Užkrečiamos atostogos: užteks svajoti, nusiimkime rožinius akinius ir grįžkime į realybę
Mintyse jau krauniesi lagaminą ir įsivaizduoji, kaip bėgsi smėlėtu paplūdimiu iki vandenyno. Gražu, net „ružava“... O dabar - STOP, užteks svajoti. Nusiimkite rožinius akinius ir grįžkite į realybę.
Nors dauguma mūsų šalyje karantiną suvokia, kaip netikėtai iš dangaus nukritusias atostogas ir krykštaudami bėgioja po parkus bei mėgaujasi išdykusiais saulutės spinduliais, bet, pasirodo, mūsiškiai moka ir kitaip nustebinti (dievaži, visiems visada sakau, kad šiais laikais tikrai jau nebereikėtų niekuo stebėtis, bet...).
Štai, žvelgiant baisiam virusui į akis, „ant Lietuvėlės“ atsirado dar viena (šalia tų „besikankinančių“ namie karantino metu) nuskriaustųjų grupė - tikrieji atostogautojai.
Tie, kurie veikiausiai gyvena po žeme ir nė žodeliu nebuvo girdėję apie įvykius pasaulyje, tad lengva ranka susikrovė „maudymkes“ ir išskrido pagulėti po palme. Išdavikai socialiniai tinklai tiesiog lūžta nuo spalvingų nuotraukų su prierašais „aš su kokteiliu“, „aš pajūryje“, „gyvenimas nuostabus“.
Atostogos, deja, baigėsi, tad naująjį įdegį reikia vežti namo. Ir tik išlipus iš lėktuvo - vėl „staigmena“, matai, teks izoliuotis kokiame viešbutuke. Kyla skandalai, žmonės piktinasi. Tai jiems viešbutis per prastas (tikrai nežmoniška, jei ne penkios žvaigždutės), tai ne ikrai pusryčiams.
O, šventas naivume, jau darosi juokinga, net ne graudu. Aplink vis daugiau žmonių užsikrečia virusu, vis daugėja mirčių, bankrutuoja verslai, dūžta žmonių svajonės, o čia matai „noriu namo“.
Mūsų seneliai išgyveno karus, koncentracijos stovyklas, o naujoji šiltnamio sąlygų karta verkia, kad jai reikia pabūti ant sofos. Gal užteks ieškoti kaltų, išmokime prisiimti atsakomybę.
Panašu, jog karantinas parodė dar vieną mūsų tautos „supergalią“, lietuviai moka tik atostogauti.
Rašyti komentarą