Po „Snoro“ bankroto, didžiausias Lietuvos banko galvos skausmas buvo du likę lietuviški bankai - Ūkio bankas (ŪB) ir Šiaulių bankas (ŠB). Jų finansinė padėtis buvo prasta, ypač bloga situacija buvo Šiaulių banke.
Sprendimas sujungti šiuos du bankus bei parduoti juos Europos rekonstrukcijos ir vystymo bankui (ERVB), o vėliau kartu rasti investuotoją, buvo priimtas apie 2011 metų vidurį, Lietuvos banko vadovu jau tapus Vitui Vasiliauskui.
Iki ŪB veiklos apribojimo likus pusantrų metų, prasidėjo derybos tarp ERVB ir ŪB dėl dalies akcijų įsigijimo. Pirmasis pagrindinio ŪB akcininko Vladimiro Romanovo susitikimas su ERVB atstovais įvyko Škotijoje, futbolo klubo „Hearts“ varžybų metu.
Derybos dėl ŪB akcijų dalies pardavimo ERVB vyko vangiai, nors Londone esančioje ERVB būstinėje ne kartą lankėsi V.Romanovas, valdybos pirmininkė Edita Karpavičienė, kuri Romanovui atliko ir vertėjos paslaugas, bei Lietuvos banko valdybos pirmininkas V.Vasiliauskas.
Tačiau paskutinio susitikimo su ERVB atstovais Londone metu V.Romanovas elgėsi neadekvačiai ir pareiškė, „kad išmokys tuoj visus daryti verslą“. Po šio pareiškimo ERVB atstovai atsistojo ir paliko derybas. „Mokytojui“ grįžus į Lietuvą, sprendimas dėl ŪB jau buvo priimtas. Bankui buvo paskelbtas moratoriumas, o jo turtą nuspręsta perduoti ŠB.
Tuometinė Šiaulių banko finansinė būklė buvo tokia, kad apie jokį bankų sujungimą negalėjo būti nė kalbos. ŠB priežiūros ataskaita Lietuvos banko valdybai buvo pateikta 2013 m. sausį.
Ataskaitoje buvo konstatuota daug trūkumų grupuojant ir vertinant paskolas bei nustatytos didelės su banko akcininkais Algirdu Butkumi bei Arvydu Salda susijusių paskolų apimtys statybų sektoriuje, kurios, beje, pražudė ir ŪB.
Priežiūros tarnybos nuomone, papildomi specialūs atidėjiniai gali siekti iki 100 mln. Lt, kas būtų labai pakenkę banko kapitalizavimui ir jis būtų likęs akivaizdžiai per silpnas prisijungti ŪB be kapitalo padidinimo.
Tačiau tokia ŠB priežiūros ataskaita nesustabdė Lietuvos banko vadovo V.Vasiliausko. Formaliai Lietuvos banko valdybos sprendimai priimami valdybos posėdžiuose.
Tačiau iš tiesų svarbiausi sprendimai yra iš esmės aptariami ir neformaliai priimami prieš porą dienų vykstančiuose valdybos pasitarimuose, kurie yra uždari ir neprotokoluojami, o posėdžiuose tie sprendimai tik oficialiai įgarsinami.
Lietuvos banko valdybos pirmininkas situaciją su „nepatogia“ Priežiūros tarnybos ataskaita išsprendė radikaliai - posėdyje, mūsų žiniomis, jos išvis nepateikė, nors prieš tai vykusiame pasitarime ji buvo aptarta, įskaitant ir Valdybos nutarimo projektą, kuriame buvo numatytos griežtos priemonės padėčiai taisyti.
Taigi, visos išsakytos pastabos dėl ŠB inspektavimo rezultatų taip ir nesulaukė jokių oficialių vertinimų, kurie neabejotinai būtų buvę padaryti oficialiame posėdyje. Remiantis tais vertinimais, Lietuvos bankas niekaip nebūtų galėjęs leisti ŠB prisijungti gerąją ŪB dalį.
Tokiu būdu bankų sujungimas buvo įvykdytas, formaliai neįsitikinus banko recipiento finansine būkle. O realiai Lietuvos bankas apie prastą ŠB padėtį prieš bankų sujungimą žinojo, bet nusprendė to „nepastebėti“.
Kaip vyks ŪB uždarymas, „Respublikos“ šaltinio teigimu, buvo sprendžiama 2013 vasario 10 d. vakare viename Vilniaus restorane, šalia Valakampių, galimai dalyvaujant Vitui Vasiliauskui, tuometiniam ŠB vadovui Audriui Žiugždai („sunku prisiminti, nepamenu“), laikinajam ŪB administratoriui Adomui Ąžuolui Audickui, ŪB atstovui Arnui Žaliui („tikrai nedalyvavau ir nežinau, apie ką kalbama“), bei tuometiniam Indėlių ir investicijų draudimo fondo (IIDF) direktoriaus pavaduotojui Dariui Čerkai.
Žurnalistui galutinio dalyvių sąrašo nepavyko patikslinti, nes V.Vasiliauskas į oficialų paklausimą apie dalyvavimą susitikime neatsakė. Šaltinio žiniomis, susitikime dalyvavo ir ERVB atstovas.
ŪB uždarymo dienomis Lietuvos banke lankėsi aukšta ERVB delegacija. Būtent šio susitikimo metu buvo nuspręsta, koks ŪB turtas ir kokiomis kainomis bus perleistas Šiaulių bankui.
Ten pat, atrodo, ir buvo sutarta ŪB turtą įvertinti taip, kad iš valstybės per IIDF būtų galima išpešti bent 800 mln. Lt. Kaip parodys tolimesni įvykiai, šio susitikimo metu numatytas scenarijus buvo nuosekliai vykdomas.
Po keturių dienų Lietuvos banko Priežiūros tarnyba banko valdybai pristatė ŪB turto vertinimą. Pačiu pesimistiškiausiu vertinimu, ŪB turto sumažėjimas siekė 1,1 mlrd. Lt.
Taip pat buvo pažymėta, kad V. Romanovas vis dėlto įkeitė dalį jam priklausančio pastato Maskvoje, tad tas nuvertėjimas turėjo sumažėti iki 900 mln. Lt.
Buvo pristatytas Tarptautinės audito, mokesčių ir verslo konsultacijų bendrovės (KPMG) parengtas vertinimas, kuris buvo tik šiek tiek blogesnis - KPMG pirmajame vertinime buvo konstatuota, kad ŪB turto sumažėjimas siekia 1,2 mlrd. Lt, o geras turtas sudarė 2,7 mlrd. Lt ir buvo praktiškai lygus draustiems indėliams tame banke.
Vadinasi, viso ŪB turto būtų pakakę padengti draustuosius indėlius.
Tokiu būdu ŪB kapitalo pakankamumas buvo apie nulį. Krizę daugelis bankų Europoje pergyveno vos su 2-3% kapitalo pakankamumu. Tam, kad ŪB pasiektų tokį rodiklį, reikėjo visai nedaug. Būtų pakakę įkeisti visą pastatą Maskvoje.
Šiuo pirmuoju vertinimu, šaltinio teigimu, neva liko nepatenkintas V.Vasiliauskas. Todėl KPMG buvo pareikalauta peržiūrėti vertinimą ir atlikti jį „konservatyviau“. Jis buvo paskubom pakoreguotas ir pateiktas galimų nuvertėjimo reikšmių intervalas: nuo 1,7 iki 1 mlrd. Lt, „rekomenduojant“ apsistoti prie 1,5 mlrd. Lt.
Jį priėmus, reikštų, kad valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėtų padengti apie 400 mln. Lt skirtumą tarp draustų įsipareigojimų ir banko turto. ŪB laikinasis administratorius Adomas Ąžuolas Audickas priėmė šį įvertinimą netikrinęs.
Vėliau KPMG pripažino, kad įvertinimui naudojo vadinamąjį „Quick sale“ metodą, pagal kurį turtas vertinamas taip, kad jį būtų galima realizuoti per maždaug pusę metų.
Kadangi tai buvo per maža dotacija, prasidėjus „deryboms“, ŪB turtas papildomai nuvertintas dar apie 400 mln. Lt. Pvz., ŪB pastatas senamiestyje, Vilniuje, buvo nuvertintas iki 12 mln. Lt, o „Žalgirio“ stadionas - iki 40 mln. Lt. Galų gale pavyko gero turto apimtį padaryti tokią, kokia buvo iš anksto numatyta - 1,9 mlrd. Lt, gerokai viršijant net maksimalų KPMG pasiūlymą, ir pareikalauti iš „Indėlių ir investicijų draudimo“ 800 mln. Lt.
Vasario 28 d. laikinasis ŪB administratorius A.Ą.Audickas oficialiai paskelbia, kad banko turtas, perduotas ŠB, yra 1,9 mlrd. Lt, o įsipareigojimai - 2,7 mlrd. Lt. Be to, suma, kurią valstybė per IID sumoka ŠB, negali viršyti 800 mln. Lt.
Nepaisant šių garantijų, 2013 m. gegužės 2 d. ŠB ir KPMG pasirašo naują ŪB vertinimo sutartį, kurioje turto vertė sumažinama, o įsipareigojimai padidinami tiek, kad IID papildomai turi sumokėti 128 mln. Lt. IID tais pačiais metais šią sumą sumoka, tokiu būdu padidindama dotaciją ŠB iki 928 mln. Lt.
Šioje sutartyje yra ir daugiau įdomybių. Kažkodėl buvo nuspręsta ŠB atitekusį ŪB turtą suskirstyti į 4 paketus ir juos parduoti ne atviruose aukcionuose, nors būtent tokia pardavimo forma visuotinai pripažįstama kaip pelningiausia pardavėjui, nes viešo aukciono metu galima gauti aukščiausią kainą.
Konfidencialiai buvo atrinkta įmonė „Summa advisers“, kuri suskirstė turtą paketais ir pati parinko to turto pirkėjus.
Kaip „Respublikai“ teigė ŪB turtu besidomėję verslininkai, jiems net nebūdavo leidžiama gauti turto paketo aprašo kopijos. Be to, ŪB turtas buvo suskirstytas taip, kad paketai atrodytų kuo nepatraukliau galimam pirkėjui.
Vienas iš investuotojų siūlytus opcionus apibūdino taip: „Įsivaizduok, tau siūlo pirkti atsarginę padangą, alaus bokalą ir sauskelnes kūdikiui viename pakete. Tokio absurdo dar nebuvau matęs.“
Toks, atrodytų, keistas pardavėjų elgesys yra nesunkiai paaiškinamas. Mat sutartis numato, kad jei investuotojų pateiktų pasiūlymų vertė už opcionų portfelius neviršijo kainos, kuria tuos portfelius sudarantis turtas įvertintas oficialioje KPMG ataskaitoje, turtas lieka ŠB. Opcionams buvo numatytas tik 8 mėnesių terminas.
Nenuostabu, kad 2014 sausio 31 d. „Summa advisers“ konstatavo, jog investuotojų kaina neviršijo turto vertės ir jis liko ŠB. IID, kaip Kreditorių komiteto pirmininkas, labiausiai bent jau teoriškai suinteresuotas gauti kuo didesnę parduodamo turto kainą, nebandė kaip nors kitaip pertvarkyti parduodamo turto pateikimą ir dar kartą bandyti jį realizuoti.
Tuomet įsigaliojo kita, dar keistesnė, sutarties nuostata - po opcionų pabaigos parduodant turtą ne vėliau kaip per 2 metus nuo perleidimo, ir jį pardavus brangiau negu jis buvo įvertintas, pelnas atitenka ŪB kreditoriams, t.y. pirmiausia valstybei.
Visiškai nesuprantama, mąstant iš kreditorių, t.y. IID pozicijų, kodėl atsirado šis dvejų metų terminas ir kam jis išvis buvo reikalingas. Tačiau jis labai gerai suprantamas, mąstant iš ŠB pozicijų.
ŠB tuos dvejus metus tempė laiką kaip įmanydamas, nes norinčių įsigyti vertingą ŪB palikimą nestigo. „Hanner“ grupės savininkas ir vadovas Arvydas Avulis net viešai piktinosi Šiaulių banko elgesiu, nes jis buvo priverstas laikyti rezervuotą stambią pinigų sumą.
Galų gale pasibaigus tam dvejų metų terminui, ŠB buvo atrištos rankos. Tada ir paaiškėjo tikroji iš ŪB perimto turto vertė. 40 mln. Lt įvertintas „Žalgirio“ stadionas „Hanner“ buvo parduotas už daugiau nei 43 mln. eurų arba už 148 mln. litų. Vien tik šiame sandėryje dėl atvirai diskriminacinės ŪB kreditorių atžvilgiu sutarties jie prarado daugiau nei 100 mln. litų.
Kiti metai ŠB buvo rekordiniai. ŠB įmonių grupė 2014 m. uždirbo 11,76 mln. Eur grynojo neaudituoto pelno. Pats bankas - 10,6 mln. Eur grynojo neaudituoto pelno. T.y. atitinkamai 2,2 ir 3,4 karto daugiau, nei 2013 m. Grynosios įmonių grupės palūkanų pajamos siekė 41,12 mln. Eur (29,64% daugiau nei 31,72 mln. Eur 2013 m.). ŠB grynosios palūkanų pajamos - 33,01 mln. Eur (37,26% daugiau nei 24,05 mln. Eur prieš metus).
Visi šios istorijos dalyviai nuo „Respublikos“ atsiribojo tylos siena. Kaip minėta, Valakampių restorane vykusio susitikimo dalyviai nepasiekiami arba nekalbūs, Lietuvos bankas į raštu užduotus klausimus neatsakė, o Šiaulių bankas pareiškė, kad „Jūsų prašoma pateikti informacija ir dokumentai pagal sutarties nuostatas yra konfidenciali informacija ir sudaro komercinę paslaptį, todėl Jums negali būti atskleista“.
Vieninteliai, kurie teikėsi atsakyti, buvo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Indėlių ir investicijų draudimas (IID) neturėjo ir neturi kompetencijos, nedalyvavo bei nepriiminėjo jokių sprendimų dėl BAB Ūkio bankas „uždarymo“.
Pasak IID, jie „neturėjo teisinio pagrindo susipažinti su Lietuvos banko surinkta informacija ir dokumentais, lėmusiais 2013 m. vasario 12 d. sprendimo dėl Ūkio banko priėmimą“.
KPMG atliktas Ūkio banko turto įvertinimas, IID nuomone, yra nepriekaištingas. „KPMG Baltics“ atliktas vertinimas laikytinas nepriklausomu vertinimu, atliktu profesionalių paslaugų teikėjų, dėl kurių darbo rezultato pagal savo esmę negali būti jokių derybų. Vertinimo negalėjo įtakoti ir, tikime, kad neįtakoja nė viena iš sandorio šalių“.
Tai jūs „tikite“, ar „negalėjo“? O gal vis dėlto galėjo?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą