Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio bei Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko Arūno Gumuliausko teikiamame rezoliucijos projekte primenama, kad prieš 450 metų visuotiniame Seime Liubline buvo pasirašytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos Karalystės unijos aktas.
1569 m. birželio 28 d. priimta ir liepos 1 d. pasirašyta unija buvo galutinai ratifikuota karaliaus Žygimanto Augusto 1569 m. rugpjūčio 4 d.
„Aktas įteisino Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjungą, leidusią gimti tais laikais unikaliai valstybinės sąrangos sistemai Europoje. Unijos sudarymo aktas liudijo ne tik Renesanso epochos idėjų praktinę realizaciją, bet ir novatorišką teisinį mąstymą, abiejų valstybių politinio elito brandą.
Liublino Seime buvo sukurta daugiatautė ir daugiareliginė bendrija, grindžiama respublikos vertybių, pakantumo, tolerancijos, politinių derybų ir abipusės pagarbos idėja“, - tvirtinama projekte.
Jame taip pat išreiškiama viltis, kad „senosios Abiejų Tautų Respublikos piliečių politinės tapatybės bei parlamentinės kultūros tradicijos užims deramą vietą Lietuvos ir Lenkijos parlamentarizmo istorijoje.“
Lietuvos istorijos instituto mokslininkas dr. Algimantas Kasparavičius ironiškai vertina tokią dviejų parlamentarų iniciatyvą, dėl kelių priežasčių.
„Iš šios iniciatyvos matyti, kad Lietuva labai turtingai gyvena, klesti visose srityse, todėl Seimo nariai turi pakankamai laiko, jog užsiiminėtų istorija. Viena vertus, Liublino unija, patinka tai ar nepatinka, buvo mūsų istorijos dalis.
Kita vertus, kaip vertinti Liublino uniją, geriausiai parodo jos „signatarai“, nors jos, aišku, niekas nepasirašinėjo, tik spaudė savo antspaudus ant vaško prie to akto.
Lietuvos delegacijos vadovas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis verkė sutikdamas su Liublino unijos tekstu.
Iš esmės jis buvo pastatytas prieš faktą, kad pasirinkimo nėra, nes vyko karas su Maskvos valstybe, o Lietuvos bajorija arba šlėchta, įpareigota dalyvauti žygiuose, pareiškė, kad išsivaikščios iš mūšio lauko, jei Vilniaus vaivada ir kiti ponai nesutiks su unijos tekstu.
Nes jis žadėjo ne tik karinę paramą su Maskvos valstybe, bet ir sulygino Lietuvos šlėchtos teises su Lenkijos“, - dėstė istorikas.
Jis priminė, kad unijos išvakarėse LDK Ukrainą atidavė Lenkijai ir sumažėjo trečdaliu, o žiūrint ekonomiškai - tai net per pusę, nes prarastos žemės buvo itin turtingos. Susilpninta LDK buvo prijungta prie Lenkijos, o 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijoje deklaruota jau tik Lenkijos valstybė ir trys jos provincijos: Didžioji Lenkija, Mažoji Lenkija ir Lietuva.
„Trečia vertus, su šita unija kažkiek priartėjome prie vadinamosios vakarietiškos kultūros, vyko niveliacija, atėjo barokas, rokoko.
Aišku, nesakau, kad Lietuvos tai ir taip nebūtų pasiekę. Trumpai tariant, istorijoje nėra buvę vienareikšmių įvykių. Mes juos interpretuojame taip, kaip norime pritaikyti prie dabarties gyvenimo.
Jei Seime gimė tokia iniciatyva, matyt, jie mato kažkokią prasmę. Aišku, prisiminti istoriją visada yra gerai, tačiau svarbu yra matyti visus istorinio fakto atspalvius. Svarbu, kad nebūtų tik juoda arba balta.
Tačiau be jokios abejonės tai yra ne Seimo, o istorikų darbas. Tiesa, vienas iš rezoliucijos autorių ir yra istorikas (A.Gumuliauskas, - aut. past.), o ką istorikas veiks Seime, jei ne istorija užsiiminės.
Bet manau, kad Seimo nariai turėtų užsiiminėti ekonominėmis, politinėmis, socialinėmis problemomis, nes istorija yra istorijos institutų, universitetų atskirų katedrų reikalas. Kai politikoje atsiranda per daug istorijos, tada politika tampa labai dekoratyvi, bet mažai efektyvi.
Todėl Seimui linkėčiau daugiau efektyvumo vidaus, užsienio, socialinėje, ekonominėje politikoje, o ne istorijoje“, - reziumavo A.Kasparavičius.
Pats A.Gumuliauskas, „Vakaro žinių“ paklaustas, koks buvo rezoliucijos projekto sukūrimo tikslas, atsakė trumpai.
„Tikslas - geopolitinis. Buvo pageidavimas iš abiejų pusių. Buvo pasiūlytas lenkų variantas, kuris buvo gana ženkliai pakoreguotas, ir viskas“, - sakė jis.
Perklaustas, kodėl rezoliucijoje aukštinama Liublino unija, nors kai kurie istorikai laiko ją Lietuvos nelaime, turinčia gerokai daugiau minusų nei pliusų, A.Gumuliauskas nustebo.
„Kur jūs matote labai teigiamą požiūrį rezoliucijoje į uniją? Galite pacituoti? Kad unija buvo grindžiama pakantumo, tolerancijos, abipusės pagarbos idėja? Bet juk taip ir buvo. Jei žinote istoriją, tai ant laužo Varšuvoje buvo sudegintas pirmas žmogus, o Lietuvoje iš viso nedegino.
Kalbame apie požiūrį į krikščionybę. Tai - platus dalykas“, - kiek painiai aiškino A.Gumuliauskas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą