Valstybės valdymo užkulisiai, arba Tyrimas, sudrebinęs klaną
Valstybės valdymo užkulisiai, arba Tyrimas, sudrebinęs klaną

Pastarojo meto įvykiai Valstybės saugumo departamente (VSD) ir kai kurių aukščiausiųjų pareigūnų reakcija į tuos įvykius, akla VSD gynyba byloja, kad istorija kartojasi, lipama ant to paties grėblio, nes nepadarytos reikiamos išvados.

Kadaise tokiu pavadinimu brolis Vytautas Matulevičius, žinomas žurnalistas, sukūrė TV dokumentinį filmą. Norintys jį gali susirasti internete („YouTube“). Žiūrovai filmą „Tyrimas, sudrebinęs klaną“ kartkartėmis iškelia į socialinius tinklus ir, kadangi jau yra ne viena išplatinta kopija, manau, jį matė per 100 tūkst. žmonių.

Nenoriu kartotis apie keliolikos metų senumo įvykius, juolab kad juos ar bent dalį jų aprašiau ir savo knygoje "Valstybės valdymo užkulisiai“. Tačiau iš laiko perspektyvos daug ką pradedi suprasti aiškiau.

Tie įvykiai, deja, kelia ne tokias malonias asociacijas, juo labiau kad tai prasidėjo nuo šviesaus atminimo saugumo karininko ir diplomato Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimo.

Man tuo metu teko vadovauti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK), kuriam ir buvo pavesta ištirti pulkininko išsiuntimo ir žūties aplinkybes. Tačiau, pradėję tą, jau istoriniu tapusį, parlamentinį tyrimą, mes atskleidėme neregėto masto antikonstituciškai veikiančią grupuotę, žurnalistų pavadintą „valstybininkų“ klanu.

Tada atskleisti faktai prilygo atominės bombos sprogimui ir turėjo taip supurtyti tą neregėtai korumpuotą sistemą, kad ji negalėtų išsilaikyti. Aš tuomet tikėjau, kad būtent taip ir nutiks. Pasirodo, klydau.

Tai buvo žymiai stipresnė ir lankstesnė sistema, kuri sugebėjo savo čiuptuvais kaip aštuonkojis apraizgyti ne tik Lietuvos valdžios struktūras, bet ir suaugti su neskaidriu verslu, iš kurio turėjo neribotus finansinius resursus, taip pat - su žiniasklaida.

To tada dar nesimatė, bet dabar ryškėja, kad buvo sumegzti ir gan painūs bei rafinuoti ryšiai su įvairiomis užsienio valstybių specialiosiomis tarnybomis - kaip draugiškomis, taip ir priešiškomis Lietuvos valstybei.

Štai čia ir slypi jų stiprioji pusė: jie apsimeta, kad padeda NATO, ES arba šiaip draugiškoms valstybėms - Lietuvos partnerėms, o iš tikrųjų, pelnę jų pasitikėjimą, žaidė ir tebežaidžia dvigubus žaidimus.

Kaip pavyzdį galiu paminėti vieną žiaurų ir liūdną faktą. Mes, kurie minėtame parlamentiniame tyrime buvome sąžiningi ir ištikimi Lietuvos Respublikai duotai priesaikai (o man tai ne tušti žodžiai), buvome ir tebeesame įsitikinę, kad V.Pociūną ištrėmė į Baltarusiją, kad juo atsikratytų, nes jis jau kėlė pavojų tuo metu VSD visiškai užvaldžiusiai korumpuotai ir Lietuvai nelojaliai grupuotei.

O paskui jo žūtį dar pagreitino tai, kad jis, būdamas principingas žmogus ir patriotas, sužinojo apie JAV per lietuvius perduotus (suprantama, garsiai neviešinamus) 40 milijonų dolerių, skirtų Baltarusijos opozicijai, kurių didžioji dalis buvo tiesiog pavogta. V.Pociūnas, tai sužinojęs, pasakė, kad netylės.

Tiems, kurie tuos pinigus pasisavino, o tai buvo ne baltarusiai, buvo privalu, gelbstint savo kailį, V.Pociūną nedelsiant nutildyti - ką jie netrukus ir padarė.

Iš pradžių buvo du pasikėsinimai, tik apie pirmąjį mažai žinoma. Kartą jį, iš Gardino važiuojantį mašina, aplenkė sunkvežimis, gabenantis daugiatonę gelžbetoninę konstrukciją. V.Pociūną tuomet išgelbėjo Apvaizda.

Kažką pajutęs, jis pristabdė savo automobilį, o tuo metu sunkiasvorė konstrukcija išvirto ant kelio - V.Pociūnas vos spėjo sustoti. Tačiau pats sunkvežimis tik padidino greitį ir nurūko. O juk vairuotojas, jeigu tik būtų pametęs tokį brangų krovinį netyčia, neišvengiamai būtų sustojęs.

Man pačiam vadovaujant Seimo NSGK, po mūsų atlikto minėto parlamentinio tyrimo ir mano iniciatyva (jaučiant didžiulę priešpriešą) paviešinus dalį tyrimo medžiagos, buvo bandoma suduoti atsakomąjį smūgį, mane apšmeižiant.

Tai jiems nepasisekė, bet tam tikrą naudą klanui davė. Nes dar prieš garsiąją buvusio VSD vadovo, KGB rezervo karininko (juo tapo 1989 m. Jau Sąjūdžio laikais!) Arvydo Pociaus kalbą Seime, kurioje buvo mesti pramanyti kaltinimai man ir mums liudijusiems VSD karininkams, pas mane buvo atėjęs pasiuntinys.

Jo misija buvo slapta ir labai rimta. Tai buvęs aukštas saugumo karininkas, kuris, įgaliotas VSD žvalgybos karininkų, man pasakė, kad keli jų yra pasiryžę duoti labai rimtus liudijimus NSGK dėl JAV 40 milijonų dolerių pagalbos, kainavusios V.Pociūnui gyvybę. Tačiau po minėtos A.Pociaus kalbos Seimo posėdyje buvo balsuojama.

Čia privalau paaiškinti, kad, svarstant personalijų klausimus, veikia gan griežta, Seimo statuto nustatyta procedūra. LR prezidento įgaliotas atstovas perskaito prezidento teikimą atleisti tam tikrą pareigūną, po to atstovas atsako į Seimo narių klausimus, ir tuo posėdžio darbotvarkės klausimas pateikimo stadijoje baigiamas svarstyti - apie tai praneša posėdžio pirmininkas.

Toliau jau vyksta susitikimai su Seimo frakcijomis, ir klausimas po kelių dienų grįžta į plenarinį posėdį, kur tuo pačiu metu vyksta ir svarstymas, ir Seimo nutarimo priėmimas, t.y. balsavimas.

Tačiau mano aprašomu atveju posėdžiui pirmininkavęs Seimo vicepirmininkas Andrius Kubilius, pažeisdamas Seimo statutą, ne tik suteikė galimybę ir tribūną A.Pociui paskleisti melo kupiną dezinformciją, bet net ir išlikti, nors ir laikinai, poste. Lieka nesuprantama, kodėl A.Kubilius paskelbė balsavimą dėl VSD direktoriaus atleidimo.

Pasimetę Seimo nariai, daugiausia Darbo partijos balsais, nepatvirtino prezidento dekreto dėl VSD vadovo A.Pociaus atleidimo iš pareigų. Taip pat labai keista tai, kad prezidentas Valdas Adamkus, lyg tik tokio rezultato ir laukęs, netrukus atšaukė savo dekretą dėl A.Pociaus atleidimo.

Prezidentas Valdas Adamkus ir buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Arvydas Pocius. Redakcijos archyvo nuotr.

A.Pociui ir klanui buvo suteikta laiko, kad galėtų suslėpti galus į vandenį. Pauzė buvo būtina klanui , kad jis persigrupuotų, išlaikydamas savo rankose įtakos svertus ir pačio VSD kontrolę.

Antra, jiems reikėjo laiko, kad mane kaip komiteto pirmininką sukompromituotų ir pašalintų iš NSGK. Per šias A.Kubiliaus ir konservatorių procedūrines manipuliacijas klanas pasiekė svarbiausią pergalę - pamatę, kas įvyko, VSD žvalgybos karininkai išsigando, kad ir su jais bus susidorota taip pat, kaip buvo susidorota su valstybei ištikimais karininkais V.Damuliu, K.Braziuliu, V.Bieliausku ir kitais.

A.Pociaus kalba buvo priimta už rimtą, ir prezidentas V.Adamkus, užuot ėmęsis aiškintis grėsmes valstybei, visiškai pasidavė klano įtakai ir net sušaukė Valstybės gynimo tarybą - aiškintis dėl KGB rezervisto pramanų. Taip procesas, kuris galėjo tapti valstybės apsivalymu, netrukus buvo užgesintas.

Nors mums po kelių mėnesių ir pavyko pašalinti A.Pocių iš pareigų, klanas, nors gerokai išgąsdintas, sukrėstas ir aplamdytas, išliko. Ta piktžaizdė pūliuoja iki šiol. Visų pirma - daug triukšmo.

Tuo nereikia stebėtis, taip daroma specialiai, kad triukšmas užgožtų esmę. O esmė ne tik labai nepatraukli, bet net kelianti siaubą. Kad ir ką kas kalbėtų, tai yra šiurkštus LR Konstitucijos ir žmogaus teisių pažeidimas. Ir tai vis pasikartoja per visus 30 atkurtos Nepriklausomybės metų.

Beje, šiuos visus skandalus sieja keli bendri dalykai: pirma - totali gynyba, kad nieko čia tokio; antra - kad tai rusų ranka, kuri nori pakenkti Lietuvai ir pakirsti pasitikėjimą svarbiausiomis jos institucijomis; trečia - tie, kurie aiškina, jog tai neteisėta, apkaltinami ir apšmeižiami; ketvirta - valstybės vadovai visą laiką gina tuos, kurie pažeidė įstatymus o ne tuos, kurie siekia išsiaiškinti tiesą; penkta - nukenčia sąžiningi pareigūnai, kurie ištikimi priesaikai, duotai Lietuvos Respublikai, o ne lojalumą vadams demonstruojantys prisitaikėliai.

Ir šio, ir anksčiau su specialiosiomis tarnybomis sietų skandalų giluminė esmė - totalus savęs sureikšminimas ir įsitikinimas, kad mums viskas galima. Man teko neseniai išgirsti tokią frazę: tikrinome, tikriname ir tikrinsime. Taip jie privalo tai daryti, bet tik griežtai laikantis oficialios tvarkos ir nepažeidžiant žmogaus teisių.

Tokia situacija susiklostė todėl, kad neveikia jokie kontrolės mechanizmai. Tokiomis sąlygomis ir geriausi, sąžiningi ir profesionalūs pareigūnai gali paslysti. Ir ką daryti VSD vadovui, kurį paskyrusi(-ęs) LR prezidentė(-as) ar jos (jo) įgaliota(-as) ištikima(-as) patarėja(-as) paliepia „surinkti“ tam tikrą informaciją apie pusšimtį ar visą šimtą nieko neįtariančių Lietuvos piliečių? Arba jei to paprašo tavo buvęs vadovas, kuriam esi ištikimas, nes jį tapatini su valstybe?..

Šios organizacijos ne be reikalo yra statutinės - jos nedalyvauja politikoje. Deja, tai tik teorija. Kiekvienas žmogus turi savus įsitikinimus ir savo nuomonę, savo simpatikus, stabus ir tuos, kurių jis nemėgsta.

Mes juk tik žmonės. Turbūt, neskaitant teorinio nedalyvavimo politikoje, bent jau specialiųjų tarnybų vadovai ir pagrindiniai pareigūnai turėtų dar ir viešai deklaruoti savo pažiūras - kaip kažkada nežinia kodėl pajuokos objektu paverstas buvęs STT ir VSD vadovas Povilas Malakauskas, dorai prisipažinęs, kad mąsto dešiniuoju smegenų pusrutuliu, suprask, esąs dešiniųjų pažiūrų žmogus.

Ir man, su juo dirbant bei sprendžiant svarbius valstybei reikalus, tai ne tik netrukdė, bet net ir padėjo.

Dar būdamas NSGK pirmininku, esu pasakęs, kad, jeigu nebus visa apimančios specialiųjų tarnybų kontrolės, valstybė išsigims, nebus jokios demokratijos. Buvau net paruošęs įstatymo projektą „Dėl specialiųjų tarnybų priežiūros Generalinio inspektoriaus institucijos įkūrimo“.

Prabėgo per dešimtį metų, o dauguma tų, kurie šiandien rimtais veidais postringauja iš TV ekranų, jog puolamas VSD, nieko nepadarė, kad ta priežiūra atsirastų. Kol valstybėje ištikimi Lietuvai pareigūnai bus persekiojami už tai, kad jie laikosi Konstitucijos, o specialiosios tarnybos bus naudojamos politinei įtakai ir „dvaro“ intrigoms, tol mūsų valstybėje ir toliau bus galuojamasi su tomis pačiomis bėdomis.

Istorija, kurią norėtųsi kuo greičiau užmiršti, vis kartosis. Visa teisėsauga sunkiai „serga“, ir naujojo (vis dar) prezidento pareiga - rimtai užsiimti šios ligos gydymu.

Buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Arvydas Pocius (kairėje) ir tuometinis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius (2006 m.). Eltos archyvo nuotr.

Sidebar placeholder