Vidas Rachlevičius. Didysis lūžis: amerikietiškosios svajonės pabaiga
Vidas Rachlevičius. Didysis lūžis: amerikietiškosios svajonės pabaiga

Amerikoje įvyko tai, ko tikroji reikšmė dar bus įvertinta, todėl ir pasekmes prognozuoti dabar sunku. Be jokios abejonės, tai yra tektoninis lūžis, esminis XXI a. pokytis, kuris iš esmės keičia ne tik Ameriką, bet ir visą demokratinį pasaulį. 

Dalį visuomenės tebėra apėmusi klinikinė neapykanta JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kurią sistemiškai suformavo ir tebekursto meinstryminė Amerikos, o ją uoliai kopijuoja didžioji dalis Vakarų žiniasklaidos.

Kai žmonės puola į isteriją, jie atsisako savarankiško mąstymo, kalba jiems primestais šūkiais, jiems tampa įdomūs tik primityvūs dirgikliai ir jie nebemato poreikio pasidomėti, suabejoti, lyginti, kritiškai vertinti ir kelti sudėtingesnius klausimus.

Niekas nėra tobula ir niekas nėra tobulas, todėl užtraukime emocijų stabdį ir pasižiūrėkime, kas realiai įvyko ir vyksta Amerikoje.

Tikroji demokratija ir žmogaus teisės, visų pirma, prasideda nuo žodžio laisvės. Tai yra esminė demokratijos prielaida ir sąlyga. Žmonių pažiūros ar nuomonės gali būti pačios keisčiausios, net marginalinės, nepriimtinos daugumai arba prieštaraujančios agresyviai mažumai, bet turėti ir išsakyti jas garantuoja žodžio laisvė, o visuomenė tik vertina, kas gerai, o kas ne.

Žodžio laisvė yra neliečiama ir ji nekvestionuojama jokiomis formomis. Į ją neturi teisės kėsintis nei vyriausybės, nei verslas, nei privatūs asmenys. Tokia yra arba bent jau buvo šiuolaikinės demokratijos aksioma, vakarietiškos civilizacijos pamatas.

O vyko štai kas: tokia žodžio laisvė, kaip ją traktuoja JAV Konstitucija, kaip ją supranta visi demokratinėmis kategorijomis mąstantys žmonės visame pasaulyje, Amerikoje nebeegzistuoja.

Garsusis posakis, kad aš nepritariu tam, ką jūs sakote, bet iki mirties ginsiu jūsų teisę tai pasakyti, jau yra istorija.

Žmogaus teisės JAV Konstitucijoje buvo įtvirtintos 1789 m. priimtame vadinamajame Teisių bilyje. Šio dokumento tikslas buvo užtikrinti piliečių teisių apsaugą ir apriboti federalinės valdžios galias.

Teisių biliu vadinamos pirmosios dešimt JAV Konstitucijos pataisų, kurios yra neatsiejama jos dalis. Pirmoji Konstitucijos pataisa įtvirtina žodžio laisvę Jungtinėse Amerikos Valstijose ir skelbia: „Kongresas neturi leisti įstatymų, įtvirtinančių kurią nors religiją arba draudžiančių ją laisvai išpažinti, arba varžančių žodžio ar spaudos laisvę; arba žmonių teisę taikiai rinktis ir kreiptis su peticijomis į Vyriausybę dėl nuostolių atlyginimo“.

Tuo tarpu JAV viešojoje erdvėje įvyko tikras perversmas. Pirmiausia, Demokratijų partijai tarnaujanti didžioji žiniasklaida visiškai išjungė demokratiškai išrinktą ir veikiantį prezidentą iš viešosios erdvės.

Anksčiau būdavo taip: televizijos transliuoja prezidento kalbas arba pasisakymus, o po to studijoje susėdę komentatoriai ir ekspertai aptarinėja. Taip visuomenė turi galimybę susidaryti savo nuomonę apie tai, kas iš tikrųjų vyksta, nepriklausomai nuo to, ar komentatoriai palankūs prezidentui, ar ne.

Tuo tarpu didieji JAV televizijos tinklai ir žiniasklaidos priemonės pamynė savo misiją bei pareigą ir iš visuomenės atėmė galimybę išgirsti ir pamatyti pirminius šaltinius. Ji buvo ir yra maitinama tik nuomonėmis bei komentarais, kurie labai dažnai neturi nieko bendro nei su realybe, nei su žurnalistų etika ir trykšta zoologine neapykanta D. Trumpui.

Tokia žinių skleidimo forma vadinama paprastai – propaganda. Tai, kad visa didžioji JAV žiniasklaida iš esmės tapo partine – tik viena medalio pusė, bet yra kita, dar blogesnė.

Privačios kompanijos – „Google“, „Facebook“, „Twitter“, „Apple“, „Amazon“, vienašališkai nustatė savus žodžio laisvės standartus, kurie pažeidžia JAV Konstitucijos nuostatas. Jos jau senokai cenzūruoja kitaminčius, tačiau įvyko esminis lūžis, visiškai beprecedentis dalykas kai „Facebook“ ir „Twitter“ po įvykių Kapitolijuje užblokavo veikiančio JAV prezidento D. Trumpo paskyras ir atėmė iš jo galimybę bendrauti su visuomene.

Tai buvo padaryta dėl to, kad jo žinutės esą kurstė smurtą.

Twitter© Scanpix

Vadinamieji visatos valdovai – zuckerbergai, dorsey, brinai, akiplėšiškai pademonstravo, kad yra galingesnį už žmonių išrinktą prezidentą, JAV Konstitucija jiems negalioja, jie savavališkai nustatė savo taisykles ir nuo šiol spręs, kam ir ką galima kalbėti.

Tai yra rimtas nusikaltimas. Be to, jie dabar vienašališkai sprendžia, kas gali dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime, o kas ne. Jie dabar lemia žmonių likimus.

Kaip toli viskas nuėjo rodo ir faktas, kad jie uždraudė net grotažymę #1984. 

Tuo tarpu šliaužiantį totalitarizmą teisinantys mūsų komentatoriai ir žinomi komunikacijos ekspertai viešai užėmė poziciją, kad moteris gali būti šiek tiek nėščia ir rimtais veidais aiškina, kad socialiniuose tinkluose atsiras tam tikra cenzūros forma ir, anot jų, „tai yra labai normalu“.

Tačiau JAV Konstitucija nenumato jokių privačių asmenų asmeninių pažiūrų įsikišimo į šią teisę ir nėra jokių „su sąlyga, kad...“, „jeigu“ ar „bet“.

Žodžio laisvė reiškia, kad žmonėms turi būti leista laisvai save išreikšti, be jokio valdžios ar kitų asmenų įsikišimo. Kitaip tariant, žodžio laisvė arba yra, arba jos nėra.

Reikia pagaliau suprasti interneto cenzūros esmę: ji neturi nieko bendro su kova su smurtu ar terorizmu.

Irano ajatolos, radikalūs Europos islamistai ir „Antifa“ ten jaučiasi puikiai, tuo tarpu, pavyzdžiui, „Twitter“ blokuoja politines pažiūras. Tai atskleidė paviešinti vaizdo įrašai, kuriuose aiškiai matoma ir girdima, kaip kompanijos vadovas Jackas Dorsey instruktuoja savo darbuotojus.

Iš jų tampa aišku, kad D. Trumpo paskyros blokavimas buvo tik platesnių akcijų epizodas. Buvę kompanijos darbuotojai atskleidė, kad ten darbuojasi ne tik algoritmai: „Twitter“ dirba stalininiu principu, ten yra sudaryti ir nuolat tikslinami „juodieji“ asmenų bei organizacijų sąrašai ir tas paskyras kasdien peržiūri priskirti darbuotojai.

Pavyzdžiui, prieš J. Bideno inauguraciją buvo užblokuota organizacijos „Studentai už Trumpą“ paskyra. Atsakydama į studentų paklausimą, „Twitter“ nieko nepaaiškino ir tik ciniškai atsakė, kad „atblokuosim po inauguracijos“.

Kai iš visuomenės atimama teisė susipažinti su pirminiais šaltiniais, atrišamos rankos propagandai. Tai klasikinis sovietmečio metodas.

O dabar ramiai pagalvokite ir pabandykite prisiminti tą garsiąją frazę, kuria D. Trumpas neva kurstė ir provokavo smurtą bei riaušes. Ne, klausimą suformuluosiu kitaip: ar esate kokioje nors meinstryminėje žiniasklaidoje apskritai matę arba girdėję tą konkrečią frazę arba frazes?

Gal jas jums citavo daugybė mūsų komentatorių? Juk ji turėjo būti išskalambyta visais įmanomais kanalais, kad būtų akivaizdžiausiai parodyta, koks šėtonas yra D. Trumpas, ar ne?

Taigi, jūs jos nei matėte, nei girdėjote, nes jums buvo kišamos tik interpretacijos, kurias vieni komentatoriai nusirašinėjo nuo kitų.

Donaldas Trumpas © Shutterstock

Sveiko proto nepraradę JAV teisininkai teigia, kad D. Trumpas nieko nepažeidė, jis nieko neužsiminė apie smurtą ir juo labiau jo neprovokavo. Štai ką iš tiesų mitinge sakė D. Trumpas: „Aš žinau, kad visi čia netrukus žygiuos į Kapitolijų, kad taikiai ir patriotiškai pasiektų, jog jūsų balsas būtų išgirstas“.

Tuo tarpu, regis, paskutinis D. Trumpo įrašas „Twitter“ tinkle, kad jis nedalyvaus J. Bideno inauguracijoje, taip pat buvo įvertintas kaip smurto kurstymas, o šitą mintį eksploatavo visas meinstrymas.

Toliau Vilniaus ir Kauno bokštų nematanti mūsų „progresyvioji“ publika socialiniuose tinkluose džiūgavo, reikalavo dar daugiau draudimų ir maudosi iliuzijoje, kad taip mano ir visas pasaulis, tačiau viskas buvo, švelniai tariant, kiek kitaip.

Kas jau kas, o Meksikos prezidentas iš džiaugsmo tarsi turėtų trypti „Zapateado“, tačiau idėjinis socialistas Andreas Manuelio Lopezo Obradoras buvo pirmasis pasaulio lyderis, kuris pasmerkė „Facebook“ ir „Twitter“.

„Man nepatinka, kai kas nors yra cenzūruojamas ar atimama teisė skelbti pranešimą „Twitter“ ar „Facebook“. Aš su tuo nesutinku ir nepriimu“, – sakė Meksikos prezidentas, kurio nuomone, technologijų kompanijos, „siekdamos valdyti visuomenės nuomonę, elgiasi kaip inkvizicija“.

Vienas iš britų kabineto narių Mattas Hancockas, „Sky News“ paklaustas, ką mano apie D. Trumpo paskyrų uždarymą, atsakė, kad „socialiniai tinklai imasi vienašališkos iniciatyvos redaguoti turinį ir tai yra labai didelis diskusijų klausimas“.

Tie, kas supranta diplomatinę kalbą, žino, kokia tai pozicija. Savo nerimą dėl Silicio slėnio cenzūros jau anksčiau buvo išsakęs ir premjeras Borisas Johnsonas. Žiniasklaida citavo vyriausybės šaltinį, kuris teigė, kad ministras pirmininkas svarsto naujus įstatymus prieš technologijų kompanijų cenzūrą ypač po to, kai rinkimų kampanijos metu „Twitter“ cenzūravo prezidentą D. Trumpą.

„Borisui nepatiko tai, ką jis matė JAV rinkimuose, ir jis paprašė daugiau laiko apsvarstyti, kaip ateityje išvengti to paties“, – sakė vyriausybės šaltinis, kalbėdamas apie planuojamą interneto reguliavimo įstatymo projektą.

Žinia, kad „Twitter“ užblokavo D. Trumpo paskyrą, Vokietijos kanclerei Angelai Merkel buvo „šokas“. „Į šią pagrindinę teisę galima įsikišti, bet tik pagal įstatymą ir įstatymų leidėjų nustatytuose rėmuose, o ne socialinės žiniasklaidos platformų vadovų sprendimais“, – sakoma jos pareiškime.

Vokietijos vyriausybė taip pat perspėjo, kad didžiosios technologijų kompanijos, uždariusios D. Trumpo paskyras, sukūrė „labai pavojingą precedentą“.

Prancūzijos finansų ministras Bruno Le Maire pasmerkė „skaitmeninę oligarchiją“, pavadindamas ją „viena iš grėsmių“ demokratijai.

Manfredas Weberis, Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos Europos Parlamente vadovas akcentavo, kad „mes negalime palikti Amerikos „Big Tech“ spręsti, kaip mes galime ar negalime diskutuoti internetu“.

Bruno Le Maire © Scanpix

„Aš nepritariu cenzūrai ir jei žmonėms nepatinka tai, ką jie mato „Twitter“, tai tegul neina į tą socialinės žiniasklaidos platformą“, – žurnalistams kalbėjo Australijos veikiantysis ministras pirmininkas Michaelas McCormackas.

Jono Gahraso Store‘o, Norvegijos kairiosios Darbo partijos lyderio, vieno iš realiausių kandidatų į premjero postą teigimu, technologijų kompanijų cenzūra kelia grėsmę politinei laisvei visame pasaulyje.

Jau anksčiau į realią kovą su interneto cenzūra stojo ir Lenkijos vyriausybė. Technologijų kompanijų veiksmus sukritikavo ir Rusijos opozicijos veikėjas Aleksejus Navalnas. Vien per pirmas dvi dienas, kai buvo užblokuotas D. Trumpas, „Twitter“ ir „Facebook“ rinkos vertė sumažėjo 51 mlrd. dolerių, vartotojai uždarė paskyras ir išėjo kitur.

Regis, ir technologijų milžinių vadovai suprato, kad reikalai pakrypo kiek netikėta linkme, todėl Twitter“ vadovas Jackas Dorsey pradėjo nerišliai teisintis, kad D. Trumpo paskyros uždarymas sukuria „pavojingą precedentą“, tačiau kompanija pasielgė teisingai.

Nors jėgos nelygios, bet vyksta ir atvirkštiniai procesai. Po to, kai vartotojai pasiskundė interneto cenzūra, interneto paslaugų tiekėja „Your T1 WIFI“ Šiaurės Aidahe ir Spoukene, Vašingtono valstija, užblokavo „Facebook“ ir „Twitter“.

Kanados vaizdų apsikeitimo platforma „Rumble“ pateikė „Google“ 2 mlrd. dolerių ieškinį už manipuliacijas paieškos sistemoje „YouTube“ naudai ir t.t.

Tačiau niekas deramai neįvertino ir nesupranta, ką iš tikrųjų reiškė socialinio tinklo „Parler“ nutildymas. Kai IT oligarchai įdiegė agresyvią cenzūrą, nemažai konservatyvių pažiūrų žmonių ir didelė dalis JAV respublikonų elektorato pasitraukė į „Parler“, kuris leido žmonėms gerokai laisviau diskutuoti.

Šio socialinio tinklo vartotojų skaičius staigiai šoktelėjo į viršų ir tuomet „Amazon“ nutraukė programėlės palaikymą ir užčiaupė milijonus žmonių.

Tai – visiškas skandalas, kokybiškai kita situacija, nes tai jau ne savų vartotojų cenzūravimas, o organizuotas puolimas plačiu frontu į išorę, nes, nepaisant visų galiojančių sutarčių bei įsipareigojimų, buvo užčiauptas ir sužlugdytas kitas verslas, kuris, „Amazon“ nuomone, darė ne tai, ką reikėtų.

Sąmoksle prieš kitaminčius dalyvauja ir kitos Demokratų partiją remiančios kompanijos. „Apple“ vadovas Timas Cookas aiškiai nurodė, kad „Parler“ galėtų grįžti į „Apple App Store“, jeigu paklustų jų savavališkai nustatytiems žodžio laisvės standartams ir taisyklėms.

Beje, „Apple“ rengia technologinius pokyčius, kuriais nustatys, ką jūs galite su savo telefonu daryti ir matyti, o ko ne. Užblokavus „Parler“, daug užčiauptų žmonių patraukė į „Telegram“.

Neįtikėtina – visai kaip Rusijoje ir Baltarusijoje...

Šiame kontekste paminėtina ir stalininė CNN iniciatyva bei raginimas, kad kabelinių tinklų operatoriai išjungtų paskutinį į leftistinę isteriją nepuolusį didelį televizijos tinklą „Fox News“ bei mažesnius OAN ir „Newsmax“.

telegram© Sputnik / Scanpix

Kyla natūralus klausimas: kodėl propagandiniame kare technologijų milžinės neužėmė neutralios pozicijos, o atvirai stojo Demokratų partijos pusėn?

Todėl, kad sutapo interesai. Visų pirma, D. Trumpas Vašingtono biurokratijos elitui arba vadinamajai giluminei valstybei tapo mirtinu priešu nuo pat pirmos savo kalbos, kai pasakė, kad „sausins tą pelkę“.

Tačiau svarbiausia yra tai, kad D. Trumpas yra JAV nacionalinio, daugiausiai pramoninio elito atstovas, atstovavęs jo interesams, o J. Bidenas ir jo Demokratų partijos sparnas – globalistinio finansų elito, kurio dalis yra ir technologijų kompanijos, atstovas, todėl D. Trumpas su savo ekonomine politika jiems buvo visiškai nepatogus.

Beje, jau per 2016 m. rinkimus iš 50-ies didžiųjų JAV dienraščių 49 palaikė Hillary Clinton, tačiau D. Trumpas sumaniai naudojosi socialiniais tinklais ir ypač „Twitter“, todėl iš jo ir konservatorių reikėjo atimti pagrindinę tribūną ir komunikacijos priemonę.

Technologijų korporacijos sukūrė globalią monopoliją, ją sparčiai transformuoja į skaitmenį konclagerį, kuriame viską lemia prižiūrėtojas ir jo malonė. Liko neužvertos vos kelios durelės.

