Daug ar mažai gauna lietuvis? 2018 m. prieš mokesčius vidutiniškai uždirbome 961,7 euro. Palyginti su prieš dešimt metų tekusiais 618,9 euro (tuomet 2137 litai), galime džiaugtis. Tačiau, palyginti su vidutiniu 3,57 tūkst. eurų Danijos gyventojo atlyginimu, matome, kaip dar toli mums reikia nueiti.
Greičiausiai dar po dešimtmečio matysime didesnius skaičius, tačiau neaišku, ar jie mus džiugins. Galbūt pastebėsime, kad nuo Danijos ir kitų Vakarų Europos valstybių atsilikome dar labiau, nes būsime pagauti vidutinių pajamų spąstų.
Šia sąvoka įvardijama tokia ekonomikos būklė, kai spartus šalies ūkio augimas išsikvepia ir galiausiai užstringa viename taške. Taip pat pranyksta žemesnių pajamų šalių pranašumas – pigios prekės ar paslaugos.
Vienam gyventojui tenkantis pagal perkamosios galios standartus apskaičiuotas BVP iki šiol sėkmingai artėjo prie ES vidurkio ir šiais metais pasiekė 80 proc. Vos prieš 15 metų šis rodiklis buvo 49 proc. Visgi nuo šiol artėti taps tik sunkiau, nes pranašumų prieš ES senbuves liks mažiau. Su šia perspektyva susiduria ne tik Lietuva, tačiau ir visas Vidurio ir Rytų Europos regionas.
Atlyginimams kylant, verslo našumas atsilieka, ir tai gali nulemti lietuviškų prekių nekonkurencingumą. Jis 2017 m. vėl augo, tačiau nepakankamai. Vienas darbuotojas vidutiniškai sukūrė 15,2 euro BVP per valandą, o našiausi sektoriai buvo nekilnojamojo turto operacijos (38,6 euro), informacija ir ryšiai (28 eurai) bei finansai (20,8 euro). Mažiausiai našus – žemės ūkio (6,7 euro) sektorius.
Bendras našumo rodiklis neblogas – vos per ketverius metus jis padidėjo 13 proc., tačiau nuo našiausios pasaulyje Airijos mūsų rodiklis skiriasi 5,7 karto, kurios dirbantys gyventojai per valandą sukuria vidutiniškai 87 eurus pridėtinės vertės. Be to, prognozuojama, kad ir jo augimas turėtų lėtėti. Darbo sąnaudos Lietuvoje taip pat išaugo – per metus padidėjo 10,7 proc. ir kilo bene sparčiausiai ES.
Galiausiai šalies ūkio struktūra išlieka ne itin konkurencinga, nors situacija iš lėto keičiasi. Šiandien 7,3 proc. užimtų gyventojų dirba žemės ūkyje, 16,72 proc. – didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje. Dirbančių IT sektoriuje yra 2,63 proc., finansų – 1,48 proc.
Visa tai, žinoma, nereiškia, kad Lietuva nustos augti – tikėtina, kad ir eksportas, ir BVP, ir atlyginimai tik didės. Pasaulio banko klasifikacijoje Lietuva jau kurį laiką įvardijama kaip aukštų pajamų šalis, ir prisiminus, kaip gyvena didžioji dalis pasaulio valstybių, su tuo sunku ginčytis. Tačiau, norint gyventi kaip Vakarų Europoje, nereikia lygiuotis į Libiją ar Ekvadorą.
Vien lazeriais neišsisuksime
Tendencijos rodo, kad į vidutinių pajamų spąstų zoną galime patekti jau netrukus, mano „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis: „Dar negalima sakyti, kad Lietuva ar kuri kita valstybė čia užstrigo. Latvija dar to nepasiekė, Lenkija irgi nepasiekė. Šią situaciją labai gerai iliustruoja Slovėnija. Ji 80 proc. ES vidurkio pasiekė prieš 20 metų ir liko lygiai šioje vietoje. Jokio progreso. Tai yra pavyzdys, kas gali atsitikti ir Lietuvai.“
Blogesnis variantas būtų stabilia ekonomika negalinčių pasigirti Graikijos ir Italijos atvejai. Per pastarąjį dešimtmetį jų BVP gyventojui pagal perkamosios galios paritetą sumažėjo, o Graikijos rodiklis dabar yra žemesnis nei Lietuvos.
„Matome, kad ir praėjusiame dešimtmetyje gana progresyvios buvusios šalys susiduria su tomis problemomis. Tačiau bendra jų visų problema yra tai, kad jos dar tik vykdo reformas arba jos vykdomos padrikai, nesistemingai ir per lėtai“, – pabrėžė ekonomikos ir inovacijų viceministrė Jekaterina Rojaka.
Lietuvos politikams vidutinių pajamų spąstai nėra naujiena – ši frazė nuskambėjo abiejų pagrindinių kandidatų į prezidento postą debatuose, o galimi mažėjančio konkurencingumo sprendimai minėti daugelio šiais metais vykusių rinkimų partijų kampanijose.
Nėra ir taip, kad politikai teoriškai nežinotų, ką reikia daryti – būtina vykdyti reformas, kurios leistų pakilti į naują efektyvumo ir konkurencingumo lygį, skaitmeninti įmones, pritraukti profesionalų imigrantų ir lietuvių reemigrantų.
Tačiau kaip dažnai būna, pasakyti yra tūkstantį kartų lengviau, nei padaryti. Istorinis kontekstas irgi neguodžia. Nuo 1960-ųjų peršokti į naują lygį pavyko vos keliolikai tuomet vidutines pajamas turėjusių šalių, o jei skaičiuosime nuo 1950-ųjų, prie jų prisidės vos keletas.
Aukštos pridėtinės vertės verslų bei aukštesnius atlyginimus mokančių bendrovių tikrai turime – visi žino apie Lietuvos lazerių pramonę ir biotechnologijų įmones, – visgi, ekspertų teigimu, aukštųjų technologijų svoris BVP lieka per mažas.
„Lietuvai vis tiek teks dar labiau specializuotis. Nesakau, kad mums nereikia kurių nors mokslo sričių, tačiau mums vertėtų koncentruotis į tas proveržio sritis, kurios kartais gali pasirodyti ir per siauros“, – sakė Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) Inovacijų politikos analizės skyriaus vadovas Ramojus Reimeris.
Aukštos pridėtinės vertės eksportas, atmetus naftos produktus, šiandien sudaro 5,8 proc. viso eksporto. Biotechnologijų sektorius sukuria 1,6 proc. šalies BVP, bet aukštųjų technologijų sektorius nuo ES vidurkio atsilieka beveik perpus.
Trinkelių jau pakaks
Pagrindinė priemonė šiai situacijai išspręsti yra didesnis našumas, kurį suteikia inovacijų įsisavinimas ir kūrimas. Kad jas būtų galima kurti ir pritaikyti, investicijos į mokslą bei aukštąsias technologijas tiesiog būtinos.
Tiesa, J. Rojaka pabrėžė, kad inovacinė politika yra nutaikyta ne tik į aukštos pridėtinės vertės sektorius. Šiuo metu 2014–2016 m. inovacinę veiklą deklaravo vykdžiusios 46,6 proc. įmonių.
Rodiklis dviprasmiškas – akivaizdu, kad šios inovacijos nevienodo svorio, o kai kurios įmonės taiko inovacijas, tačiau gali jų neidentifikuoti. „Inovacijos nėra siejamos vien tik su aukštos pridėtinės vertės kuriančiomis veiklomis, jos daug greičiau yra įgyvendinamos tradicinėje pramonėje.
Tad siekiame, kad pramonės transformacija būtų bazinės našumo augimo trajektorijos pagrindas, o ūkio transformacija sudarytų sąlygas spurtui ir šuoliukams“, – sakė viceministrė.
Bet inovacijos nėra nauji keliai ar baseinai. Pažanga ne taip greitai pastebima, todėl nekeista, kad skirstydami lėšas politikai kartais renkasi paprastesnius ir rinkėjus labiau tenkinančius sprendimus. 2007–2013 m.
ES finansiniu laikotarpiu Lietuva mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) sektoriui skyrė 3 proc. visų investicijų, o keliams ir kitai infrastruktūrai atnaujinti – 79 proc. lėšų.
Toks trinkelinimas – spartus viešųjų erdvių ir infrastruktūros atnaujinimas – vertinamas dvejopai. Viena vertus, aikščių ir skverų atnaujinimas miesteliuose nebūtinai duoda tiek naudos, kiek jiems atneštų viena ar dvi stiprios įmonės, tačiau ne viskas matuojama vien finansine grąža.
Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė patarė neįsivaizduoti, kad visą šalį galime paversti gamykla su daugybe filialų. „Infrastruktūrą plėtoti tikrai reikia. Bet kai šiuos darbus padarėme dabar, matyt, galvodami apie europinę finansinę perspektyvą, reikia stengtis, kad naujos investicijos skatintų ekonomikos augimą ir verslo plėtrą ne tik prie didžiųjų miestų“, – teigė ji.
Nors kol kas panaudota vos daugiau nei trečdalis esamo finansinio laikotarpio lėšų, Finansų ministerija ramina, kad laiko turime iki 2023-iųjų. Naują finansavimo laikotarpį MTEP, inovacijoms skatinti, visuomenei šviesti ir žmogiškųjų išteklių potencialui didinti numatyta skirti 1,3 mlrd. eurų ES lėšų.
Suma įspūdinga, tačiau už gražių žodžių neretai slepiasi mažai naudos duodančios strategijos, kaip pabrėžė N. Mačiulis: „Taip, pinigai panaudojami, bet užsakomi tyrimai nusėda stalčiuose.
Tyrimai yra skirti atlyginimams sumokėti, o ne tam, kad duotų pagrindą įgyvendinti tolimesnes reformas ir didintų konkurencingumą. Kita dalis pinigų naudojama, pavyzdžiui, viešojo sektoriaus darbuotojų minkštosioms kompetencijoms kelti. Važiuojama į sodybą, darbuotojai praleidžia dvi dienas, mokosi.
Tai labai populiarus pinigų panaudojimo būdas, bet paklauskime savęs, ar tai sukuria apčiuopiamą konkurencingumo pagrindą, turintį Lietuvą vesti į priekį. Turbūt, kad ne.“
Optimistiškiau nuteikia faktas, kad dalis lėšų jau panaudota ir bus naudojama mokslinei infrastruktūrai, mokslo slėniams kurti ir kitai mokslinei veiklai finansuoti. Pinigų šiai sričiai per daug nebūna niekuomet. Ypač dabar, kai bendras švietimo biudžetas pastaruoju metu mažėjo: dar 1998 m. jis siekė 6,2 proc.‚ 2015 m. – 5,4 proc., 2016 m. – 4,6 proc. BVP.
2015 m. išlaidos moksliniams tyrimams ir plėtrai Lietuvoje siekė 1,04 proc. BVP. Dabar šis rodiklis siekia 0,89 proc. BVP. Lietuva labai smarkiai atsilieka nuo inovatyviųjų – Singapūras, Izraelis, Kinija, Japonija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Vokietija skiria nuo 2 iki 3 proc. savo BVP.
Nors daugelis sutinka, kad mokslo finansavimas yra per mažas, R. Reimeris teigė, kad tai yra kompleksinis dalykas ir didesnės lėšos, nors ir būtinos, nebūtinai paskatins norimus pokyčius.
„Yra toks reiškinys kaip inovacijų paradoksas, kai šalys ima išleisti daugiau, bet tai jokio pozityvaus efekto neduoda. Šis paradoksas aiškinamas tuo, kad didesnės išlaidos nesukuria visos sistemos, nes trūksta ne tik pinigų, bet ir gebėjimų bei idėjų, ką su jais daryti.“
Galiausiai net ir produktyvūs mokslininkai gali susidurti su problema, kai potencialios inovacijos kuriamos „į stalčių“. Mokslas ir verslas bendrauja labai ribotai. MOSTA 2018 m. atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad verslininkai nežino, nuo ko pradėti, o mokslininkai neturi pakankamai laiko tuo domėtis ir finansavimo.
Vos 2 proc. 2014–2017 m. išduotų patentų sudarė bendri mokslo ir verslo patentai, o suma, kurią verslas išleidžia Lietuvos mokslo ir studijų institucijose, neperkopia dešimties milijonų per metus. Tačiau yra ir kita medalio pusė – Lietuvoje inovatyvių aukštos pridėtinės vertės įmonių, kurioms galėtų reikėti mokslo paslaugų, yra du kartus mažiau nei ES vidurkis.
Tad taip šiandien šis ratas užsidaro. Ar užsivers ir spąstai?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą