Dvejus metus džiazo klubą - restoraną "Kurpiai" valdęs Aidas Palubinskas drauge su žmona Jūrate, ėjusia direktorės pareigas, nusprendė atsisakyti savo pareigų.
- Mes su Jūrate pasitarėme ir priėmėme tokį sprendimą. Gal žmona dar būtų norėjusi likti, tačiau šiam žingsniui įtakos daugiau turėjo mano apsisprendimas. Tie dveji metai buvo puikūs, gavome labai daug naujos patirties, išgyvenome nemažai smagių akimirkų. Girdėjome kalbas, kad pastato savininkas lyg ir žada parduoti "Kurpius", bet tai ne mūsų reikalas. Mudu atėjome į džiazo meką, viską darėme, kad dvasia išliktų, ir manau, kad mums tai pavyko padaryti. Mano apsisprendimui palikti "Kurpius" turėjo įtakos noras visomis jėgomis griebtis politikos. Verslą ir politiką sunku suderinti.
- Klaipėdietis Ovidijus Jankauskas, kuris tada tvarkė "Kurpių" reikalus, ruošėsi išvažiuoti dirbti ir gyventi į Vilnių. Pasikvietė mus su žmona ir pasiūlė imtis vadovauti klubui. Jo manymu, mudu buvome tie žmonės, kuriais jis galėjo pasitikėti. "Kurpiai" turi ypatingą dvasią ir norėta ją išlaikyti. Gal atėjęs kitas šeimininkas būtų norėjęs klube daug ką pakeisti. Mudu su Jūrate buvome ir esame aktyvūs džiazo klubo nariai, todėl Ovidijui ir kilo mintis mums duoti šį pasiūlymą.
Iš tiesų versle buvome žali, tačiau iš didelio entuziazmo ir idealizmo sutikome. Ir nesigailime. Ypač gerai sekėsi Jūratei, ji labai greitai perprato visas verslo subtilybes. Manau, kad jos direktoriavimo patirtis ateityje duos puikių rezultatų. Svarbiausia, kad per tą laikotarpį "Kurpiai" ir toliau išliko kultūrinė institucija. Niekada neturėjome tikslo iš klubo pasidaryti pinigų kalimo mašiną.
- Net nežinau, kur mes daugiau laiko praleisdavome, klube ar namuose. Gal "Kurpiuose". Tik vidurnaktį grįždavome galvą ant pagalvės padėti. Dabar, žinoma, nebe taip dažnai ateisime į klubą, nes norime pabūti dviese. Su Jūrate juokaujame, kad išėjome meilės atostogų. Įtemptas darbas iki vėlumos, verslo rūpesčiai neleido pasidžiaugti vienam kitu.
- Dar 1998-aisiais nusipirkau namą. Tada buvau vienas, dairiausi savo išrinktosios. Per darbus taip ir nespėjome jo visiškai įsirengti. Ta dabar nors ką nors padažysime, paremontuosime.
- Nuo pat gimimo buvau auklėjamas lietuviška dvasia. Dar paaugliu būdamas žinojau, kad Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, būtinai grįšiu čia ir darysiu gerus darbus. Kai pirmą kartą apsilankiau Lietuvoje, dar 1986-aisiais, man tebuvo šešiolika metų. Pirmiausia susitikau su disidentais.
- Gal mano kalba atrodys nenuoširdi, bet aš tikrai labai myliu Lietuvą ir noriu dirbti jai. Žinau kalbas, kad politika - juodas reikalas, dažnai ji lyginama net su prostitucija. Ir tai yra dalis tiesos. Gaila, kad dauguma žmonių politikos griebiasi norėdami atsikratyti nevisavertiškumo kompleksų, parodyti visuomenei save. Ir tik maža dalis žmonių imasi politikos ir daro gerus darbus, nesinaudodami savo visuomenine padėtimi. Aš galėjau likti Amerikoje, įsidarbinti prestižinėje kontoroje ir mėgautis geru gyvenimu. Bet man ne pinigai svarbiausia, aš turiu kitokių darbų šioje žemėje.
- Mus supažindino džiazas. Jūratė jau buvo klubo narė. Aš taip pat panorau lankyti šį klubą. Atsimenu, atėjau, atsisėdau, atsidarė durys ir įėjo Ji. Nežinojau nei koks vardas, nei kas ši mergina. Žinojau tik viena - aš privalau būti šalia jos.
- Ne taip lengvai, kaip norėjosi... Teko visą vasarą pavargti, bet verta buvo. Sukėlusi mano širdyje bangas, ir toliau jas vis labiau kelia.
- Turiu gana rimtų ambicijų patekti į Europarlamentą. Jūsų laikraštyje buvo rašyta, kad šiuose rinkimuose lyg ir nematyti kandidatų iš Klaipėdos. O man tai yra labai svarbu, norėčiau, kad kuo daugiau politikų iš uostamiesčio taptų jo nariais. Dabar aktyviai įsijungsiu į savo partijos, liberalų ir centro sąjungos, veiklą.
- Pagrindinė priežastis, kodėl norėčiau būti Europarlamente, yra ta, kad jau šešerius metus esu organizacijos "Europos liaudies partija jaunimui" viceprezidentas. Ši organizacija dirba Europos parlamente. Jo koridorius žinau puikiai, todėl ir esu apsisprendęs kandidatuoti į Europarlamentą. Gal nuskambės arogantiškai, bet jaučiuosi velniškai kvalifikuotas tuose klausimuose, bendrauju šešiomis kalbomis, turiu gerų pažįstamų tarp parlamentarų.
Ir kai aš matau pavardes politikų, norinčių būti Europarlamente, man darosi skaudu. Lietuvai būtų tikra tragedija, jeigu ten atsidurtų politiniai pensinininkai, nusprendę savo karjeros dienas pabaigti tyliai sėdint Briuselyje. Ką bekalbėt apie tai, kad didžioji dalis nemoka nė vienos užsienio kalbos. Tai kaip galima galvoti apie darbą Europarlamente, apie galimybę parvežti Lietuvai įvairiausių projektų bei struktūrinių fondų?..
- Atsakymo dar neturiu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą