Tėvams siūloma vengti aiškinimų, kaip turi elgtis „tikra“ mergaitė ar „tikras“ berniukas

Tėvams siūloma vengti aiškinimų, kaip turi elgtis „tikra“ mergaitė ar „tikras“ berniukas

Moteris Lietuvoje daugelyje sričių vis dar nustelbia vyrai. Su stereotipais jos susiduria tiek artimoje, tiek darbinėje aplinkoje, o kai kurios susitaiko su joms primestu vaidmeniu vyro pašonėje ir netgi galvoja, kad „taip turi būti“.

Siekdama pakeisti situaciją, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba vaikų ugdyme siūlo vengti „vyriškų“ ir „moteriškų“ bruožų skiepijimo.

Europos lyčių lygybės institutas (EIGE) antradienį paskelbė Europos šalių reitingą, kuriame Lietuva per dvejus metus smuktelėjo iš 19-osios į 23-iąją vietą. Šeštoje vietoje nuo pabaigos lyčių lygybės reitinge esanti Lietuva lenkia Graikiją, Vengriją, Slovakiją, Rumuniją ir Lenkiją.

Reitingo išvadose konstatuojama, jog Lietuva yra vienintelė ES valstybė, nuo 2005 m. nepadariusi jokio progreso moterų ir vyrų lygybės srityje.

Portalas Alfa.lt kalbina Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovę ryšiams su visuomene Izabelę Švaraitę apie tai, kokios problemos slegia šalies moteris, kiek reikia lygybės tarp lyčių bei kokie stereotipai įsišakniję mūsų kultūroje vis dar trukdo moterims atsiskleisti ir gyventi visavertiškai.

– Žvelgiant į Lietuvos moterų ir vyrų atstovavimo priimant sprendimus palyginimą, matyti akivaizdus vyrų dominavimas. Kodėl turime tokią situaciją?

– Priežasčių gali būti įvairių. Pirmiausia vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad moterys ir vyrai nėra traktuojami vienodai. Tai lemia nuo pat vaikystės visuomenėje diegiami stereotipai, kas būdinga vienai ar kitai lyčiai.

Taip jau susiklostė, kad vadovavimui tinkamomis laikomos savybės – drąsa, ryžtas, lyderystė, loginis mąstymas, racionalumas, atkaklumas ir kitos – vis dar labiau priskiriamos vyrams ir berniukams. Ne tik visuomenė linkusi manyti, kad šie bruožai yra „vyriški“. Jiems jie labiau ir akcentuojami, ugdomi.

Nuėję į bet kurią parduotuvę, ko gero, pamatysite knygučių, skirtų berniukams: jose kalbama apie nuotykius, iššūkius, heroizmą.

Mergaitės, priešingai, vis dar mokamos nuolankumo, paklusnumo, namų ruošos, visuomenėje vis dar paplitęs stereotipas, kad moterys jautresnės, kruopštesnės, tad labiau tinkamos užduotims vykdyti, o ne joms skirstyti ir sprendimams priimti.

Antra, vadovaujamas pozicijas moterims sunkiau pasiekti ir dėl nevienodo krūvio skirstantis pareigas šeimoje. Akivaizdu, kad moterys vaiko priežiūros atostogų eina daug dažniau nei vyrai, tad, kol jos rūpinasi šeima, vyrai gali kilti karjeros laiptais, didinti savo kompetenciją, ugdyti lyderio savybes. Be to, vaikai ir šeima vis dar yra svarbus rodiklis, kaip moterys vertinamos viešumoje.


Jei pažvelgtume į politinį diskursą, daug dažniau atkreipiamas dėmesys į politikės moters šeiminį gyvenimą nei į politiko vyro.

Tokios moterys sulaukia tiek komentarų apie tai, kad, jei šeimos nesukūrusios, nesupras paprastų žmonių lūkesčių, nes nežino, ką reiškia auginti vaikus, rūpintis šeima, tiek tokių, jei šeimą turi, kuriais aiškinama, jog šeima iš jos reikalaus per daug dėmesio, tad ji negalės visu krūviu rūpintis darbiniais reikalais. Šiais kriterijais kartais vadovaujasi ir rinkėjai.

Šios priežastys lemia tai, kad moterys ne tik rečiau renkamos ar skiriamos į sprendimų priėmimo pozicijas, bet rečiau ir pačios renkasi į jas kandidatuoti.

– Ar nelygybę galime traktuoti kaip diskriminaciją?

– Klausimas dvejopas. Bendrai nelygiavertis elgesys bei požiūris į moteris ir vyrus yra diskriminacinio pobūdžio.

Tačiau teisiškai ne visa nelygybė yra diskriminacija. Lygių galimybių įstatyme diskriminacija apibrėžiama kaip elgesys su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, negalios ir kitų asmens tapatybės požymių pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos nei panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Tiesa, įstatymu reglamentuojamos ir išimtys.

Apsauga nuo diskriminacijos pagal šį įstatymą galioja penkiose srityse: valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų veikloje, švietimo, darbo santykių, vartotojų teisių, organizacijų ir asociacijų veikloje.

– Ar kalbant apie lyčių lygybę mes Europoje esame „autsaideriai“, o gal mūsų regione yra prastesnių situacijų?

– Vertėtų atkreipti dėmesį į Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) skelbiamą Lyčių lygybės indeksą, pamatuojantį situacijoje keliose srityse. Europos Sąjungos vidurkis yra 67,4 iš šimto galimų balų, Lietuvos – 55,5. Lenkijos rezultatas yra 55,2, Latvijos – 59,7, Estijos – 59,8.

Šiuo metu mūsų šalis indekse užima 23 vietą ES, kai dar prieš porą metų buvome 19-toje. Pagal šį indeksą, Lietuva ne tik nepasistūmėjo į priekį – situacija net šiek tiek pablogėjo.

– Kokie kiti ryškūs rodikliai rodo apie netinkamą moterų padėtį visuomenėje?

– Vienas ryškiausių tokių rodiklių yra vis dar itin paplitęs vyrų smurtas prieš moteris artimoje aplinkoje. Absoliuti dauguma nukentėjusių artimoje aplinkoje yra moterys, o tokią disproporciją lemia nelygiavertė moterų ir vyrų padėtis.

Moterys vis dar matomos kaip tos, kurios turi rūpintis savo vyru ir šeima, o nukentėjusios nuo smurto yra kaltinamos, kad neva pačios yra kaltos, nes nevykdė savo pareigų.

Kitas svarbus rodiklis – moterų ir vyrų atlyginimų atotrūkis. Vidutinis moterų darbo užmokestis yra 13 proc. mažesnis nei vyrų. Būdamas struktūrine ir sudėtinga problema, šis atotrūkis lemia, kad moterys ne tik gyvena skurdžiau, bet ir ateityje, sulaukusios pensinio amžiaus, gaus mažesnes išmokas ir susidurs su didesne skurdo rizika nei vyrai.

„ Lyčių lygybė nereiškia žmonių suvienodinimo ar vertimo daryti tai, kas žmonėms neįdomu ar nepatinka.
– I. Švaraitė

 

Eitynės „Sister March Vilnius“© Karolis Kavolėlis/Fotobankas

– Ar sutiksite, jog lyčių nelygybė Lietuvoje yra įsiskverbusi į mūsų kultūrą? Rodos, kad įvyktų pastebimi pokyčiai, turi pasikeisti dar kelios kartos.

– Mūsų kultūroje lyčių nelygybės tikrai dar esama, o kaip greitai situacija pasikeis, priklausys nuo valstybėje įgyvendinamos lyčių lygybės politikos.

– Pastebiu, jog kai kurios moterys pačios nori būti vyro šešėlyje, nedalyvauti priimant sprendimus. Ar gali būti visiška lyčių lygybė ir ar jos reikia?

– Šią situaciją komentuoti sunku, kadangi ji gana abstrakti. Nenorą dalyvauti priimant sprendimus gali lemti daugybė veiksnių, pavyzdžiui, individualių asmenų charakteris. Yra daug žmonių, kurie sąmoningai nesikiša į politiką, nesiveržia užimti vadovaujančių pozicijų, nes jie gyvenime turi kitų prioritetų. Ir šiuo atžvilgiu kiekvieno sprendimas turėtų būti gerbiamas.

Lyčių lygybė nereiškia žmonių suvienodinimo ar vertimo daryti tai, kas žmonėms neįdomu ar nepatinka. Ji taip pat nereiškia automatiško visko padalijimo pagal proporciją 50:50.

Net priešingai, lyčių lygybė turėtų būti grindžiama lygių galimybių užtikrinimu atsižvelgiant į skirtingas moterų ir vyrų patirtis.

Pavyzdžiui, teisiškai vadovaujamas pozicijas gali užimti ir moterys, ir vyrai. Taigi, oficialiai lygybė yra.

Tačiau, pažvelgę struktūriškai, pastebėtume, kad nusistovėję lyčių stereotipai formuoja praktiką, kad moterys susiduria su daugiau problemų – joms dažniau užkraunami su profesine kompetencija nesusiję darbai (kavos ruošimas, puodelių plovimas po susitikimų ir t. t.), pasitaiko, kad pastojus joms pabloginamos darbo sąlygos, susilaukusios vaikų, jos dažniau eina vaiko priežiūros atostogų, tad, lyginant su vyrais, praranda daugiau galimybių kelti savo kvalifikaciją ir t. t.

Tad šiuo aspektu lyčių lygybei nominalios nuostatos neužtenka. Kaip ir neužtenka vienodos prieigos. Reikia imtis konkrečių priemonių, įgalinančių moteris lengviau derinti asmeninius ir profesinius įsipareigojimus.

Kartu galvoti apie tai, kaip paskatinti vyrus labiau įsitraukti į vaikų priežiūrą taip jiems sudarant sąlygas kurti glaudesnius šeiminius ryšius.

Kalbėdami apie lyčių lygybę, omenyje turime ne dirbtinį suvienodinimą, bet lygių galimybių sudarymą.

Pašalinus struktūrines kliūtis, kurias aptariau anksčiau, žmonės gali laisvai rinktis. O kaip jau pasirinks – jų asmeninis reikalas. Moteris, pasirinkusi labiau rūpintis šeima nei karjera ar politika, neprieštarauja lyčių lygybės idėjai. Svarbu, kad ji pati tai pasirinktų, o ne darytų taip dėl to, jog „taip reikia“.

– Nuo ko reikėtų pradėti keisti tokią lyčių nelygybę? Kas padėtų keisti situaciją tiek iš vyrų, tiek iš moterų pusės?

– Nuo švietimo ir ugdymo ankstyvajame amžiuje. Nuostatos ir stereotipai, diegiami nuo pat mažens, padaro didelę žalą tiek tam, kaip visuomenė mato moteris ir vyrus, tiek tam, kaip jie mato save. Taigi, nuo pat mažens vaikus reikėtų ugdyti kaip individualias asmenybes mokomų įgūdžių neskirstant pagal lytį.

Suaugusieji turėtų vengti aiškinimų, kaip turi elgtis „tikra“ mergaitė ar „tikras“ berniukas, nustoti vaikams sakyti, kad vyrai turi būti stiprūs ir neverkti, o moterys privalo būti švelnios, gražios bei paklusnios.

Su vaikais turėtų būti kalbama apie pagarbius tarpusavio santykius, jiems suprantama kalba kalbėti, koks elgesys tinkamas, o koks ne. Jokiu būdu nederėtų pomėgių skirstyti į „mergaitiškus“ ir „berniukiškus“, tas pats galioja ir vėliau pasirenkamoms profesijoms, vaidmenims šeimoje ir visuomenėje.

Suaugusiųjų pasaulyje esama ir kitokių priemonių. Pavyzdžiui, lygių galimybių politikos priėmimas švietimo, mokslo įstaigose, darbo aplinkoje. Esama labai daug metodinių priemonių, kaip galima pagerinti aplinką, kurioje praleidžiame tiek daug laiko.

Faktai apie moterų padėtį Lietuvoje:

  • 12 proc. biržinių bendrovių valdybos narių yra moterys.
  • Tarp biržinių bendrovių generalinių direktorių – 3 moterys (17 proc.).
  • Lietuvos banko valdyboje – 1 moteris (20 proc.).
  • 40 proc. moterų ir 21 proc. vyrų susiduria su skurdo rizika senatvėje.
  • 96 proc. poroje gyvenančių ir vaikų turinčių moterų bei 23 proc. vyrų kasdien atlieka namų ruošos darbus.
  • 8 iš 10 nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių asmenų – moterys.
  • 35 proc. moterų ir 27 proc. vyrų turi aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą.
Sidebar placeholder