Už kiek mes parduodame lietuvį?

Juk pinigais nepamatuosi to, kad atsivėrus sienoms daugybė lietuvių, gyvenusių ir baigusių mokslus čia, išvyko į užsienį.

Šiuo metu kaip tik vyksta derybos dėl artėjančio 2021-2027 m. finansinio laikotarpio ir daugiametės ES paramos Lietuvai tuo metu.

Kaip „Vakaro žinioms“ sakė finansų viceministrė Miglė Tuskienė, pagal Europos Komisijos pasiūlymą, lyginant su 2014-2020 m. laikotarpiu, Lietuva yra tarp ES valstybių narių, kurios netektų didžiausios dalies Sanglaudos politikos finansavimo, t.y. parama mažėtų net 24 proc.

Be to, siūloma 26 proc. mažinti finansavimą kaimo plėtrai. Komisijos pasiūlyme Ignalinos AE uždarymo programai numatyta skirti tik 70 proc. prašytos sumos. 70 proc. reikalingo finansavimo pasiūlyta ir Kaliningrado supaprastinto tranzito schemai.

„Derybose nuosekliai pasisakome, kad siūlomas lėšų mažinimas Lietuvai yra per didelis. Sanglaudos politikos investicijos ženkliai prisidėjo prie Lietuvos ekonomikos augimo. Nuo Lietuvos narystės ES 2004 m. šalies BVP vienam gyventojui išaugo daugiau nei 25 proc. ir jau 2014 m. pasiekė 75 proc. ES vidurkio.

Nepaisant šios pažangos ir siekiant mažinti patekimo į „vidutinių pajamų spąstus“ riziką, Sanglaudos politikos parama Lietuvai turėtų būti mažinama palaipsniui, o ne taip staigiai, kaip numatyta EK pasiūlyme“, - tikina viceministrė.

Ji sako, kad derybose su EK Lietuva ir toliau siekia adekvataus finansavimo žemės ūkio srityje, taip pat pakankamo finansavimo geležinkelio jungties „Rail Baltica“ projektui, Ignalinos AE uždarymo programai bei Kaliningrado specialiajai tranzito schemai. „Pastarieji du prioritetai yra įtvirtinti Lietuvos stojimo į ES sutartyje, t.y. Sąjunga yra įsipareigojusi užtikrinti jiems būtiną finansavimą“, - priduria M.Tuskienė.

Iš Finansų ministerijos pateiktos informacijos matyti, kad nuo 2004 m., vertinant visus 3 ES finansavimo laikotarpius iki 2020 m., iš viso finansuota 23,5 tūkst. projektų, sukurta apie 87 tūkst. naujų darbo vietų.

Tiesa, ne visuomet parama naudojama pagal paskirtį. Nors Lietuvai iki šiol nėra tekę Europos Sąjungai grąžinti ES struktūrinių fondų lėšų, piktnaudžiavimo atvejų pasitaiko.

Tačiau tokiais atvejais, kai, vykdant projektus, padaromi pažeidimai, nustatytos grąžintinos lėšos sugrąžinamos į Lietuvos valstybės iždo sąskaitą (iš kurios ir buvo gautos), ir vėliau jau naudojamos kitiems projektams Lietuvoje finansuoti.

Ir nors finansavimas iš ES Lietuvai planuojamas vis mažesnis, prisidėjimas prie bendro ES gėrio iš mūsų pusės turės tik augti. EK planuoja, kad 2021-2027 m. Lietuva finansuos apie 0,36 proc. ES metinio biudžeto (559 mln. eurų, 2018 m. kainomis). 2014-2020 m. Lietuva finansuoja apie 0,30 proc. ES metinio biudžeto. Toks įmokos didėjimas visų pirma susijęs su „Brexit“.

Interviu

- Ar spėjo prasigyventi Lietuva iš ES paramos? - „Vakaro žinios“ paklausė ekonomisto, prof. Povilo GYLIO.

- Papildomi pinigai niekada nemaišo, ypač žinant, kad mūsų biudžetas yra vienas mažiausių ES vertinant procentiškai. Viešiesiems reikalams Lietuvoje lėšų trūksta, tad gauti jų papildomai visuomet gerai. Deja, įsigalėjo negera praktika, apėmusi visą mūsų valstybinį aparatą - ne ką nors sukurti iš tų lėšų, bet spėti jas įsisavinti. Manau, dalis ES lėšų keliauja į smėlį. Tai rodo mūsų valstybinio aparato demoralizavimą.

Esame šiek tiek išlepę ir nevertiname gaunamos paramos. Manau, tai jaučia ir patys europiečiai, todėl jiems norisi mums duoti tik mažiau iš bendro biudžeto.

Svarbu suprasti, kad ES parama skiriama viešajam sektoriui, įvairioms infrastruktūroms. Mano manymu, jeigu norime stiprinti ES, turime stiprinti ir bendruosius ES finansus.

Jungtinės Amerikos Valstijos yra pavyzdys. Ten yra didelis centralizuotas biudžetas. O ES atveju beletristai bando kurti federaciją. Bet federacijoje yra bendras biudžetas, bendra kariuomenė, bendra prokuratūra ir pan. O mes galvojame, kad neturėdami išteklių sukursime federaciją. Taip nebūna. Manau, tai yra beletristika ir galbūt net tyčinis žmonių klaidinimas.

- Lietuvoje iki šiol yra daugybė žmonių, manančių, kad ES lėšos krenta iš dangaus visiškai nemokamai...

- Toks Lietuvoje vyraujantis požiūris. Kad viską duoti turi valstybė.

Kalbėdami apie biudžetą, skaičiuojame tik tuos, kam duosime. Bet norint kažkam duoti, pirmiausia reikia surinkti. Tuo pačiu mokesčiai neturi spausti neturtingųjų. O būtent taip yra dabar - per netiesioginius mokesčius labiausiai spaudžiami neturtingų gyventojų sluoksniai. Panašiai yra ir ES, ji iš niekur kitur pinigų negauna. Tačiau mes apie tai nesusimąstome.

Manau, ir Briuselis nesusimąsto ir nieko nedaro, kad supratimas apie bendrus išteklius ir poreikius būtų žmonėms aiškinamas. Dabar mes nuolat paskendę detalėse ir vienpusiškame požiūryje.

- Mažinamas ES finansavimas ir didinama įmoka į ES biudžetą Lietuvai turėtų reikšti, kad mūsų šalies gyvenimo kokybė artėja prie ES.

- Nors mes giriamės ekonominiu augimu, nelygybė Lietuvoje didėja. Skurdo atskirtyje Lietuvoje vis dar yra didelė masė žmonių.

ES bėda yra ta, kad ji yra paskendusi neoliberalizmo filosofijoje. Jiems skurdas - ne problema, neva tai nusprendė rinka. Bet tai netiesa, ne rinka, o galingosios monopolijos taip nusprendė. Tikra laisvoji rinka yra nemonopolizuota. Tai rodo, kad iš Europos neateina ideologinis signalas apie geresnį socialinių reikalų tvarkymą. Negirdime apie socialinį teisingumą, apie teisingesnį turto paskirstymą, apie tai, kad laukinis kapitalizmas naikina ES.

Dabar mes dėsimės išvystyta šalimi, kai mokytojų darbo užmokestis dešimt kartų skiriasi nuo kitų šalių. Apie kokį išsivystymo lygį mes galime kalbėti? Aš dirbu universitete, matau, koks varganas yra dėstytojų gyvenimas. O tai ir yra viešasis sektorius. Šioje sferoje mes atrodome kaip atsilikusi šalis.

- Ar ne mūsų politikų vaidmuo - apie tai kalbėti derybose su EK?

- Taip, pirmiausia jų. Bet mūsų elitas yra liberalus. Jam nelygybės dalykai taip pat neartimi. Nes patys gyvena gerai, todėl vargšai jiems nerūpi. Jie nesupranta, kad statinėse, ant kurių patys sėdi, parako tik daugėja.

Ir tai ne tik Lietuvos bėda. Europos lyderių sprendimais žmonės taip pat nepatenkinti. Jie jaučia neteisingumo jausmą. Iš jo gimsta euroskepticizmas. Tačiau vietoj to, kad nagrinėtume šį požiūrį, mes jį tiesiog smerkiame. Taip mes smerkėme ir Tarybų valdžios priešus, kol galiausiai tie priešai nugalėjo. Ar nebus taip su ES.

- Nuo 2004 m. Lietuva iš viso yra gavusi 14,35 mlrd. eurų paramos, o pati į ES biudžetą įmokėjusi 8,52 mlrd. eurų. Ar galima sakyti, kad tai mums tikrai apsimoka?

- Jeigu gauname daugiau nei mokame, tai yra nauda. Nenoriu giliai kastis po Briuselio pamatais, nes gali užgriūti. Tačiau taip, tai yra maža pagalba. Galiu tik dar kartą įsivaizduoti JAV pavyzdį. Jeigu ten nutinka kažkas siaubingo vienoje valstijoje, pavyzdžiui, štai po uragano reikia atkurti elektros tiekimą. Centrinė valdžia finansuos ir turi tam biudžetą. O jeigu nutiktų didelė nelaimė kokioje nors ES šalyje, nėra ES centre tokio masto fondų, kad būtų galima padėti. Natūralu, kad paprastiems žmonėms kyla klausimas, kodėl taip yra, jeigu mes esame Bendrijoje? Graikiją ištikus krizei, ES labiau rūpinosi ne Graikija, o tuo, kad tik nenukentėtų privatūs bankai.

- Gauta parama ir įmokėti mokesčiai į ES biudžetą - tėra skaičiai. Tačiau ar įmanoma finansiškai įvertinti visus iš Lietuvos išvykusius jaunus protus?

- Vakariečiai vis argumentuoja, kad mums duoda pinigus. Bet mes jiems turėtume atsakyti, kad duodame jiems jauną, išsilavinusią, darbščią masę žmonių. Užauginame, išlaviname ir išleidžiame į kitas šalis.

Tačiau mūsų elitui šios temos nemalonios, todėl jomis diskutuoti nenorima. Neseniai pasibaigę rinkimai parodė, kad esminės diskusijos šiais klausimais nėra. O jeigu vestume balansą, reikėtų labai gerai pagalvoti, kas kam skolingas.