).

Gai­la, bet ne­tu­ri­me Min­dau­go lai­kų mo­ne­tos. „Su pa­na­šia prob­le­ma su­si­du­ria ir Chor­va­ti­ja, ku­rią mes ka­žin ko­dėl pra­dė­jo­me va­din­ti Kroa­ti­ja, – aiš­ki­no A. Luch­ta­nas. – XX am­žiaus pra­džio­je bu­vo įkur­ta Chor­va­ti­jos ka­ra­lys­tė, bū­si­mo­ji Ju­gos­la­vi­ja. Jų is­to­ri­kai ir­gi aiš­ki­no­si, kaip pa­va­din­ti sa­vo val­do­vus. Kol jie ka­dai­se pri­klau­sė Fran­kų im­pe­ri­jai, bu­vo ku­ni­gaikš­čiai.

Klau­si­mas, kaip juos va­din­ti, iš­ki­lo X am­žiu­je, kai ta­po lais­vi. Bu­vo pa­žvelg­ta į ko­res­pon­den­ci­ją. Bi­zan­ti­jos im­pe­ra­to­riai, po­pie­žiai laiš­kus ra­šė Chor­va­ti­jos ka­ra­liui. Ir vis­kas pa­si­da­rė aiš­ku, moks­li­nin­kų dis­ku­si­ja bai­gė­si.“

A. Luch­ta­no ma­ny­mu, dėl mū­sų val­do­vų ne­bū­ti­na pri­im­ti jo­kių ka­te­go­riš­kų spren­di­mų. „Svar­bu, kad jie bu­vo ne­prik­lau­so­mi val­do­vai, val­dę nuo jū­ros iki jū­ros.

No­rė­tų­si ti­kė­ti, jog is­to­ri­kai nie­ko blo­ga ne­no­rė­da­mi po­pie­žiaus laiš­kus iš­ver­tė tie­siog bū­da­mi iš­ti­ki­mi ru­siš­kai is­to­riog­ra­fi­jai, kai tra­di­ciš­kai mū­sų val­do­vai va­di­na­mi ku­ni­gaikš­čiais, nors va­ka­rie­čiams jie ne­abe­jo­ti­nai yra ka­ra­liai. Ta­čiau lo­ty­niš­ką teks­tą rei­kia vers­ti tiks­liai.

Jei iš ru­siš­ko „kniaz“ ver­čia­me „ku­ni­gaikš­tis“, iš lo­ty­niš­ko „rex“ rei­kia vers­ti „ka­ra­lius“, – tvir­ti­no jis. Is­to­ri­kas Ro­mas Ba­tū­ra pa­brė­žė, kad se­no­ji Lie­tu­va, žvel­giant iš krikš­čio­niš­kų tra­di­ci­jų, daž­nai ne­pel­ny­tai men­ki­na­ma ir nie­ki­na­ma. Jis siū­lė ti­tu­lus var­to­ti kū­ry­biš­kai, nes ir ke­lių skir­tin­gų me­traš­ti­nin­kų ra­šy­tuo­se me­traš­čiuo­se jie įvai­ruo­ja.

Ge­riau­sia, is­to­ri­ko nuo­mo­ne, Ge­di­mi­ną, Min­dau­gą ir ki­tus va­din­ti val­do­vais, o ver­čiant į ang­lų kal­bą – ka­ra­liais.

Dau­ge­lio nuo­mo­ne, Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės val­do­vų rū­mai ra­do pui­kią iš­ei­tį, kaip pa­va­din­ti val­džiu­siuo­sius Lie­tu­vą, – jie įvar­dy­ti tie­siog val­do­vais (ne ku­ni­gaikš­čiais ir ne ka­ra­liais).

Originalus straipsnis buvo spausdintas 2013-10-23 www.lzinios.lt (šiuo metu tinklapis uždarytas)