Dabar laivas-saugykla „Independence“ priklauso Norvegijos kompanijai „Hoegh LNG“. Jį iš šios bendrovės nuomojasi Klaipėdos SGD terminalo valdytoja „Klaipėdos nafta“. Pagal 2012 metų kovą pasirašytą sutartį su „Hoegh LNG“ Lietuva už SGD laivo nuomą per dieną moka apie 168,55 tūkst. eurų, per metus – 61,446 mln. eurų, o per 10 metų sumokės apie 614,465 mln. eurų. „Hoegh LNG“ ne tik nuomoja laivą su įgula, bet ir teikia jo priežiūros bei operavimo paslaugas.
Sutartis su norvegais baigs galioti 2024 metais. Tada „Klaipėdos nafta“ galės rinktis – „Independence“ įsigyti už sutartą kainą arba jo atsisakyti. Jeigu „Klaipėdos nafta“ nuspręstų laivą pirkti, naujojo savininko rankose būtų visi sprendimai, kaip jį įdarbinti. Svarstoma ir galimybė „Independence“ išplukdyti į kitus žemynus, jeigu dujų vartojimas Lietuvoje toliau mažėtų, o brangaus įrenginio išlaikymas likusiems šalies dujų vartotojams taptų nepakeliama finansine našta.
„Klaipėdos nafta“ iki liepos turėtų pasiūlyti Vyriausybei, ką daryti su SGD laivu-saugykla po 2024 metų, tačiau galutinį sprendimą dėl „Independence“ likimo ir jo išlaikymo sąnaudų mažinimo (nelaukiant nuomos sutarties pabaigos) iki šių metų pabaigos teks priimti Vyriausybei. Jeigu valdžia nutartų laivą– saugyklą po 2024 metų, kai baigsis nuomos sutartis, išpirkti, būtų mokama 121–160 mln. eurų. Bent tokią sumą nurodė balandžio mėnesį studiją pristatę tarptautinės konsultacijų bendrovės „Poyry Management Consulting Ltd.“ ekspertai, vadovaudamiesi „viešai prieinama informacija“, nes tikroji išpirkimo kaina yra konfidenciali (viešojoje erdvėje minėta ir 300 mln. eurų suma).
SGD terminalo, kuris vos pradėjęs veikti tapo galvos skausmu ne tik politikams, bet ir dujų vartotojams, projektui nuo pat pradžių didesnę įtaką darė ne ekonominiai, bet politiniai sprendimai. Štai ir dabar laivo „krikštamotė“ prezidentė Dalia Grybauskaitė, nelaukdama specialistų, terminalo valdytojos ir Vyriausybės išvadų, iš anksto pareiškė, kad „Independence“ Lietuvai ekonomiškai naudingiau būtų išpirkti. Premjeras taip pat gerokai iš anksto viešai svarstė, jog Lietuva po 2024 metų tikriausiai laivą išpirks. Nors įvertinus, kad iki to laiko norvegams bus paklota per 600 mln. eurų, galima būtų reikalauti jį tiesiog perimti.
Iš viso Klaipėdos SGD terminalo, kurio maksimalus metinis pajėgumas siekia iki 4 mlrd. kubinių metrų, statyba kartu su laivo-saugyklos nuoma per dešimt metų Lietuvai kainuos 695 mln. eurų. Tam negauta nė vieno cento Europos Sąjungos paramos. Projektą įgyvendinusi valstybės įmonė nemėgino pritraukti ir privačių investuotojų.
Tačiau abejotino projekto užsakovai ir vykdytojai visuomenei bando įteigti, jog pastatytas įrenginys ir pasirinktas jo finansavimo modelis – geriausias, net vienintelis galimas. Jokių kitų alternatyvų neva nebūta. Diskusijos viešojoje erdvėje iš esmės suvedamos į vieną klausimą: už ar prieš SGD terminalą?
Iš tikrųjų valstybei padedant pastatytas dabartinis SGD terminalas ir jo finansavimo schema nebuvo vienintelis ir geriausias būdas išspręsti dujų rinkos bei energetinės nepriklausomybės Lietuvoje problemas. Alternatyvų teikta, ir ne viena. Jas Lietuvai siūlė ne tik solidūs tarptautiniai konsultantai, privatūs vietos investuotojai, bet ir viena iš Vyriausybių. Pasikeitus politinei švytuoklei planai statyti vieną terminalą, kurio akcininkai būtų valstybė ir privati kompanija, suvartojanti pusę į šalį importuojamų dujų, arba privačių investuotojų siūlyta dviejų terminalų koncepcija buvo drastiškai atmesti.
