Praėjus beveik šimtui metų nuo tų neramių laikų, manęs neapleidžia abejonės, kad tie močiutės žodžiai pasitvirtina ir šiais laikais. O mano tautiečių apibūdinimas klumpininkais turi realaus pagrindo.
Prieš dvejus metus "Vakarų ekspreso" laikraštyje pradėjau rašyti straipsnių ciklą apie mūsų senamiesčio netvarką ir negeroves. Apleistus namus, nesutvarkytas gatveles ir šaligatvius.
Miesto gyventojai labai aktyviai komentavo ir palaikė straipsniuose keliamas problemas, nurodydami vis naujas nesutvarkytas Klaipėdos senojo miesto vietas.
Atrodė, kad kyla bendruomeniško judėjimo banga ir ji pagaliau prasiskverbs pro storas Savivaldybės pastato sienas, aklinai uždarytus langus. Atsirado viltis.
Deja, tai buvo tik trumpalaikė iliuzija, kuriai miesto valdininkai nesuteikė teisės gyventi.
Per tuos dvejus metus senamiestis labai "pasikeitė".
Priešais Parodų rūmus esančioje plynėje pastorėjo medžiai, atsirado laikinos amžinos tvoros, juosiančios didžiausią teritoriją. Skerdėjų gatvės namai dar nenugriuvo, bet ant likimo valiai paliktų namų - vaiduoklių tinko jau beveik nebeliko.
Buvęs "Baltijos" kino teatras ir toliau "garbingai" atlieka apgriuvusio ir apšiurusio senamiesčio reprezentacinį vaidmenį.
Galinio Pylimo gatvėje, prie pat Senojo turgaus, stovintys namai pasidengę solidžiu samanų sluoksniu. O kiek apie Šv. Jono bažnyčios atstatymą gražių kalbų pasakyta, tai jau vien iš liežuvių buvo galima bokštą pastatyti.
Galima būtų vardinti ir toliau, kaip niekas nepasikeitė. Tik nesustojantis laikas pridėjo savo negailestingą ranką ir mūsų senamiestis, kaip ta klasiko apdainuota Trakų pilis, dūlėja užmirštas, bet tebestovi dar vis.
Per dvejus metus nieko neįvyko, kad būtų geriau. Niekas nepajudėjo. Jokių naujų planų ar diskusijų, ką daryti su vis prastėjančia senamiesčio būkle.
Tokio visuotinio valdininkų abejingumo atmosferoje gyvename toliau. Nei Savivaldybės valdžia, nei už paveldo išsaugojimą atsakingi skyriai ar Kultūros ministerijos struktūros jokių veiksmų nesiėmė.
Net darbo grupės jokios nesukūrė, kaip tokiais atvejais įprasta daryti.
Dar daugiau, kada atsiranda privačios verslo iniciatyvos gaivinti vieną ar kitą objektą, jos labai greitai nugesinamos įvairiais reglamentais, tvarkomis, taisyklėmis ir protu sunkiai suvokiamais reikalavimais.
Verslininkai verčiami sunešioti nesunešiojamas kurpaites. Dažniausiai jos ir paliekamos kažkur pakeliui...
Iš kur ta nemeilė savo miestui ir brangiausiam turtui, kurį iš savo protėvių paveldėjome? O gal tiesiog šeimininko ir ūkiško požiūrio nerasta?
O gal kažko mes čia nežinome? Gal kažko nesuprantame?
Gal yra koks slaptas Savivaldybės planas visą senamiestį paversti siaubo kvartalu?
Gauti už tai ES paramą, kviesti čia turistus iš viso pasaulio patirti sukrečiančių emocijų, filmuoti Holivudo siaubo filmus?
Tada atsiprašau, bet man kur kas įtaigiau skamba mano močiutės ištarti žodžiai apie klumpininkus ir jų nesugebėjimą gyventi tvarkingai ir švariai.
Tinginystė ir apatiškumas yra viena iš septynių mirtinų nuodėmių, tokių kaip gašlumas, rajumas, pavydas, puikybė.
Bet mūsų miesto valdžios galvos neturi kada apie tai galvoti, nes jie dieną naktį Klaipėda rūpinasi ir apie vis naujas pergales trimituoja.
Visa ši situacija labai primena Bulgakovo "Šuns širdyje" aprašytą ir nufilmuotą sceną, kada Šarikovo atliekamas dainas su balalaika nustebusiais veidais klausėsi ir plojo studentai, profesoriai ir kiti mokslo darbuotojai.
Taip ir pas mus Klaipėdoje: šokiai, dainos, festivaliai, šventinės eisenos ir nepastebime, kad senasis miestas yra apleistas ir griūva, o mes vis dar su klumpėmis.
„Vakarų ekspreso“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su Nuomonių rubrikos tekstų autorių nuomone. Už publikuojamų komentarų, nuomonių turinį atsako autoriai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą