Šilutiškių kova dėl medžių, arba Ką gali pilietiškumas

Mažosios Lietuvos miestelyje Šilutė, centrinėje, istorinėje, jo dalyje, esančias Tilžės bei Lietuvininkų gatves iš abiejų pusių gaubia aukšti seni medžiai. Pagal Šilutės rajono Savivaldybės administracijos užsakytą kraštovaizdžio (želdinių) tvarkymo projektą, 260 medžių buvo numatyta iškirsti. Projekto vertė - beveik 350 tūkst. eurų. Numatyta įgyvendinti iki šių metų pabaigos.

Pilietiškų šilutiškių pastangomis šie vietos valdžios planai pristabdyti ir, panašu, medžių kirtimo pagrįstumas turės būti įvertintas iš naujo.

Kalbamės su Pilietinio judėjimo grupės "S.O.S. Šilutės medžiai" lyderiais Simonu Norbutu ir Mariumi Jatkoniu.

NUOSPRENDIS - nukirsti. "Šilutės Želdinių tvarkymo projektas remiasi neaišku kokių specialistų inventorizacija. Mes abejojame minėto Projekto vykdymo pagrįstumu, tikslingumu ir teisėtumu", - sako šilutiškis Simonas Norbutas, pilietinio judėjimo grupės "S.O.S. Šilutės medžiai" vienas iš organizatorių.

Abejonės

Jūs sujudinote visuomenę ne tik, taip sakant, emociškai, bet ėmėtės šio reikalo dalykiškai - pasitelkėte dendrologus, advokatą... Medžius kerta visoje Lietuvoje, bet, panašu, Šilutė kuria precedentą, kaip tai sustabdyti?

Taip, mes abejojame minėto Projekto vykdymo pagrįstumu, tikslingumu ir teisėtumu. Manome, kad gali būti iškirsti ne tik ligoti, bet ir sveiki medžiai.

Ruošiant Projektą, nebuvo atlikta medžių ekspertizė, tik inventorizacija, kurioje daugumos medžių būklė įvertinama kaip bloga ar labai bloga. Šį projektą nusiuntėme Lietuvos dendrologų draugijai, kad ji pareikštų savo nuomonę. Dendrologijos specialistams dr. doc. Linai Straigytei bei draugijos valdybos pirmininkui Arvydui Rutkauskui toks medžių įvertinimas sukėlė rimtų abejonių.

Buvo pasigesta ir specialistų parašų po inventorizacijos rezultatais.

Toliau, padedami Kauno advokato Sauliaus Dambrausko, surašėme reikalavimą Šilutės savivaldybei nešalinti medžių, kol nebus atlikta visavertė medžių ekspertizė, ir sudaryti sąlygas į komisijos darbą įtraukti mūsų (visuomenės) deleguotus specialistus - dendrologus.

IŠSKIRTINUMAS. Kelias - ne tik inžinerinis, bet ir istorinis bei kultūrinis objektas. Mažosios Lietuvos išskirtinumas - keliai ir gatvės, apsodinti medžiais.

Savivaldybė, susizgribusi, kad be ekspertizės neišsivers, ją visgi nusprendė atlikti greitomis ir vienašališkai, pasitelkusi kelis Savivaldybės darbuotojus bei vienintelį (!) specialistą arboristą R. Žilinską.

Po šios ekspertizės numatytų išpjauti medžių skaičius sumažėjo nuo 260 iki 198, tačiau mūsų tai netenkino, norėjome, kad medžius įvertintų nepriklausomi kvalifikuoti specialistai.

Balandžio 15 dieną Šilutėje mūsų (iniciatyvinės grupės "S.O.S. Šilutės medžiai") kvietimu apsilankė keturi dendrologai - docentė mokslų daktarė Lina Straigytė, profesorius Stasys Juknevičius, Artūras Poškus ir kraštovaizdžio specialistė Rita Goliakovienė. Jie kruopščiai apžiūrėjo Tilžės gatvės dešiniąją pusę (nuo Savivaldybės iki Verdainės) ir pateikė preliminarias išvadas.

Dendrologų išvados

Kokios buvo jūsų pakviestų mokslininkų išvados?

Kad projektinėje medžiagoje 80 procentų medžių būklė pabloginta iš patenkinamos į blogą. Dėl būklės kertamų medžių gali būti 35, o ne 99. Primenu, kad čia kalbama tik apie tą dalį gatvės, kurią balandžio 15 d. įvertino dendrologai.

Mūsų pakviesti specialistai atrado, kad, pavyzdžiui, 127 (107) numeriu pažymėtas ąžuolas, Projekte įvardytas kaip blogos būklės, yra visiškai sveikas.

ORGANIŠKA. "Tie medžiai - istorija. Juos reikia palikti, išsaugoti. Juo labiau tokioje aplinkoje - šalia senų namų. Viskas čia taip organiška", - mano Šilutėje apsilankiusių dendrologų komisijos narė dendrologė, kraštovaizdžio specialistė Rita Goliakovienė.

Keturių Projekte nurodytų medžių specialistai jau neberado, jų buvimo vieta uždengta šaligatvio plytelėmis.

Įdomu ir tai, kad Projekte nėra numatyti kirsti 9 medžiai, kuriuos nepriklausomų ekspertų grupė įvertino kaip blogos būklės ir rekomenduotinus kirsti.

Tai kaip galima pasitikėti Savivaldybės atlikta ekspertize?

Be to, dendrologai pastebėjo, kad medžiai mieste yra nugenėti nemokšiškai, kad nukirstos medžių šakos, kurios niekam nekėlė pavojaus - nei žmonėms, nei elektros laidams; kad pats genėjimo būdas nekokybiškas, o tai didina tikimybę greičiau atsirasti ligoms.

Išleidžiami didžiuliai pinigai tokiam beprasmiškam medžių genėjimui, kirtimui, su tuo susijusiems kitiems darbams, kurių sąmatos - didžiulės, užuot sutelkus tas finansines pajėgas tinkamai prižiūrėti, gydyti ir išsaugoti senus medžius.

Nauji medžiai ne visada prigyja.

Todėl, kad jie labiau dekoracija nei medžiai. Jų amžius - 20-40 metų. Ir minėtame Projekte taip pat numatyta į iškirstų senų medžių vietą sodinti atvežtinius sodinukus - iš Olandijos, Danijos, Vokietijos ūkių. Dendrologai taip pat stebėjosi, kad naujieji yra sodinami į senųjų vietą, o to daryti nereikėtų.

Jūs ir patys jau beveik dendrologai...

Iš tiesų - mes per keletą savaičių pagreitintai išėjome tokį universitetą! Svarbiausia, ką iš mokslininkų supratome labai gerai, yra tai, kad prieš nupjaunant kiekvieną medį reikia labai gerai ištirti, ir, jeigu įmanoma, išgelbėti - tai ir išgelbėti, o ne sunaikinti.

O ką sako teisininkas apie tai, kas daroma su medžiais?

Advokatas S. Dambrauskas sako, jog gali būti, kad tai daroma ne aplinkosaugos ir visuomenės labui, o tik dėl pinigų panaudojimo.

Laukiame tęsinio

Kaip reagavo Savivaldybės atstovai į nepriklausomų ekspertų preliminarias išvadas?

Jie per trečiuosius asmenis užmezgė su mumis kontaktą ir balandžio 17 dieną pakvietė į susitikimą. Jame dalyvavome kartu su dendrologu A. Poškumi. Beje, po diskusijų dendrologas paklausė paprasto klausimo - "Koks yra šio Projekto tikslas?", tačiau Projekto vadovas atsakymo taip ir negalėjo suformuluoti.

Kuo viskas baigsis?

Kol kas Savivaldybės administracijos, seniūnijos atstovai davė žodinį patikinimą, kad medžių nekirs, kol nebus atlikta nauja ekspertizė.

P. S. ŠIEK TIEK ISTORIJOS

Medžiai prie kelio

* XVII a. Prūsijoje medžiai būdavo sodinami kaip riboženklis tarp parapijų arba tarp kaimų. Vėliau vietinių keliukų pakraščiuose imta sodinti gluosnius - tai daryti nurodė Frydrichas Vilhelmas I (1713-1740). Jis pirmasis iš Prūsijos karalių atkreipė dėmesį į tai, kad pakeles reikėtų apsodinti medžiais.

* Išsamesnes instrukcijas, kaip apsodinti medžiais kelkraščius, surašė Frydrichas Didysis (1740-1780). 1764 m. birželio 24 d. pasirodė jo įsakymas, kad išilgai vietinės reikšmės kelių, pašto maršrutų ir valstybinių kelių, įskaitant karinius, dera sodinti gluosnius arba kitokius medžius. Nuo to laiko dauguma kelių, iš abiejų pusių apsodintų medžiais, buvo vadinami prancūzišku žodžiu "alėja". Už alėjų kirtimą būdavo baudžiama.

* 1764 m. buvo išleistas įsakymas dėl miškų sodinimo, kuriame taip pat buvo skirta dėmesio ir kelių alėjoms. Pagal šį nurodymą, parinkti medžius sodinti buvo vietinės administracijos prerogatyva. Vietos valdžia galėjo rinktis, ką sodinti: liepas, ąžuolus, beržus, gluosnius ar tuopas.

ISTORIJA. Vokiečių kariai gena galvijus Mikytų-Tilžės keliu (1915 m.). Kelių tinklas Rytų Prūsijoje pradėjo formuotis prieš keletą šimtmečių. XIX a. pab. - XX a. pr. daugelis senų kelių buvo rekonstruoti ir modernizuoti ir išliko iki mūsų dienų tokie pat, kokius matė keliautojai, daugiau nei prieš šimtą metų. (Bildarchiv-ostpreussen.de nuotr.)

* 1814 ir 1834 m. instrukcijose nurodytas atstumas tarp medžių. Pirmojoje kalbama apie 18 pėdų (apie 5,5 m), antrojoje - apie 10-35 pėdas (apie 3-11 m). Taip pat reikėdavo prie kelių statyti akmenines atramas, kad vežimai nepakenktų medžiams.

* Daugybė vietinių cirkuliarų, išleistų skirtingu laiku, nustatydavo reikalavimus kelių priežiūrai; taip pat kelių savininkams, be kita ko, paskirdavo sudaryti remonto planus ir nustatyti bausmes už kelio želdinių sunaikinimą.

* Apie medžius abipus kelio kalbama ir raštuose tų tarnybų, kurios su keliais nebuvo susijusios. Pavyzdžiui, 1899 m. įstatymas dėl telegrafo linijų (Telegrafenwegegesetz), reguliuojantis jų įrengimą, nurodo kuo pagarbiausiai elgtis su pakelių želdiniais; jiems pakenkus valstybė įsipareigoja žemės, kurioje tie medžiai pasodinti, savininkui atlyginti žalą.

* Pagrindinių kelių ir pašto maršrutų apsodinimas medžiais matomas jau 1786-1802 m. Rytų Prūsijos žemėlapiuose.

* 1822 m. Prūsijoje buvo įkurta Sodininkystės sąjunga, kurios tikslas buvo praturtinti landšaftą, įskaitant alėjų sodinimą. XIX a. beveik visi nutiesti keliai būdavo apsodinami medžiais.

MEDŽIAI prie kelio buvo sodinami ne vien dėl grožio, bet pirmiausiai dėl praktinės naudos: kad keliautojai tamsiu paros metu neišklystų iš kelio, kad vasarą jiems būtų pavėsis, o žiemą medžiai kelius saugojo nuo užpustymo sniegu. (Bildarchiv-ostpreussen.de nuotr.)

* Žemės, per kurią driekėsi kelias, savininkas turėjo prievolę nuolat prižiūrėti pakelės griovių būklę, sodinti medžius ir statyti akmenis jiems apsaugoti. Pagal Frydricho Vilhelmo IV nurodymą (1842 m.), senų kelių rekonstrukcija turėjo būti vykdoma kuo mažiau darant žalą medžiams. Jų nebuvo galima iškirsti. Tuopas reikėdavo sodinti toliau nuo kelkraščio dėl jų negilios šaknų sistemos, kuri galėjo pakenkti kelio dangai. Anais laikais šie medžiai buvo labai populiarūs ir sodinti ne tik šalia kelių. Sodinti būdavo rekomenduojama liepas, ąžuolus, kaštonus, beržus, tuopas ir kt.

* XVIII a. pabaigoje detaliame Schroetterio žemėlapyje užfiksuotas tuomet buvęs kelių tinklas: gausu vietininių keliukų tarp kaimų, vingiuotų vieškelių tarp miestų. Tuomet iš Tilžės svarbiausi veškeliai vedė į Linkūnus bei Gastas, Raginę, paupiais į Kaukėnus ir kt.

* Iki 1853 m. nutiestas plentas Tilžė - Šilutė - Priekulė-Klaipėda, pakeitęs daugelį Nemuno dešiniojo kranto gyvenviečių. Atskira ūkio šaka tapo kelių priežiūra.

* XIX a. pab. - XX a. pr. daugelis senų kelių buvo rekonstruoti ir modernizuoti ir išliko iki mūsų dienų tokie pat, kokius matė keliautojai daugiau nei prieš šimtą metų.

* 1911 m. valdžia išleido įsakymą dėl kelių Rytų Prūsijoje ("Wegeordnung fur die Privinz Ostpreussen"), kuriame, be kita ko, buvo reikalaujama sodinti medžius išilgai kelio.

* XIX a. atsirado geležinkeliai, tačiau keliai iki jų pagal tradicijas ir nurodymus ir toliau būdavo apsodinami medžiais.

PRŪSIJOJE senų kelių rekonstrukcija turėjo būti vykdoma kuo mažiau darant žalą medžiams. (Stadtmuseum-ibbenbueren.de nuotr.)

* Alėjas saugojo valstybė. Kelių tarnybos, kurių žinioje buvo tiltai, keliai, turėdavo prižiūrėti ir medžių alėjas.

* Valstybinių kelių tiesimą Rytų Prūsijoje pirmiausiai skatino karinės ir ekonominės priežastys, tačiau sykiu būdavo atsižvelgiama ir į pašto bei gyventojų poreikius. Nauji keliai reiškė naujų alėjų atsiradimą ir senųjų atnaujinimą. Taip buvo iki 1940 m. Alėjas prie savo sodybų, dvarų sodindavo ir privačių žemių savininkai.

* Vienas keliautojas, lankydamasis Rytų Prūsijoje 1896 m., taip rašė: "... visi keliai čia apsodinti medžiais. Pagarbos jausmą medžiui čia skiepija jau mokykloje, ir kiekviename žingsnyje matomos ant kamieno pakabintos lentelės, primenančios, kad geras žmogus nepakenks medžiui."

Nauda

Medžiai prie kelio buvo sodinami pirmiausiai dėl praktinės naudos: kad keliautojai tamsiu paros metu neišklystų iš kelio. Kariuomenei jie teikdavo pavėsį. Žiemą medžiai kelius saugojo nuo užpustymo sniegu.

Medžių kenkėjams

* Pagal Frydricho Vilhelmo I (1731 m.) įsakymą tiems, kurie padarė žalos medžiams, buvo numatyta bausmė - priverstiniai žemės darbai įrengiant fortifikacinius įtvirtinimus.

* 1797 m. už pakelės medžių sugadinimą buvo skiriamos piniginės bausmės, kaltininkai įpareigojami atlyginti padarytą žalą darbu. Ypatingais atvejais kaltininkus pririšdavo prie gėdos stulpo, ant kaklo užkabindavo lentelę su užrašu "Medžių kenkėjas".

* 1840 m. liko vien piniginė bausmė - 5 taleriai už kiekvieną pagadintą medį.

Šaltiniai: Adam Ploski, "Kelias ir jo aplinka", Wpwim.pl; M. Purvinas, Mažosios Lietuvos enciklopedija

SPECIALISTO KOMENTARAS

"Europiniai pinigai gadina žmones"

Dr. Martynas Purvinas, Mažosios Lietuvos paveldo tyrėjas, architektas, kraštovaizdžio ir urbanistikos vertintojas:

Šilutė - jaukus, malonus Mažosios Lietuvos miestelis, ir to jaukumo, ypač vasarą, jam suteikia žaluma, senieji medžiai. Centrinė gatvė buvo nutiesta XX a. pradžioje.
Tikra bėda ta nauja mada miestus paversti pramoninėmis teritorijomis, užpilti betono ir prismaigstyti menkų medelių, kurie nei vaizdo, nei pavėsio žmogui neteikia. Visoje Lietuvoje ta kvaila mada... Europiniai pinigai žmones gadina.
Medžiai - kaip žmonės: vieni sveiki, kiti ligoti. Jeigu serga - reikia gydyti. Palaipsniui tvarkytis, nupjauti supuvusius, bet kad taip vienu ypu viską... paliekant dykvietę... Mano galva, čia tiesiog trūksta ūkiško šeimininko.

... Taip pat pranešu, kad dėl Šilutės rajono savivaldybės administracijos veiksmų, kuriais būtų pažeisti Orhuso konvencijos bei Europos kraštovaizdžio konvencijos reikalavimai, būsiu priverstas pateikti informaciją Aplinkos Ministerijai prašant duomenis apie pažeidimus įtraukti į rengiamas ataskaitas tarptautinėms institucijoms, o taip pat visuomenės iniciatyvoms, kurios rengia grupinį tiesioginį kreipimąsi į tarptautines kontroliuojančias institucijas informuojant jas apie tai, kad Lietuva bei jos valstybinės institucijos neužtikrina šių tarptautinių dokumentų laikymosi Lietuvoje, o Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama yra naudojama pažeidžiant pamatinius tarptautinės teisės reikalavimus.

Ištrauka iš advokato Sauliaus Dambrausko skundo Šilutės rajono savivaldybės administracijai ir LR Aplinkos ministerijai 

Tai seni ir labai vertingi medžiai. Dar gali stovėti ilgai. Kaip žmogus, kuris turėjo gerą vaikystę, yra atsparesnis, taip ir šitie medžiai - jie užaugo geresniais laikais. O jauni medeliai, kaip matome, neturi čia gerų sąlygų augti: didesnis užterštumas, priežiūros stoka, nemokėjimas tinkamai genėti... Bloga priežiūra medžio amžių trumpina.

Rita Goliakovienė, dendrologė, kraštovaizdžio specialistė

"... visi keliai čia apsodinti medžiais. Pagarbos jausmą medžiui skiepija jau mokykloje, ir kiekviename žingsnyje matomos ant kamieno pakabintos lentelės, primenančios: geras žmogus nepakenks medžiui."

Keliautojas Rytų Prūsijoje, 1896 m.