Visi prisimename, kai dėl vykdomos cenzūros respublikonų iniciatyva tie ponai turėjo aiškintis Kongrese. D. Trumpas norėjo pažaboti jų galias, suskaldyti monopoliją ir kėlė egzistencinę grėsmę, todėl Silicio slėniui reikėjo į valdžią atvesti sau palankius politikus.

Visiškai nestebina, kad tarp svarbiausių J. Bideno inauguracijos komiteto donorų buvo „Google“, „Microsoft“, „Verizon“ ir kitos technologijų kompanijos. Kokius nešvarius žaidimus žaidžia demokratų rėmėjai, rodo ir šis pavyzdys.

D. Trumpas buvo kaltinamas blogu pandemijos valdymu, tačiau vos tik jis paliko Baltuosius rūmus, „Amazon“ iškart pasisiūlė padėti išvežioti vakciną.

O dabar – apie įvykius Kapitolijuje, kuriuos mūsų vadinamieji politikos mokslininkai, propagandistai ir komentatoriai pateikia kaip kažkokią išskirtinių marginalų bei bepročių orgiją.

Iškart po to atlikta apklausa parodė, kad 72 proc. respublikonams simpatizuojančių žmonių ir toliau nesutiko su rinkimų rezultatais, o 74 proc. iš jų teigė, kad tokią nuostatą lemia sukčiavimo atvejai skaičiuojant balsus.

16 proc. manė, kad tokiomis aplinkybėmis J. Bidenas negali būti inauguruojamas. Tai – simpatizuojantys respublikonams, bet net 42 proc. apklaustųjų, kurie save laiko politiškai neutraliais, turėjo didelių abejonių dėl rinkimų rezultatų.

Tai dešimtys milijonų JAV rinkėjų. Iškart po rinkimų nakties propagandos mašina pradėjo suktis dar galingesnėmis apsukomis. Tačiau būtent šis laikotarpis ir yra silpniausia demokratų propagandos vieta, tai jų Achilo kulnas.

Po rinkimų nakties pasipylė dešimtys pranešimų ir vaizdo įrašų su akivaizdžiais sukčiavimo įrodymais. Koks jų tikrasis mastas, ar jie pakeitė rinkimų rezultatus – kita kalba, tai turėjo nustatyti nešališki tyrimai ir teismai.

Nepriklausomi žurnalistai vykdė tyrimus ir atskleidė didelio mąsto pažeidimus. Apie tai garsiai prakalbo ir D. Trumpas, jo teisininkai, bet didžioji žiniasklaida tylėjo, o socialiniai tinklai uoliai blokavo visą šią informaciją.

Turbūt visi prisimename ankstesnių dešimtmečių Holivudo filmus apie sumanius ir bebaimius žurnalistus, kurie atskleidė valdžios korupciją ir specialiųjų tarnybų sąmokslus. Taigi, demokratams tarnaujanti didžioji žiniasklaida gavo unikalią progą visai Amerikai ir pasauliui įrodyti, kad D. Trumpas yra melagis ir politiškai pribaigti jį.

Tai buvo šansas, kuomet žurnalistai turi galimybę susikurti savo vardą. Tačiau kur dingo tie visi CNN, „New York Times“ ir kitų leidinių tiriamosios žurnalistikos asai bei konkursų laureatai?

Tarsi nematoma burtų lazdele pamojus, meinstryminė žiniasklaida visiškai ignoravo tuos pažeidimus ir tarsi užstrigusi plokštelė kartojo savo abstrakčias mantras apie „niekuo nepagrįstus kaltinimus“ bei „sąmokslo teorijas“.

Be to, didžioji žiniasklaida visiškai ignoravo ir faktus apie Hunterio Bideno korupcinius ryšius su Kinijos, Ukrainos, Kazachstano verslininkais bei politikais.

Beje, net meinstrymo komentatoriai politkorektiškai kalba, kad Ukrainos ir Kinijos temos yra „toksiškos J. Bidenui“. J. Bidenas tikina, kad jis yra „visų amerikiečių“ prezidentas.

Kiekvienas sąžiningas politikas, kalbėdamas tokius dalykus ir matydamas, kad rinkimų rezultatais netiki arba abejoja beveik pusė rinkėjų, o visa šalis sėdi ant parako statinės, turėtų pats paskatinti ir atitinkamas struktūras, ir žiniasklaidą ištirti visa tai, ir išsklaidyti bet kokias abejones.

Tačiau ir jis, ir jo aplinka tik stebėjo, kaip demokratų kontroliuojamose valstijose ir teritorijose teismai, kurie, kaip žinia, JAV yra politizuoti, atmetinėjo vieną ieškinį po kito, o Silicio slėnis tildė visus oponentus.

Bidenas © Reuters / Scanpix

Tokioje labai miglotoje ir įtemptoje situacijoje savo vaidmenį suvaidino ir Europa. Nieko nelaukę J. Bideną pasveikino A. Merkel ir E. Macronas, o jų pavyzdžiu pasekė kiti ES lyderiai. Buvo pasiųstas aiškus signalas, kad Europa užmerkia akis ir tai buvo išorinė J. Bideno legitimacija.

Netrukus pamatysime atsakomąjį padėkos žingsnį ir tai bus žalia šviesa dujotiekiui „Nord Stream 2“ pabaigti. Devintas Dievo įsakymas skelbia: „Neliudysi melagingai prieš savo artimą“, tačiau liberalusis ir vis dažniau politikuojantis popiežius Pranciškus nieko nelaukė ir suskubo pareikšti, kad rinkimai buvo sąžiningi.

Kaip žinia, J. Bidenas yra katalikas.

O dabar apie esmę, kuri daugeliui gali pasirodyti visai netikėta ir šokiruojanti. Tai yra Amerika, kurios dauguma visai nepažįsta. JAV Konstitucijoje yra pasakyta, kad jei vyriausybės veikla neatitinka arba pažeidžia Konstitucijoje nustatytus tikslus, teises bei laisves, žmonės turi „teisę“ ir „pareigą“ nušalinti arba pakeisti tą valdžią.

Kitaip tariant, amerikiečiai turi konstitucinę teisę į maištą arba revoliuciją. Daugybė aplinkybių rodo, kad JAV prezidento rinkimai nebuvo sąžiningi, nes visiškai akivaizdūs yra pažeidimų faktai, koordinuoti veiksmai, suokalbio bei sąmokslo elementai.

Tokioje situacijoje demokratų kontroliuojamas Kongresas tiesiog neatliko ir toliau neatlieka Konstitucijoje jam priskirtos funkcijos bei pareigos.

Vienas iš vadinamųjų JAV tėvų įkūrėjų Thomas Jeffersonas yra rašęs, kad maištas toks pat naudingas valdžiai, kaip ir griaustinis gamtai. Tokie žmonių veiksmai sustato valdžia į rėmus ir nuleidžia ją ant žemės.

Štai ir rezultatas. Tai nereiškia, kad aš pateisinu smurtą arba vandalizmą, bet tikrai ne mums su mūsų labai miglotu demokratijos supratimu bei posovietiniu mentalitetu teisti amerikiečius.

Be to, vieną kartą baikime vaikėzišką politologiją, kai mūsų komentatoriai, pamatę karnavaliniais drabužiais vilkintį veikėją, smaginasi ir kurpia ištisas istorijas. Jie net nežino, kad Kapitolijus yra vieša vieta, į kurią gali įeiti visi norintys.

Taip buvo ir vadinamojo šturmo metu, kuomet pradžioje į eiles išsirikiavę Kongreso tvarkdariai leido žmones vidun. Kas po to perėmė iniciatyvą, vandalizmo protrūkis viduje ir lauke – kita kalba.

Ten dalyvavo visas radikalų spektras – nuo kraštutinės kairės iki dešinės, o riaušininkų avangarde buvo ir BLM bei „Antifa“ veikėjai.

Visa tai nusipelno atskiro nešališko tyrimo. Nemanau, kad toks bus atliktas arba bus viešas, nes jau dabar aišku, jog jo rezultatai gali labai nuvilti daugelį minties smarkuolių.

Kita vertus, vėl matome eilinį veidmainystės spektaklį: kai vasarą per riaušes BLM ir „Antifa“ užgrobinėjo ir siaubė senatorių respublikonų biurus, tuomet liberalai tylėjo, nes jų požiūriu, tai buvo visiškai normali protesto forma.

Kaip vertinti įvykius Kapitolijuje? Kas tai – demokratijos išraiška ar pasikėsinimas į ją? Tai – didesnių apmąstymų ir analizės tema, bet akivaizdu, kad įvykių varomoji jėga buvo visiškas nusivylimas valdžios institucijomis ir neviltis, kai faktai akivaizdūs, o teismai atmetinėja ieškinius ir net nesiima nagrinėti jų iš esmės.

Ir dar – respublikonų viršūnėlės išdavystė.

Donaldo Trumpo remėjai šturmuoja Kapitolijų © Reuters / Scanpix

Dabar mes matome panikos apimtą demokratų elitą, kuris nepašalino tvorų aplink Kapitolijų, o jį tebesaugo nacionalinė gvardija. Ko jie bijo?

Buvęs „Twitter“ vadovas Dickas Costolo yra paskelbęs įrašą, kad „tik savęs žiūrintys kapitalistai būtų pirmieji sušaudyti prie sienos per revoliuciją“. Tuo tarpu Vašingtono koridoriuose ir už jų ribų gerai žinomas Hillary Clinton perspėjimas ir raginimas veikti, kuris nuskambėjo po to, kai D. Trumpas ėmėsi vadinamosios giluminės valstybės: „Jei aš sėsiu į kalėjimą, tai paskui save nusitempsiu pusę Vašingtono“.

Su bolševikiniu užsidegimu puldami ir kerštaudami oponentams, demokratai absurdiškų kaltinimų pagrindu pradėjo antrąją D. Trumpo apkaltą ir ne tik dar labiau suskaldė Ameriką, bet ir išstatė ją viso pasaulio pajuokai.

Didžiosios pasaulio sostinės tyliai zonduoja su kuo Vašingtone reikės kalbėtis esminiais klausimais, nes kol kas nelabai aišku, kas iš tiesų valdys JAV ir jokia paslaptis, kad ne J. Bidenas.

Manoma, kad kairuoliškų pažiūrų viceprezidentė Kamala Harris realią valdžią perims gerokai anksčiau nei buvo tikėtasi.

Didžiosios pasaulio sostinės tyliai zonduoja su kuo Vašingtone reikės kalbėtis esminiais klausimais, nes kol kas nelabai aišku, kas iš tiesų valdys JAV ir jokia paslaptis, kad ne J. Bidenas.

Ir dar. Žiniasklaida džiugiai raportavo, kad D. Trumpą palieka jo sąjungininkai. Taip, D. Trumpą išdavė nemažai bendražygių. Tiksliau – išdavė ne jį, o pačią Amerikos, laisvos nuo totalitarinės leftistinės ideologijos idėją.

Jie taip pat išdavė ir savo rinkėjus. Mums tai gerai pažįstama ir tai jokia naujiena ar sensacija, nes jokių principų ir moralės neturinčių gudrašiknių, kurie nuolat stebi iš kurios pusės pučia vėjai ir puola pataikauti nugalėtojams, perbėgėlių iš frakcijos į frakciją pilnas ir mūsų Seimas, o Vašingtone – tas pats, tik gerokai didesnis mastelis.

Tačiau nereikėtų apsigauti: Respublikonų partija tebėra trumpistinė, D. Trumpą palaiko partijos branduolys ir 2/3 Respublikonų partijos narių, maždaug 20 proc. yra santykinai neutralių, tačiau iškilus reikalui jie vėl už jį balsuotų ir tik 10 proc. yra nusistatę prieš.

Beje, labai panašus ir J. Bideno palaikymo procentas Demokratų partijos viduje. Šiaudadūšių – pilna Amerika. Įvyko sniego griūties efektas: visi, kurie liaupsino D. Trumpą, apsimetė, kad nieko neprisimena.

Korporacijos, kurios iki delnų raudonumo plojo dėl stipriai sumažintų pelno, pajamų, paveldėjimo mokesčių ir gyrė D. Trumpą už nacionalinius interesus atitinkančią ekonominę politiką, ėmė laižyti batus nugalėtojams ir pradėjo parodomąją programą – karpyti paramą dešiniesiems bei respublikonams, o įvairios institucijos pradėjo atiminėti garbės vardus.

Kokiu greičiu plinta masinė beprotybė ir kaip degraduoja JAV, puikiai parodo ir karštas pavyzdys: draudimo milžinė AIG nutraukė sutartį su Amerikos beisbolo legenda, buvusiu Bostono „Red Sox“ žaidėju Curtu Schillingu, nes savo socialinės žiniasklaidos profilyje jis remia D. Trumpą.

Prasidėjo tikras kitaminčių terorizavimas ir persekiojimas. „Wall Street Journal“ redakciniame straipsnyje, išreiškiančiame leidinio poziciją, konstatuojama, kad „progresyvieji“ pradėjo tikrą valymą.

Mike‘as Pompeo sausio pradžioje sakė: „Cenzūra, budrumas (angl. wokeness), politinis korektiškumas, rodo vieną kryptį – autoritarizmą, kuris maskuojamas teisinga morale“.

Kas toliau? Reikia pagaliau atsimerkti ir suvokti, kad Amerikos visuomeninėje bei politinėje sąmonėje įvyko esminis lūžis ir šalis yra pasikeitusi.

Visų pirma, JAV nebėra vadinamojo dvipartinio konsensuso, o tokia situacija vienoje pusėje žadina revanšistines, o kitoje – raganų medžioklės nuotaikas.

Viršūnėje įvyko elito pasikeitimas, o J. Bidenas yra tam tikros JAV elito dalies susitarimo rezultatas.

Matome įdomų reiškinį: visų spalvų ir orientacijų leftistai balsavo už globalaus finansinio kapitalo atstovą, o respublikonai tampa savotiška sunkiai dirbančios Amerikos arba vadinamųjų mėlynųjų apykaklių partija.

Dar viena realybė: globalaus kapitalo interesams atstovaujanti Demokratų partija bendradarbiauja su JAV komjaunimu – maždaug 100 tūkst. narių turinčia JAV jaunųjų komunistų lyga (YCLUSA), kuri yra savotiškas „Antifa“ kadrų skyrius.

Tarp sulaikytųjų per riaušes Kapitolijuje buvo ir „Antifa“ veikėjų, bet visai nenuostabu, kad netrukus jie buvo tyliai paleisti. Apie tai rašė ir didžioji JAV žiniasklaida. Nemažai gyvenimo sričių jau dabar yra ideologizuotos, o po rinkimų tas procesas vyksta su dar didesniu pagreičiu.

Šalyje neoficialiai uždrausta kairuoliško liberaliojo kapitalizmo kritika, nes tai dabar vienintelė teisinga ideologija. Dalis visuomenės pasirinko, tyliai pritaria arba nuolankiai susitaikė su kursu į kairįjį totalitarizmą, kita visuomenės dalis kol kas yra tylioje rezistencijoje.

Tačiau nepamirškime, kad 75 milijonai konservatyvių pažiūrų rinkėjų balsavo už D. Trumpą ir jie niekur nedingo. Pastangos įvesti JAV moralinį ir fizinį terorą sukėlė pilietinį karą ir jis vyksta.

Neseniai paskelbtais preliminariais duomenimis, kairiųjų radikalų, BLM ir „Antifa“, kurie yra Demokratų partijos elektoratas, išprovokuoto smurto metu vien tik 21 JAV mieste žuvo 610 žmonių, finansiniai nuostoliai dar skaičiuojami.

Antrasis raundas sausį Vašingtone – 4 žuvę. Ir tai tikrai ne pabaiga. Mums įprastos sąvokos prarado prasmę. Amerikoje susvyravo demokratijos pamatai, nes beveik pusė rinkėjų suabejojo rinkimų skaidrumu, sąžiningumu ir pačia jų sistema.

Šalis dar nėra mačiusi stebuklo, kai save teisėtai išrinktais laikantys ir krištoliniu tyrumu įsitikinę politikai per inauguraciją nuo žmonių būtų atsitvėrę tvoromis, nacionaline gvardija ir reguliariąja kariuomene, kuri dabar pajungiama vienos partijos ir vienos ideologijos tikslams įgyvendinti.

Esminių žmogaus teisių bei laisvių požiūriu, JAV sparčiai ritasi žemyn, todėl ir žinomas posakis, kad JAV prezidentas yra laisvojo pasaulio lyderis, jau yra istorija.

Ne tik pavieniai ekspertai, bet ir, pavyzdžiui, solidus britų žurnalas „The Spectator“ suabejojo, ar JAV vis dar galima laikyti demokratiška šalimi. Tokiomis aplinkybėmis bet kokios šios JAV administracijos pastangos daryti spaudimą ar taikyti sankcijas dėl nesąžiningų rinkimų bet kurioje kitoje šalyje atrodys visiškai hipokritiškai, nes ore kabo plakatas su užrašu „jūs pirmiausia sąžiningai susiskaičiuokite balsus savo namuose“.

Neišvengiami ir politikos pokyčiai. Amerika kol kas išlaiko savo galias, bet daugėjant kairuoliškos populistinės politikos elementų šalies viduje, jos neišvengiamai silps, o tai lems kol kas sunkai suvokiamus globalius pokyčius.

Pasaulis jau dabar apsimetinėja, kad nemato, kokie procesai vyksta JAV, todėl mūsų laukia didysis veidmainystės spektaklis su neaiškia pabaiga.

Amerika yra svarbiausia mūsų sąjungininkė, bet nauji Vašingtono administracijos paskyrimai nežada nieko gero nei Lietuvai, nei Ukrainai, nei kitoms Rusijos taikiklyje esančioms šalims, todėl rūpinantis savo saugumu ir laviruojant, mums prireiks labai didelės politinės išminties.

Tačiau yra ir vienas teigiamas aspektas: jei nebūtų buvę 2016 m. JAV prezidento rinkimų, mes turbūt niekada nebūtume sužinoję, koks yra tikrasis JAV demokratų partijos veidas.

© Zuma Press / Scanpix

 

Sidebar placeholder