„Lietuvos žinios“ spausdina ciklą straipsnių, kurie parodo ne „oficialią“ SGD terminalo Klaipėdoje istoriją.
Siūlė tartis su didžiausiu dujų vartotoju
Lietuvos energetikų ir politikų elitas apie ketinimus statyti SGD terminalą, kuris padėtų spręsti šaliai kilusias energetikos problemas, pradėjo kalbėti daugiau kaip prieš dešimtmetį. 2007-aisiais tuomečio ministro pirmininko Gedimino Kirkilo potvarkiu buvo sudaryta darbo grupė ir jai pavesta išnagrinėti suskystintų gamtinių dujų importo terminalo įrengimo Lietuvoje galimybes, jo vietos parinkimo, dujų tiekimo užtikrinimo bei kitus su tuo susijusius klausimus ir pateikti pasiūlymus.
Darbo grupė, į kurią buvo įtraukti civilinės saugos, susisiekimo ir energetikos ekspertai, susitiko keturis kartus. Paskui parengė ir Vyriausybei pateikė trumpą Lietuvos energetikos apžvalgą bei pasiūlymus dėl SGD importo terminalo. Darbo grupė konstatavo, kad energijos poreikiams patenkinti Lietuva tuo metu naudojo tiek šalies, tiek importuojamus energijos išteklius. Tačiau valstybės energetinė priklausomybė kasmet didėjo. 2005-aisiais ji importavo 57,1 proc energijos, 2006 metais – 60,4 procento. Šalies pirminės energijos balansą tuo metu sudarė gamtinės dujos, nafta ir naftos produktai, atominė energija, vietiniai ir atsinaujinantys energijos ištekliai.
Valstybei padedant pastatytas dabartinis SGD terminalas ir jo finansavimo schema nebuvo vienintelis ir geriausias būdas išspręsti dujų rinkos bei energetinės nepriklausomybės Lietuvoje problemas.
Gamtinių dujų dalis 2006-aisiais sudarė 28,5 proc. pirminės energijos išteklių. Tais metais importuota 3,1 mlrd. kub. metrų gamtinių dujų, jos visos suvartotos šalies viduje. Lietuvai dujos buvo tiekiamos iš vienintelio šaltinio – iš Rusijos.
Naftos produktai, įskaitant orimulsiją, tuo metu sudarė 31,3 proc., atominė energija – 25,8 proc. energetikos balanso. Darbo grupė konstatavo, kad 2009 metais planuojamas Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymas turės daug įtakos šalies pirminės energijos balansui.
„Vis svarbesniu valstybės galios veiksniu šiuolaikiniame pasaulyje tampa gebėjimas kontroliuoti strateginius energijos šaltinius – naftą ir dujas. Rusijos dujų koncernas „Gazprom“ tiekia apie ketvirtadalį viso Vakarų Europoje suvartojamo dujų kiekio ir yra vienintelis tiekėjas Estijai, Latvijai, Lietuvai ir Slovakijai, o tai stiprina Europos valstybių priklausomybę nuo Rusijos išteklių. Vienas svarbiausių šių dienų klausimų – Lietuvos energetinio saugumo padidinimas, jos priklausomybės nuo Rusijos energijos išteklių sumažinimas“, – teigta darbo grupės ataskaitoje.
Taip pat pabrėžta, kad daugiausia Rusijoje išgaunamų gamtinių dujų tuo metu buvo parduodama Europai. Gautos pajamos iš dujų ir naftos 2006-aisiais sudarė 52 proc. viso Rusijos biudžeto. „Dėl tokios situacijos ir Europa, ir Rusija yra priklausomos viena nuo kitos. Rusija, būdama svarbiausia paslaugos teikėja ir gamtinių dujų eksportuotoja, siekia išlaikyti bei stiprinti savo politinę įtaką per energijos išteklių tiekimą. Kadangi ji atvirai demonstruoja savo energetinę ir politinę galią, reikia pradėti diversifikuoti energijos šaltinių importą ir liberalizuoti dujų rinką ES“, – nurodė darbo grupė.
Tada šalies politinis ir verslo elitas manė, kad uždarius Ignalinos AE Lietuvoje 2015–2017 metais galėtų atsirasti nauja moderni branduolinė jėgainė. Atsižvelgiant į tai daryta ir dujų poreikio ateityje prognozė. Pagal ją dujų sąnaudos Lietuvoje 2025 metais, kaip manyta, turėtų siekti 5,7 mlrd. kub. metrų per metus, jeigu jau veiktų nauja AE, ir 5,9–6,3 mlrd. kub. metrų, jei atominė jėgainė nebūtų statoma.
Išeitis – importuoti suskystintas dujas
Darbo grupė, atsižvelgdama į prognozuojamą dujų vartojimo didėjimą, siūlė ieškoti alternatyvių gamtinių dujų šaltinių ir svarstyti jų dalies pakeitimą suskystintomis gamtinėmis dujomis. „Kadangi Lietuva savo gamtinių dujų išteklių neturi, visas jas importuoja iš Rusijos, ir dujų sistemoje nėra tiesioginių jungčių su Vakarų Europos ir Skandinavijos dujų tinklais, o esančios jungtys su Baltarusija, Latvija, Rusijos Federacijos Kaliningrado srities dujų sistemomis yra pasenusios ir net dabartiniu metu perduodamų dujų slėgis ribojamas, būtina plėsti bei modernizuoti dujų perdavimo tinklus ir sistemą, įrengiant Lietuvos teritorijos suskystintų gamtinių dujų priėmimo terminalą“, – konstatuota darbo grupės ataskaitoje.
„Lietuvos žinios“ primena, kad per suskystinimo procesą gamtinės dujos kompresijos būdu atšaldomos iki 161 laipsnio šalčio. Tada dujų tūris sumažėja 600 kartų ir jas galima ekonomiškai transportuoti laivais.
Ekspertai atkreipė dėmesį, jog įrengti SGD terminalą Baltijos jūros pakrantėje siekia ir Lenkija, turinti ne tik savo gamtinių dujų išteklių, bet ir realią galimybę apsirūpinti dujomis per vamzdynus iš Vakarų bei Rytų, taip pat – prisijungti prie dujotiekio „Nord Stream“.
Darbo grupės vertinimu, SGD importas yra „brangesnis sprendimas“ nei gamtinių dujų tiekimas vamzdynais. Tačiau tai atvertų naujas rinkas, platesnes galimybes, todėl Lietuvai būtina pasinaudoti energijos tranzitui palankia geografine padėtimi ir integruoti savo gamtinių dujų sistemas į Skandinavijos bei Vakarų Europos sistemas.
Pasikeitus politinei švytuoklei planai statyti vieną terminalą, kurio akcininkai būtų valstybė ir privati kompanija, suvartojanti pusę į šalį importuojamų dujų, arba privačių investuotojų siūlyta dviejų terminalų koncepcija buvo drastiškai atmesti.
Privataus ir valstybinio kapitalo schema
Darbo grupė siūlė SGD terminalą statyti Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, vadinamojoje nulinėje krantinėje, arba AB „Klaipėdos nafta“ teritorijoje, jeigu būtų nuspręsta SGD terminalą statyti sausumoje. Pasirinkus laivo-saugyklos variantą, siūlyta jį inkaruoti tarp Girulių ir Palangos arba ties Šventąja. Trečiu atveju – įrengti plaukiojantį SGD priėmimo plūdurą Būtingės naftos terminalo rajone, o saugyklą – krante.
Parengti SGD importo terminalo projekto galimybių studiją darbo grupė siūlė pavesti Ūkio ministerijai ir didžiausiai Lietuvoje gamtinių dujų vartotojai AB „Achema“. Joje turėjo būti išanalizuotas ir įvertintas gamtinių dujų bei SGD tiekimo saugumas, galimybės ir kainos, technologinės SGD terminalo įrengimo galimybės, pasirinkto terminalo pagrindimas, projekto finansinė analizė, ekonominis pagrindimas, projekto vertinimas aplinkosaugos ir kitais aspektais, atskiriems studijos dalių vertinimams pasitelkiant Lietuvos mokslo institucijas bei specialistus.
Studijos finansavimas buvo numatytas kooperuojant Ūkio ministerijos ir AB „Achema“ lėšas, panaudojant ES paramą. Ūkio ministerija, darbo grupės vertinimu, turėjo suformuoti juridinį asmenį (investuotoją) ir schemą, kad projekte dalyvautų valstybinis, privatus ir užsienio kapitalas.
Kitoje rašinio dalyje: ką siūlė 2008 metų spalį SGD importo terminalo statybos Lietuvoje galimybių studiją pateikusi tarptautinė Vokietijos ir Austrijos inžinierių konsultantų kompanija ir kaip su šiais pasiūlymais pasielgė tų metų lapkritį pradėjusi dirbti konservatoriaus Andriaus Kubiliaus Vyriausybė.
Oficiali SGD terminalo istorija
SGD terminalas – vienas svarbiausių nacionalinių energetinio saugumo objektų, kuris sukūrė sąlygas atsirasti gamtinių dujų rinkai Lietuvoje ir Baltijos šalyse.
„Klaipėdos naftos“ pasakojimas, nuo ko viskas prasidėjo:
* Lietuva neturi savo gamtinių dujų išteklių, todėl jas tenka vežtis iš kitų valstybių.
* Vienintelis kelias, kuriuo praeityje galėjome gauti gamtinių dujų, – vamzdynas iš Rusijos.
* Įsivaizduokite situaciją, jei vieninteliam vamzdynui kas nors būtų nutikę (avarija, kita nelaimė) ar tiesiog būtų buvęs užsuktas dujų „čiaupas“?
* Ne tik galėjome prarasti gamtinių dujų tiekimą vieninteliu vamzdynu, bet ir neturėjome galimybės derėtis dėl konkurencingos šių išteklių kainos.
* Kad taip nenutiktų, Lietuva nusprendė ieškoti kitų būdų, kaip atsigabenti gamtinių dujų. Pasaulis tokį būdą rado jau prieš pusę amžiaus – dujas plukdo jūra skystu pavidalu.
* Lietuva nutarė SGD gabenti specialiais laivais – dujovežiais.
* Taip kilo idėja pastatyti SGD laivą saugyklą. SGD laivas buvo statomas Pietų Korėjoje. Jo pavadinimas – „Independence“ (lietuviškai – „Nepriklausomybė“). Laivo „krikštamotė“ – LR prezidentė Dalia Grybauskaitė.
* Reikėjo ne tik pastatyti laivą, bet ir sukurti jam infrastruktūrą: įrengti krantinę, nutiesti ir prijungti dujotiekį.
* Lietuva, įgyvendinusi šį projektą, nuo 2014 metų gruodžio 3-iosios pajėgi savarankiškai apsirūpinti gamtinėmis dujomis ir nebėra priklausoma nuo vienintelio dujų tiekėjo.
* 30 000 000 EUR – tiek sutaupyta lėšų nuo pradinės infrastruktūros statybų kainos. Už 30 mln. EUR galima nusipirkti 6 bibliotekas, 7 baseinus, 25 vaikų darželius, 128 gaisrines mašinas, 600 km dviračių takų.
* Privalumai: dabar Lietuva ir kaimynės Baltijos šalys turi galimybę atsivežti dujų iš viso pasaulio. SGD terminalas, jei būtų buvęs statomas krante, būtų kainavęs 50 proc. daugiau, o jo įgyvendinimas būtų trukęs 2 metais ilgiau. SGD laivas-saugykla „Independence“ su savo krantine darniai įsilieja į Klaipėdos uosto ir Kuršių nerijos kraštovaizdį.
* Lietuva nuo 2014 metų gruodžio 3-iosios dujomis (apsirūpina – red.) per alternatyvų šaltinį – SGD terminalą – ir nebėra priklausoma nuo vienintelio dujų tiekėjo.
Šaltinis: „Klaipėdos naftos“ interneto svetainė
Nutylimi SGD terminalo projekto faktai
* Dujų vartojimas šalyje mažėja, todėl SGD terminalo išlaikymo našta dujų vartotojams didėja – per pastaruosius trejus metus SGD mokestis, kurį moka dujas vartojančios pramonės įmonės, išaugo kone 19 mln. eurų – nuo 70 mln. eurų 2015 metais iki beveik 89 mln. eurų 2017-aisiais. Maždaug ketvirtadalį šių lėšų sudaro dujų prekybos bendrovės „Litgas“ prekybos nuostoliai.
* Daugiausia SGD mokesčio moka didžiausia dujų vartotoja Lietuvoje Jonavos azoto trąšų gamykla „Achema“.
* 2018 metais „Achema“ sumokės 24 mln. eurų SGD saugumo dedamosios iš planuojamų surinkti 86,7 mln. eurų. 2017-aisiais SGD terminalo išlaikymas „Achemai“ kainavo beveik 20 mln. eurų iš surinktų daugiau kaip 88 mln. eurų. 2013–2014 metais iš 30,7 mln. eurų valstybės surinkto SGD priedo „Achema“ sumokėjo 13,1 mln. eurų, arba 46,5 proc. viso šalyje surinkto SGD priedo lėšų. Nuo 2013 metų SGD terminalą „Achema“ jau parėmė 103,4 mln. eurų suma.
* Dujų vartotojai 2013–2018 metais SGD terminalo sąnaudoms padengti jau sumokėjo 356,9 mln. eurų. Maždaug dar tiek pat teks sumokėti per ateinančius 5 metus.
*Jeigu laivą-saugyklą būtų nuspręsta išpirkti po 2024 metų, kai baigsis nuomos sutartis, būtų sumokėta 121–160 mln. eurų (tikroji kaina slepiama). Ši suma taip pat bus užkrauta dujų vartotojams ant pečių, tik išdėstyta per ilgesnį laiką, kad valdžiai nekiltų „politinių problemų“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą