Pabandė geležį išgauti archajiniu metodu - eksperimentas nustebino

Praėjusį savaitgalį jis kartu su kitais istorijos entuziastais Mažeikių rajone, prie Daubarių piliakalnio, vykdė unikalų eksperimentą - iš balų rūdos bandė išgauti geležį panašiais būdais, kaip, manoma, darydavo mūsų protėviai.

"Dabar mums atrodo viskas paprasta - turime plieno ir iš jo galime nusikalti peilį ar kirvį. O seniau tam, kad turėtum iš ko tą peilį kalti, pačiam ir geležies reikėjo prasimanyti. Dažnas net neįsivaizduojame, kiek tam, kad šį brangų metalą išgautų iš balų rūdos, reikėjo panaudoti sveikatos, energijos ir laiko", - pradėjo pasakoti giminėje jau ketvirtos kartos kalviu save įvardijantis, 42-ejų mažeikiškis M. Stankus.

Vykdydamas šį eksperimentą kalvis galutinai įsitikino, kad laiko samprata dabar ir senovėje labai skyrėsi.

"Pavyzdžiui, mano senelis prieš 100 metų rogėmis pakinkytu arkliu išvažiavo į Gotlandą parsivežti priekalo. Jam neatrodė nieko baisaus tam reikalui skirti kelias savaites", - prisiminęs artimųjų pasakojimus, nusišypsojo M. Stankus.

KALVIS. Stankų kalvių dinastijos atstovas Martynas prie savo žaizdro su sūnumi.

Vien anglims gaminti - kelios paros

Daubarių piliakalnis eksperimentui vykdyti pasirinktas neatsitiktinai. Teigiama, kad 1976-1978 metais šį piliakalnį tyrinėję archeologai aptiko dviejų geležies lydymo krosnių pėdsakus.

"Tai leidžia daryti prielaidą, kad Daubariai kadaise buvo vietinės reikšmės metalurgijos centras. Tad ir pagalvojome, kad būtų prasminga būtent šioje vietoje atlikti šį unikalų eksperimentą", - minėjo M. Stankus.

EKSPERIMENTINĖS archeologijos tikslas - kuo autentiškiau atkurti senais laikais vykusius procesus naudojant kiek įmanoma tas pačias medžiagas, kurios tuomet buvo naudojamos.

Daug laiko užėmė pasiruošimo darbai. Reikėjo pasiruošti reikiamą kiekį malkų, molio, iš kurio buvo lipdoma speciali krosnelė - rudnelė, išsikasti medžio anglims skirtą duobę, pasigaminti kitą reikalingą įrangą.

"Labai daug dėmesio reikėjo skirti medžio anglims paruošti. Svarbu, kad mediena tinkamai rusentų, neužgestų ir per smarkiai neužsidegtų, tad be perstojo pasikeisdami turėjome budėti kelias paras. Reikia nepamiršti, kad mes eksperimentą darėme su nedideliu kiekiu balų rūdos, tad ir malkų daug nereikėjo. Bet, jei, pavyzdžiui, medžio anglis reikėtų paruošti iš 10 kubų medienos, gal būtų reikėję budėti ir visą mėnesį..." - pasakojo M. Stankus.

ĮRANGA. Stengtasi susikurti kiek įmanoma panašesnę įrangą, kokią, manoma, geležiai lydyti naudojo ir mūsų protėvai.

APRANGA. Išskirtinę šventės atmosferą padėjo kurti ir istoriniais drabužiais pasipuošę dalyviai.

"Paraleliai iš molio lipdėme ir specialią krosnį - vadinamąją rudnelę. Bet jau dabar, pasibaigus eksperimentui, galiu pasakyti, nors pradėjome ruoštis gerokai iš anksto, laiko buvo per mažai, nes krosnis pradėjo trupėti. Matyt, tam reikėjo skirti mažiausiai dvi, o ne vieną savaitę", - antrino kartu eksperimente dalyvavęs buvęs Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto darbuotojas, nuo šių mokslo metų dirbantis Vilniaus dailės akademijoje, humanitarinių mokslų daktaras Gvidas Slah.

Beje, eksperimento dalyviams nereikėjo patiems ieškotis balų rūdos. M. Stankus buvo jos gavęs iš vieno pažįstamo archeologo. Kitu atveju visas procesas būtų užsitęsęs dar ilgiau.

"Turėjome apie 30 kilogramų balų rūdos. Kol kas sunku tiksliai pasakyti, kiek geležies pavyko išgauti, nes dar laukia ilgas procesas, kol iš gauto lydinio ją išmušime. Bet panašu, kad bus gal tik kokie keli šimtai gramų", - svarstė M. Stankus.

Eksperimente pasikeisdami dalyvavo apie 20 žmonių. Didžioji jų dalis - studentai.

"Jei iš tikrųjų visi žinotų, kas ką tiksliai daro ir kokio rezultato siekia, manau tokio dydžio bendruomenė per dvi savaites galėtų ir kelias rudneles pagaminti. Tuomet būtų galima išgauti ir daugiau geležies. Tiesa, tuomet ir medžių reikėtų daugiau parūpinti, juos paversti anglimis. Tai - didelės bendruomenės darbas", - pasakojo G. Slah.

Kartos

Vyrai užsiminė, kad šį eksperimentą, ko gero, teks kartoti dar ne kartą, kol pavyks pasiekti šimtaprocentinį rezultatą.

"Tikrai negalime sakyti, kad viskas pavyko tobulai. Jau dabar matome, kokių klaidų padarėme, iš jų pasimokysime ir galėsime tobulinti procesą. Pasigaminti geležį, kad ji būtų šimtu procentų švari, labai sudėtinga", - atsiduso kalvis.

"Reikėtų įvardyti, kad mūsų krašte randama balų rūda nėra labai dėkinga, nes ji nėra turtinga geležies. Be to, yra daug su geležies lydimu susijusių konstrukcinių niuansų. Kai archeologai suranda rudneles, geriausiu atveju būna išlikusi jos apatinė dalis. Tačiau tiksliai nežinome, kokia buvo visa jos konstrukcija, galime tik bandyti atkurti remdamiesi istoriniais šaltiniais. Be to, nežinome, kokios tiksliai dumplės buvo naudojamos, tad rėmėmės kaimyninėse šalyse esančiais analogais. Klausimų dar labai daug, juos ir bandome atsakyti vykdydami tokius archeologinius eksperimentus", - antrino G. Slah.

Ir jis, ir M. Stankus priklauso eksperimentinės archeologijos klubui "Pajauta". Šios visuomeninės organizacijos nariai siekia suburti eksperimentine archeologija užsiimančius žmones, tobulinti proistorės ir istorinio laikotarpio gamybos, gyvensenos, verslų ir amatų rekonstrukciją moksliniais - eksperimentiniais pagrindais Lietuvoje ir už jos ribų.

"Eksperimentinės archeologijos tikslas - kuo autentiškiau atkurti senais laikais vykusius procesus naudojant kiek įmanoma tas pačias medžiagas, kurios ir tuomet buvo naudojamos. Tokie eksperimentai naudingi ne tik edukacine prasme, bet turi vertę ir mokslui", - pasakojo G. Slah.

Jo žiniomis, Lietuvos eksperimentinėje archeologijoje iki šiol nebuvo sėkmingų geležies lydymo pavyzdžių.

"Archeologinėje medžiagoje matyti, kad mūsų protėviai sėkmingai išgaudavo geležį iš vietinės balų rūdos. Tad ir mes buvome vieni iš tų, kurie pabandėme atlikti tokį eksperimentą", - sakė mokslų daktaras.

O kalvis M. Stankus sako dabar supratęs, kodėl senais laikais buvo sakoma, kad rasti arklio pasagą yra laimė.

"Dabar mes galvojame, kad virš durų pakabinta arklio pasaga neša laimę. Manau, kad senų senovėje rasti arklio pasagą reiškė laimę tiesiogine prasme. Mano žiniomis, Lietuvoje arklius kaustyti pasagomis buvo pradėta maždaug XVI amžiuje. Įsivaizduokite, koks turėjo būti laimingas tais laikais pasagą radęs piemuo. Tai buvo begalinė laimė ne tik jam, bet ir jo šeimai, nes iš vienos pasagos galima nusikalti ne vieną peilį. Juos pardavęs, oho, kaip galėjai prasigyventi. Kodėl anais laikais buvo tokia geležies vertė, puikiai įrodė ir mūsų atliktas eksperimentas", - svarstė kalvis.

Ką byloja istoriniai šaltiniai?

Pasak įvairių istorinių šaltinių, geležies gavyba baltų teritorijoje pradėta I tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje. O geležies lydymo krosnies liekanų aptikta IV a. Jose geležį lydydavo iš vietinės balų rūdos su medžio anglimis. Tai buvo nelengvas darbas: rūdą kasdavo vasarą, perplaudavo, vėliau džiovindavo, smulkindavo ir tik rudenį ar žiemą lydydavo. Pirmieji metalurgai naudojo lydymo krosnis - rudneles. Jos buvo kamino formos, siaurėjančios į viršų. Į rudnelę sluoksniais dėdavo medžio anglis ir rūdą. Šis ruošinys buvo uždegamas. Kad būtų palaikoma tinkama temperatūra, per rudnelės apačioje esančias ertmes dumplėmis buvo pučiamas oras. Kai kurių istorinių šaltinių teigimu, tokioje krosnyje buvo pasiekiama kone 1 200 laipsnių temperatūra. Pirminiame lydymo etape susidariusi masė, vadinama geležies krite, turėdavo tik apie 50 proc. geležies. Vėliau ją kaitindavo žaizdre, kaldavo ir tik tada ji būdavo tinkama įrankiams gaminti.