Vyriausios Lietuvos dvynės svajoja apie tą patį – susitikti ir apsikabinti

Pas savo dukteris gyvenančios seserys sako jaučiančios viena kitą ir svajojančios apie tą patį – susitikti ir apsikabinti. Dėl garbaus amžiaus ir negalios jos nebuvo susitikusios jau septynerius metus.

Moterų artimieji tikisi, kad jos abi sulauks šimto metų ir bus gražų jubiliejų švęsiančios rekordinės dvynės.

Išaugo tik penki iš dešimties

Jadvyga Ona Drevinskaitė–Slabkevičienė ir Malvyna Katrina Drevinskaitė–Samulienė gimė 1921 m. Nemunėlio Radviliškio parapijoje. Jų tėveliai Petras ir Marija Drevinskai susilaukė dešimties vaikų. Penki iš jų mirė maži.

Be dvynių, užaugo seserys Liucija ir Bronė. Jų brolis Vytautas po karo žuvo – Latvijoje užlipo ant minos.

Šeima buvo bežemė, vertėsi sunkiai. Tėvelis buvo batsiuvys. Mama šeimininkavo namuose, kartais išeidavo dirbti pas žmones.

Nors šeima buvo neturtinga, užsisakydavo laikraštį. Abi seserys baigė keturis pradinės mokyklos skyrius.

Viena kitą jausdavo

Viena iš seserų, Jadvyga Slabkevičienė, šiuo metu gyvena Nemunėlio Radviliškyje pas dukrą Nijolę Solovjovienę. Sunkiai bemato, tad juda su vaikštyne tik po namus. Klausosi radijo – naujienas ir šeimos nariams praneša.

Moteris pasakojo, kad nuo dešimties metų ji su seserimi Malvyna išėjo pas ūkininkus ganyti gyvulių. Sakė, labai jausdavusios viena kitą. Kartą susitiko Nemunėlio Radviliškyje pas mamą – negalėjusios išsiskirti. Abi vėliau prisiminė, kad visą kelią verkė – taip skaudu buvo skirtis.

Netrukus 98–ąjį gimtadienį švęs Biržų rajone gyvenančios identiškos dvynės Jadvyga Ona Slabkevičienė ir Malvyna Katrina Samulienė. Seserys sako nuo mažų dienų jaučiančios viena kitą, o jų gyvenimuose dažnai atsikartoja panašūs įvykiai.© „Šiaurės rytai“

Jos su seserimi labai panašios – identiškos dvynės. Net mama kartais jų neatskirdavusi. Kartais miestelyje sutikti nepažįstami žmonės su Jadvyga sveikindavosi, ši sako suprasdavusi, kad sesę, o ne ją sveikina.

Ir gyvenimas jų keistai klostėsi. Štai vienai sesei apendicito priepuolis – ir kitai iš karto. Viena koją susilaužo – kitai irgi iškart lūžis.

Net ir mintys jų vienodos. Kas antrą dieną seserys skambina viena kitai. Pasakoja naujienas, kaip vaikams sekasi, dalijasi mintimis apie daržus ir politiką. Apie pastarąją jų nuomonė vienoda: galėtų politikai mažiau tarpusavyje draskytis ir būti draugiškesni.

Gyventi kaip niekada gera

Jadvyga pasakojo, kad baigus keturis Nemunėlio Radviliškio pradinės mokyklos skyrius tėtis jai siūlė mokytis toliau. Bet mergaitė nesutikusi – jai atrodė negerai mokytis, kai kiti artimieji eina tarnauti.

Jadvyga irgi tarnavo pas ūkininkus. Vėliau baigė kulinarijos kursus. Su trejais metais vyresniu Jonu iš Nemunėlio Radviliškio moteris susituokė būdama 21 metų. Visą amžių abu dirbo kolūkyje. Jis lauko darbininku, ji – fermoje prie veršelių. Buvo gera darbuotoja, gyvulius prižiūrėdavo kaip savo vaikus.

Pora užaugino tris vaikus. Pirmasis sūnus mirė mažas. Dukterys užaugo, baigė mokslus, sukūrė savo šeimas. Regina Genelienė baigė pedagoginį institutą, studijavo anglų kalbą. Nijolė Solovjovienė iki pensijos buvo rusų kalbos mokytoja, o Lyvija Šmatienė – bibliotekininkė.

Šiuo metu senolė turi šešis anūkus ir aštuonis proanūkius.

Prieš penkiolika metų mirus vyrui dukterys nenorėjo mamos vienos palikti. Dešimt metų ji žiemas praleisdavo pas dukrą Panevėžyje, o vasarą – savo namuose Nemunėlio Radviliškyje. Bet prieš keletą metų ji nutarė nebenorinti važiuoti į Panevėžį ir pasiprašė gyventi pas dukrą Nijolę, arčiau buvusių savo namų.

Kai atvažiuoja mylimas anūkas, nustumia vežimėliu senolę iki jos buvusių namų. Nors jos regėjimas silpsta, tačiau mielai leidžia laiką savo namų kieme.

Dukra sako, kad jos mama nėra tipiška senolė – neieško priekabių, jai viskas gerai. Per visą savo gyvenimą nė su vienu kaimynu nebuvo susipykusi.

Jadvyga džiaugėsi, kad labai nuoširdi bendruomenės slaugytoja Nijolė Podinskienė. Lanko ją ir maloniai bendrauja. Ir dar labai miela kaimynė Janina, kuri neseniai, sumaišiusi jos gimtadienio datą, su pyragu buvo atėjusi.

„ O didžiausia jos svajonė susitikti su seserimi. Tačiau anai sunku nusileisti iš trečio aukšto, šiai – išeiti pro duris. Taip ir gyvena viena apie kitą galvodamos.

Dar senolė turi svajonę, kad vienoje vietoje visi anūkai susirinktų. 

Jadvyga kalba, kad dabar jai gyventi kaip niekada gerai. Tik stebisi, kad taip ilgai šioje žemėje užsibuvo. „Pensija eina, dukra prižiūri. Nei bara, nieko. Viskas labai gerai“, – kalba ilgaamžė.

Ką reikia daryti, kad ilgai gyventum? Pasirodo, labai paprasta. „Daug dirbti ir mažai pyktis“, – dalijasi išmintimi moteris. O didžiausia jos svajonė susitikti su seserimi. Tačiau anai sunku nusileisti iš trečio aukšto, šiai – išeiti pro duris. Taip ir gyvena viena apie kitą galvodamos.

Kelionė būtų sudėtinga

„Aš – jos akys“, – apie savo mamą Malvyną Samulienę kalba jos dukra Zita Balaišienė. Senolė gyvena Biržuose, pas dukterį, daugiabučio namo trečiajame aukšte. Nors jau nebemato, su vaikštyne vaikšto po namus.

Paklausus, kokia didžiausia, jos manymu, yra sesers dvynės svajonė, iškart pasako: „Gal susitikti su manimi?“ Sako seserį labai jaučianti, atrodo, kad kalbos niekada netrūktų.

Tokie mamos žodžiai suspindi dukters ašaromis akyse. Moteris supranta, kad mama su seserimi nori susitikti, tačiau kelionė senolei paprastu automobiliuku būtų per sudėtinga. Todėl greitu metu ji svajoja nuvežti mamą į susitikimą su sese neįgaliuosius vežioti skirtu automobiliu.

Nedaryti niekam blogo

Malvynos buvę namai stovi tušti Pučiakalnės kaime. Šalia pirmųjų šeimos buvusių namų Podmargeniškių kaime įsikūrusi giminaičių kaimo turizmo sodyba „Pas Vaidotą“.

Į Podmargeniškius Malvyna nukeliavo 1949 m., ištekėjusi už 19 metų vyresnio našlio. Užaugino ne tik jo vaikus, bet ir dar tris bendrus sugyveno. Į Pučiakalnę šeima persikėlė 1974 m., kai kolūkiai žmones kėlė į gyvenvietes.

Sovietmečiu dirbo su vyru kolūkyje. Sunkiai. Namie irgi turėjo ūkelį, tad darbo netrūko. Vyras mirė 1996 metais, eidamas 94–uosius. Sūnus Bronius jau miręs, Andrius gyvena Panevėžyje, o Zita Biržuose. Šiuo metu senolė skaičiuoja šešis anūkus ir tiek pat proanūkių.

Ilgo gyvenimo receptą Malvyna taip pat žino: „Nedaryti niekam blogo, kad visiems būtų gerai“. Jai svarbu, kad dukra, žentas yra labai geri.

Moteris domisi aplinkiniu pasauliu, radijo klausosi, kartais papolitikuoja. Jai atrodo, kad prie dabartinio prezidento G. Nausėdos bus geriau.

Ar pretenduos į rekordą?

M. Samulienės dukrą Zitą Balaišienę knygas mylintys biržiečiai gerai pažįsta. 40 metų ji dirbo savivaldybės viešojoje bibliotekoje ir tik prieš metus išėjo į pensiją.

Z. Balaišienė pasakojo bandžiusi išsiaiškinti, ar jos mama ir teta negali pretenduoti į Lietuvos rekordų knygą. Ji rado informacijos apie dvi 90 metų gyvenančias dvynes, neva vyriausias seseris Lietuvoje.

Tačiau ji sako gerai žinanti, kad yra dar vyresnių dvynių. Tai jos teta ir mama. Moteris prieš dvejus metus į agentūrą „Factum“ nusiuntė informaciją, pateikė dokumentus. Ilgą laiką atsakymo negavo.

2018 m. žiemą jai paskambino ir pasakė, kad renkami duomenys archyvuose. Tačiau daugiau jokios informacijos nesulaukė.

Z. Balaišenė sako, kad gali būti bėda ta, jog reikia rasti pirminius seserų gimimo metrikus. O jos turi tik antrinius. Klaidų yra ir santuokos liudijimuose. „Bet tai, kad jos šiuo metu Lietuvoje vyriausios gyvenančios seserys dvynės, yra tiesa“, – sako Z. Balaišienė.

Ir maloniai priduria, kad lauks seserų šimto metų jubiliejaus.

Vyriausios gyvenančios seserys

Agentūros „Factum“ vadovas Vytautas Navaitis pripažino, kad jei būtų surinkti visi tinkami dokumentai, seserys Drevinskaitės būtų įrašytos į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausiai gyvenančios dvynės Lietuvoje.

V. Navaičio tvirtinimu, seserų gimimo liudijimai išduoti 1950 ir 1952 m. Todėl neįmanoma patvirtinti jų gimimo fakto.

„Artimieji turėtų pateikti kitus dokumentus arba išrašą iš Romos katalikų bažnyčios knygos“, – sakė V. Navaitis.