Veikiau turėtume kalbėti, kad visos kalbos apie „išlaisvinimą“ iš santuokos yra tarsi aidas to, ką XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais jau darė bolševikai, kurie bandė įgyvendinti seksualinę revoliuciją, tokią panašią į tą, apie kurios būtinybės kai kas kalba ir šiandien.
Bolševikai pirmieji pasaulyje išsikovojo „papročių išlaisvinimą“.
Seksualinės revoliucijos pradžia priimta laikyti septintojo dešimtmečio vidurį, kai Vakaruose atsirado hipių judėjimas (sex, drugs and rock-n-roll). Tačiau iš tikrųjų „jausmingumo maištas“ (Lenino terminas) ilgai buvo vienu iš SSRS valstybingumo pamatų. Galima netgi sakyti – nugalėjusio socializmo šalies atramos stulpu.
Susirašinėjimas intymiomis temomis
„Jausmingumas ir seksualumas“ buvo aptarinėjami bolševikų partijos suvažiavimuose dar gerokai prieš revoliuciją. Ir ne tik aptarinėjami. RSDDP III suvažiavimas netgi pavedė Levui Trockiui sukurti naują lyčių santykių teoriją tam atvejui, jeigu nugalėtų bolševikai. O pats Vladimiras Leninas dar 1904 metais rašė, kad „jausmingumo dvasios, energijos, nukreiptos ne į pseudošeimines vertybes, išlaisvinimas padės išlieti šį gumulą socializmo pergalės labui“.
Vokiečių psichologas W. Reichas savo darbe „Seksualinė revoliucija“ (1934 m., pirmasis leidimas) pateikia šiai temai skirtą citatą iš Trockio ir Lenino susirašinėjimo (1911 m.). Štai ką rašo Trockis: „Neabejotina, kad seksualinė priespauda – pagrindinė žmogaus pavergimo priemonė.
Kol egzistuoja toks pavergimas, tol negali būti ir kalbos apie tikrą laisvę. Šeima, kaip buržuazijos institutas, visiškai atgyveno. Reikia smulkiau kalbėti apie tai darbininkams…“ Leninas jam atsakė: „…Ir ne tik šeima. Visi draudimai, liečiantys seksualumą, turi būti panaikinti… Mes turime ko pasimokyti iš sufražisčių: netgi vienalytės meilės draudimą reikia panaikinti.“
Bolševikų kūriniai sekso srityje davė savo rezultatų: po 1917 metų revoliucijos pergalės galima buvo drąsiai, o svarbiausia – greitai, teoriją taikyti praktiškai.
„Taip ir toliau, draugai!“
Daugelis bolševikų postulatų „sekso įstatymų“ srityje netgi šiandien atrodo per daug liberaliai. Taip iš karto po įžymiųjų dekretų „Dėl taikos“ ir „Dėl žemės“ pasirodo Lenino dekretai (1917 m. gruodžio 19 d.) „Dėl santuokos panaikinimo“ ir „Dėl bausmės už homoseksualizmą panaikinimo“ (pastarasis – kaip sudėtinė dekreto „Dėl pilietinės santuokos, vaikų ir dėl įrašų civilinės būklės aktuose“ dalis).
Be kita ko, abu dekretai moteriai suteikė „visišką materialinę, o taip pat ir seksualinę apsisprendimo teisę“, nustatė „moters teisę laisvai pasirinkti vardą, gyvenamą vietą.“
Pagal šiuos dekretus „seksualinę sąjungą“ (antras pavadinimas – „santuokinę sąjungą“) galima buvo lengvai sudaryti ir taip pat lengvai nutraukti.
8diena.lt nuotr.
1919 metais Socialinės higienos instituto direktorius Batkis patenkintas konstatavo: „Santuoka ir jos nutraukimas tapo išskirtinai privačiu reikalu…. Su pasitenkinimu galima matyti, kad seksualinių perversijų (iškrypimų) skaičius, ar tai būtų išprievartavimas, seksualinis pasityčiojimas ir pan., išlaisvinus papročius smarkiai sumažėjo“… Būtent tuo metu atsirado ir meilės, kaip „stiklinės išgerto vandens“ teorija.
Pats gi papročių išlaisvinimas pažengė taip toli, kad jau kėlė nuostabą visame pasaulyje. Pavyzdžiui, rašytojas Herbertas Velsas, tuo metu lankęsis revoliucijos apimtoje Maskvoje, vėliau stebėjosi, „kaip viskas buvo paprasta su seksu nugalėjusio socializmo šalyje, per daug paprasta“.
Greta revoliucijos datų SSRS su dideliu užmoju buvo švenčiamos ir kitos šventės. Pavyzdžiui, Petrograde 1918 metų gruodžio 19 d. lesbiečių eisena buvo pažymėtos dekreto „Dėl santuokos panaikinimo“ metinės. Trockis savo prisiminimuose tvirtina, kad į šią žinią Leninas reagavo džiugiai: „Taip ir toliau, draugai!“.
Šios eisenos metu buvo nešami plakatai „Šalin gėdą“. Šis raginimas visiškai ir plačiai įsitvirtino kasdieninėje vartosenoje 1918 metų birželio mėnesį, kai keletas šimtų abiejų lyčių atstovų visiškai nuogi pražygiavo Petrogrado centru.
Nugalėjusio sekso šalis
Santykių tarp lyčių kaita tuo metu buvo apėmusi viską. Pavyzdžiui, nutraukus santykius šeimoje, kurioje yra vaikų, alimentai buvo mokami tik šešis mėnesius ir tik esant sąlygai, kad jei vienas iš partnerių yra bedarbis arba nedarbingas. Lyčių santykius reguliuojantys įstatymai po revoliucijos nuolat vystėsi, buvo atnaujinami, papildomi.
Pavyzdžiui, Aleksandra Kollontaj, viena iš „Šeimos kodekso“ kūrėjų, rašė: „Kuo ilgiau tęsiasi seksualinė krizė, tuo ūmesnį pobūdį ji įgauna“. Ir toliau tęsė: „Seksualinis švietimas mokyklose turi prasidėti nuo 12-13 metų. Priešingu atveju mes vis dažniau susidursime su tokiais ekscesais, kaip pavyzdžiui, ankstyvas nėštumas. Nereti atvejai, kai šis amžius (vaikų gimdymo) šiandien yra 14 metų“.
Ir bolševikų vyriausybė „nuleidžia“ regionams direktyvas apie seksualinio švietimo mokyklose įvedimą. Tačiau šis projektas susiduria su kliūtimis: „Rusijos provincijos „mąstymo inertiškumu“ ir kvalifikuotų seksologijos dėstytojų trūkumu.
Jei su pirma kliūtimi tikrai buvo sudėtinga susidoroti, tai su antrąja – seksologijos dėstytojų deficitu – jėgų visiškai pakako. Į Rusiją plūstelėjo seksologai iš užsienio, ypač – iš Vokietijos. Pavyzdžiui, nuo 1919 iki 1925 metų į SSRS atvyko apie 300 tokių specialistų iš užsienio.
Sakykime, seksologė, vokietė Halle Fanina prisiminimuose rašė: „SSRS 1925 metais man iš tikrųjų pasirodė kaip kažkas fantastiška. Štai kur erdvė darbui! Visas pasaulis, ir ypač Vokietija, galėtų pavydėti to, kas čia įvyko. Čia taip toli pažengė taikomoji seksologija ir psichologija, kad medžiagos tyrimams pakaks keletui metų“. Beje, SSRS buvo pirmoji šalis pasaulyje, kurioje oficialiai buvo pripažintos Zigmundo Froido teorijos.
Tuo pačiu metu netyla diskusijos apie laisvos meilės pliusus ir minusus. Įdomūs tokio partinio darbuotojo Markovo argumentai, išsakyti 1924 m. konferencijos „Dėl socialinės higienos klausimų“ metu: „Aš perspėju, kad artėja didžiulė nelaimė, t. y. mes neteisingai supratome sąvoką „laisva meilė“.
Todėl atsitiko taip, kad iš šios laisvos meilės komunistai prigamino vaikučių… Jei karas mums davė daugybę invalidų, tai neteisingai suprasta laisva meilė mus apdovanos dar didesniais išsigimėliais“.
Tačiau tokie argumentai iki tam tikro laiko skendo bendrame pasisakančių už laisvą meilę chore. SSRS milijoniniais tiražais leidžiamo knygos ir brošiūros šia tema (labiausiai perkama 1925 metais brošiūra – kažkokio Enčmiano „Seksualiniai refleksai“). Rengiami seminarai.
Vieno iš panašių temos buvo, pavyzdžiui, tokios: „1) Ar natūralus kūdikio seksualumas? 2) Kaip mums reikėtų suprasti ir reguliuoti vaikų seksualumo santykį su darbu?“ Spaudoje rengiamos diskusijos apie tai, kad „anksčiau vaikai žaidė Raudonąją armiją, o dabar žaidimai blogesni, o būtent – seksualūs“.
1920-ųjų pradžioje taip pat pastebimas didelis nesantuokinių vaikų gimimų protrūkis. Pavyzdžiui, partinis darbuotojas Lysenka iš Maskvos pateikia skaičius, iš kurių matome, kad sostinėje 1923 metais mažiausiai pusė kūdikių gimė ne santuokoje. Gi pati šeima, kaip „visuomenės ląstelė“, pakeičiama „poros“ sąvoka (šiandien tokį bendrą gyvenimą priimta vadinti „sugyventiniai“ [Rusijoje – „pilietinė santuoka“ – vertėjo pastaba]). 1924 metais, Trockio aparato darbuotojo Ceitlino duomenimis, „dideliuose miestuose „poros“, lyginant su šeimomis, sudarė daugumą“.
Tuo pačiu metu plačiai kyla kontracepcijos klausimas. Abortai sveikintini, nes jie „išlaisvina moterį“. Prezervatyvų gamyba išauga keletą kartų lyginant su periodu iki revoliucijos. Akademikas Pavlovas daro bandymus sterilizuodamas šunis, tikėdamasis ateityje savo bandymų rezultatus pritaikyti sovietiniams žmonėms. Daugybė mokslo šarlatanų modeliuoja naujus kontraceptinius vaistus, dirbtinį moterų apvaisinimą, potenciją gerinančias tabletes.
Nuogaliai šalia Kremliaus.
Kaip jau buvo sakyta, direktyvos „Dėl socialinės higienos“ buvo „nuleidžiamos“ iš Maskvos „dirbančiųjų nuožiūrai“. Tai reiškė, kad gubernijose valdžia pati turėjo spręsti, kokią seksualinę politiką taikyti. Dažnai jų sprendimai buvo pakankamai įdomūs…
Pavyzdžiui, Riazanės gubernijoje valdžia 1918 metais išleido dekretą „Dėl moterų nacionalizavimo“, o Tambovo 1919 metais – „Dėl moterų paskirstymo“. Vologdoje įgyvendino tokius principus: „Kiekviena komjaunuolė, darbininkų fakulteto klausytoja arba kita moksleivė, kuriai komjaunuolis arba darbininkų fakulteto klausytojas pasiūlė turėti lytinių santykių, turi tai padaryti. Priešingu atveju ji neverta proletariato studentės vardo“.
Švediškos šeimos prototipas
Bet, žinoma, labiausiai ir ryškiausiai seksualinė revoliucija pasireiškė abiejose socialistinės Rusijos sostinėse Maskvoje ir Petrograde. Mes įpratome manyti, kad „švediška šeima“, t. y. bendras daugelio abiejų lyčių asmenų gyvenimas kartu – tik švedų išradimas. Pasirodo, kad tai mūsų išradimas, visiškai rusiškas.
Jau minėtas Batkis 1923 metais savo brošiūroje „Seksualinė revoliucija Sovietų sąjungoje“ rašė: „SSRS seksualinės pedagogikos užduotis – auklėti sveikus žmones, ateities visuomenės piliečius visiškai suderinant natūralius potraukius ir didžias socializmo užduotis, kurios jų laukia…
Proletariato komuna su jos santykių laisve turi jiems padėti tai padaryti“. Argumentai buvo tokie, kad, jeigu santuoka – buržuazinės praeities atgyvena, tai komjaunuoliška komuna – ateities šeima.
Komjaunuoliškos komunos buvo įprastas to meto reiškinys. Savanoriškai tokioje „šeimoje“ paprastai gyveno 10-12 abiejų lyčių asmenų. Kaip ir dabartinėje „švediškoje šeimoje“, tokiame kolektyve ūkis ir lytinis gyvenimas buvo bendras. Štai ką rašo apie tai mūsų amžininkas psichologas Morisas Beštas: „Į įprastas intymias poras susiskirstyti nebuvo leidžiama: nepaklusę komunarai netekdavo šio garbingo vardo.
Skirtingai nuo švediškojo analogo, vaikų gimimas nebuvo sveikintinas reiškinys, nes jų auklėjimas galėjo atitraukti jaunus komunarus nuo šviesaus rytojaus kūrimo. Jeigu visgi vaikas gimdavo, jis būdavo atiduodamas į internatą… Palaipsniui lytinis komunarų gyvenimas paplito visuose dideliuose šalies miestuose“.
Buvo prieita net iki to, kad, pavyzdžiui, Valstybinės bibliotekos komunoje Maskvoje komunarams buvo išduodami ne tik vienodi paltai ir avalynė, bet ir… apatiniai drabužiai.
Šia prasme pavyzdine buvo laikoma VPV (Valstybės politinės valdybos) benamių darbo komuna Bolševo mieste, įkurta 1924 metais asmeniniu Dzeržinskio potvarkiu. Joje buvo apie 1 tūkstantis mažamečių nusikaltėlių nuo 12 iki 18 metų, tarp jų – maždaug 300 mergaičių. Komunos auklėtojai rėmė „bendrus seksualinius bandymus“, mergaitės ir berniukai gyveno bendrose kareivinėse.
Vienoje ataskaitų apie šią komuną buvo rašoma: „Lytinis bendravimas vystosi visiškai naujomis sąlygomis. Kolektyvas taip apsunkina individo santykius su kitais žmonėmis, kad tampa nebeįmanoma apsidrausti nuo partnerio pakeitimo arba nuo naujų santykių pradžios. Tuo pačiu bendras gyvenimas atitraukia auklėtinius nuo neteisėtų veiksmų ir blogo nusiteikimo“. Taigi, galima manyti, kad Bolševo komuna buvo (ir išlieka) istorijoje kaip pati didžiausia „švediška šeima“. Beje, panaši praktika buvo ir kituose vaikų namuose ir netgi pionierių stovyklose.
www.rbth.com/ nuotr.
„Nuo aušros – link saulėlydžio“
Taip vokiečių psichologas Vilhelmas Reichas pavadino savo straipsnį apie seksualinės revoliucijos SSRS pabaigą.
Iš tikrųjų, atėjus valdžion Stalinui 20-ųjų pabaigoje seksualinė revoliucija užgeso. Kaip buvo įprasta, siekiant tai pateisinti buvo pasinaudota Lenino autoritetu. Vis dažniau ir dažniau pateikiama citata iš Lenino ir Klaros Cetkin pokalbio: „Nors aš mažiausiai esu asketiškas, bet man taip vadinamas „naujasis lytinis jaunimo gyvenimas“ – o dažnai ir suaugusiųjų – pakankamai dažnai atrodo kaip buržuazinis, atrodo kaip buržuazinio viešnamio namų atmaina“.
Industrializacija pradėjo reikalauti, kad individas savo jėgas eikvotų ne seksualiniams pasilinksminimams, o komunizmo statybai. „Papročių palaidumas“ tapo oficialiai smerktinas. Visuomenės nuomonė vėl pradėjo krypti link to, kad „šeima – visuomenės ląstelė“, o tvarkos pagrindas – monogamija.
Nuo visuomenės nuomonės neatsiliko ir sovietiniai įstatymai. Po Stalino konstitucijos priėmimo nustojo galioti dekretas „Dėl santuokos panaikinimo“. 1934 metais buvo uždrausti abortai, tų pačių metų kovo mėnesį Kalininas pasirašo įstatymą, draudžiantį ir baudžiantį už lytinius kontaktus tarp vyrų. Po to prasidėjo masiniai homoseksualų suėmimai dideliuose SSRS miestuose.
Seksualinis jaunimo auklėjimas nutraukiamas, uždaromi moksliniai darbai šia tema. SSRS prasidėjo laikai, kai bet kuris pilietis galėjo išdidžiai pareikšti: „Mūsų šalyje sekso nėra…“
Pirmą kartą tekstas publikuotas 2011 m. spalio 19 d.
Parengta pagal Rusijos žiniasklaidą
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą