Algis Kliševičius, Daiva Ložytė: apie Dievo indus ir sielos kaligrafiją

Daivą Ložytę jos dirbtuvėje aptikau atsitiktinai, mat ji, išvogusi laiko nuo įvairių terapijų, atliekamų ligoninėje, čia užbėga baigti naujo darbų ciklo. Išties reikia pasišventimo, kad galėtumei minkyti molį pertempta, nuolat skausmo veriama dešine ranka - ji įtvare lyg palaužtas sparnas. Menininkė, beje, dažnai nutupdo paukštį ant keraminių daiktų, spėdama, jog tame motyve slypi jos vidinis troškimas išsilaisvinti.

Menininkės situacija man kiek primena Kobo Abės mistinį romaną "Moteris smėlynuose", kuriame pasakojama apie trapią būtybę, žūtbūtinėje kovoje besirungiančią su nuolat jos būstą užgriūvančia smėlio lava. Kas verčia Daivą ilgus dešimtmečius klampoti po molio dykumą?

Ji sako, kad bent penketą kartų stojo į Vilniaus dailės akademiją, suviliota tekstilės ir modeliavimo, ir pagaliau teko studijuot keramiką.

- Išeitų, ne aš, o molis mane pasirinko, bet visai nesigailiu, - sako ji. - Iš pat pradžių tai, ką dariau, buvo smulkučiai indai, į kuriuos galima kažką įdėti, vėliau jie didėjo, apaugo snapeliais, straubliais, ragais, puošybai naudodavau naujas medžiagas - varį, akmenį, medį ir gintarą. Žaisdama atrasdavau kitoniškų išraiškų, dėdavau vieną formą į kitą. Tai buvo indai su keistenybėm, nepaklusnūs, judantys, tarsi neturintys pagrindo. Kodėl indai? Mes visi esame Dievo indai, į kuriuos suteka vizijos, pasaulio šviesa, išmintis.

Daivos Ložytės kūrybos periodai tokie kontrastingi, jog draugai ir pirkliai spėlioja ir tiesmukiškai klausia: "Negi tavo gyvenimas toks juodas?" (ji sako kaipsyk tuo metu jautėsi pakylėta), arba "Tu prašvitai, tavo būtis nuskaidrėjo?" (kai brido gėlos jūras). Kai šventėme miesto gimtadienį, visi pažino aikštėje po stiklu stūksančius jos "juodus" darbus, ir klausinėjo: o kas baltųjų autorius?

Vėliau ji sukūrė monumentalių darbų, kuriuos menotyrininkai pavadina statiniais su architektūriniais motyvais, skulptūromis (galinčiomis stovėti mieste, jei ne trapumas). Pažvelgi į nupieštą paukščio pavidalą ant indo, ir netikėtai įžvelgi šokančią figūrėlę it senovės uolų piešiny. Nustembi, kiek begalybės išraiškų telpa molio kūrinijoj. Keramikė eskizų nedaro; pirštai juda kaip teptukai. Jai patiko kurti ciklą "Radiniai", molį inkrustuojant gintaru. Ciklo bendraautorius juvelyras netikėtai atsisakė rengti bendrą parodą Nidos galerijoje; juk tai ne Luvras. Daiva užsispyrė ir dirbo viena, kaip fanatikė, terminams tirpstant. Po tos parodos laukinėje Kuršių nerijoje, čion užklydę turistai pakvietė Ložytę atvežti darbus į Paryžiaus galeriją "Arlekin".

- Išvežus darbus į Paryžių, kaip ankstėliau - į Olandiją, jie visi išsisklaidė po šalis iki pat Naujosios Zelandijos, rado savo šeimininką. Grįžti tuščias kaip iššluotas, - šypsosi menininkė.

Kuriant ciklą tema "Žemė, ugnis, vanduo" ją užkerėjo archaika, auksinės žemės, vaiskios dangaus spalvos. Tuomet mokėsi perskaityti runų rašmenis. Tai, kas išmokta, įvardijo kaip sukauptą turtą. Sukūrė stelų su vyro ir moters profiliais, molio kolonų ir, anot žinovų - senovinių urnų. Ženklai ant urnų - tai ir kalendorinės šventės, tai Ugnies, Laiko, Žemės simboliai, o jų variantų tiek, jog pakaktų visam gyvenimui. Urnos irgi pasklido po pasaulį. Bet visi kūrybos periodai turi savo pradžią ir pabaigą. Iki vasaros pradžios su grupe menininkų rengiasi parodai tema "Dovana draugui".

- Pirmiausia dovaną gavau aš pati - Nijolės Kepenienės poezijos knygą "Jos", ir tuo metu prisiliečiau prie baltojo molio, o jis mane taip iškankino! Riebus kaip sviestas, neplastiškas, o jausmas toks, lyg paimtum baltą lapą ir bijotum pradėti rašyt. Jauties labai nuoga. Šis ciklas ir "kančia" prasidėjo nuo indo "Įkyrios mintys", - sako Daiva.

Jos darbai auga it baltos prakilnios kolonos. Ant kai kurių vėl ryškėja moters ir vyro profiliai, ir ji prisipažįsta ant indų rašysianti laiškus, bet kaip tai padarys, laiko paslapty. O tas žodis ant poezijos knygos "Jos" viršelio molyje gali įgauti visokių reikšmių ir pavidalų, virsti nežemiškomis paukštėmis, gėlėmis ar angelais.

Einantis vandens paviršiumi

Grafikas Algis Kliševičius, paprastai maketuojantis knygas įvairioms leidykloms, paklaustas, kodėl žaidžia tą įmantrų dvasios aristokratų žaidimą - kaligrafiją, atsakė esąs amatininkas, ne iš "grynųjų" menininkų kastos, kurių emocionalumu ir subtilumu visada žavėjosi. Anot jo, Ožiaragiai - sausi žmonės, pedantai, tad jam belieka stengtis darbą atlikti kuo tiksliau.

- Kadangi esu gimęs praėjusio šimtmečio viduryje, tai jau pats laikas visko pabandyti. Dar vienas akstinas - kaligrafija mūsų krašte mažai kas užsiima, tai argi nemalonu priklausyti atsiskyrėlių vienuolių ordinui? - juokiasi.

Skirtingi įrankiai - pagaliukas, plokščias teptukas, kreidelė lemia potėpį, įtakoja stilistiką, tam tikrą kūrinio struktūrą kaip simfonijos, tam tikrą dinamiką. Kaligrafija pritapo parodų rūmų salėse, nes kabinti ten senuosius raštus, pergamentus lyg ir nelogiška; juos reikia žiūrėt iš arti, prisikišus prie veido, tad kaligrafija virto kone tapybos darbais.

Kai kuriuose kraštuose, kur rašto meno tradicija gyvuoja nuo senų laikų, galima "gyvent iš kaligrafijos", įvairiai ją pritaikyti.

Iš broliškų tautų Estija buvo kaligrafų draustinis, ten buvo rengiamos rašto meno parodos: tapyba iš raidžių (letrizmas), išlankstytos raidžių skulptūrėlės. Nors ne visada gali perskaityti, tarkime, japonų, korėjiečių, indų rašmenis, jie visada daro įspūdį, praplečia universalų pasaulio, žmogiškumo suvokimą. Juk raidės atsirado iš paveiksliukų, tie simboliai su laiku kito. Europietišką raštą galime kildinti iš egiptiečių hieroglifų, vėliau alfabeto raidos seka būtų tokia: semitų, graikų, romėnų raštas. Antikos laikais buvo tik kapitalinės raidės, mažosios atsirado nuo viduramžių, ir reikėjo didelio kruopštumo, juvelyriškumo.

Šiuolaikiai dailininkai dailyraščiui plunksnos negalanda; yra kompiuteriai. Bet jeigu rašome SMS žinutes, juk rezgasi savotiška intriga - parašyti draugui laišką 60 kvadratinių metrų lakšte. Tokia kaligrafijos paroda vyko Šiauliuose, sode, kur lyg džiūstantys skalbiniai kabojo ir didžiuliai perregimi A. Kliševičiaus kaligrafijos eksperimentai. Sukūrė kaligrafijos darbų ciklą "Kelias", jis buvo eksponuojamas tarp medžių.

Vieni autentiškiausių jo parodų - paties sukurti tekstai, parašyti paveiksliukais, simboliais apipintom raidėm. Tarsi rašmenys trasformuotųsi į angelus, augalus, geometrines firgūras, brangakmenius... Žmonės domėjosi, juos nusirašinėjo.

- Norėjosi pasakyt kažką šviesaus, lengvo ir švelnaus - "tik jūra, vėjas ir dangus", - brūštelėta ir toks tekstas - tarsi lakoniška stichijos ranka parašytas.

- Klausiat, ar aš jaučiuosi kaip Dievas, pirštu rašantis ant smėlio, danguje ir vandeny? - kvatojasi ponas Algis. - Vienas rusų poetas pasakė: "Ak, jesli by ja tak pisal, kad vy menia čitajete!" Bet koks pėdsakas, turintis ritmo, pasikartojimo elementą, akcentuką, spalvos dėmę - kad ir paukščio pėdutės ant žvirgždo, moliusko įspaudas kiaukute - gali asocijuotis su rašmenimis. Jokių "aukščiausių įžvalgų" nereikia, kad darytum kaligrafiją. Menas nuo išsilavinimo nepriklauso, kitaip užtektų baigti meno akademiją.

Bet pats sako negalįs išsivaduoti iš tam tikros civilizacijos, teritorijos, teksto kultūros, žinojimo, ir pradėt rašyt laukiniškai kaip koks aborigenas, impulsyviai ir dieviškai grojantis savo džaduridū. Grafikas sako:

- Kaligrafija susieta su žmogumi; kaip jis benorėtų pasislėpti, vis tiek rašydamas, jei gerai valdo įrankį, net spustelėjimu, palikta dėme save atveria, išsiduoda. Kultūra primeta sąlygiškumus, savus ritualus, nubrėžia ribas. Arabai ne veltui sako: gilindamas savo žinias, gilini sielvartą...

Man preciziški Algio Kliševičiaus darbai, turintys gan griežtą logiką ir tvarką, kelia aliuzijas su A. Rimbaud eilėmis: "Aš aptikau, kad mano dvasios netvarka šventa"...

Kadangi Algis Kliševičius sukūrė ir ciklą "IN ir JAN", jo kalifrafijos tekstai "iliustravo" rytietiškos erotinių piešinių parodą, smalsauju, gal tuomet dirbo, stumiamas esminio instinkto?

Vėl susilaukiu tik ekstaziško juoko pliūpsnio. Jis rodo kompiuteryje kolegų atsiųstus "anatominės" kalifrafijos pavyzdžius: kai raidės suręstos iš vyro ir moters nuogų kūnų. Cirkas, ir tiek. Paskui atsigręžia į kompiuterį ir demonstruoja, kaip reikia įsibėgėti, kol įsirašai ir randasi normalūs rašmenys. Dvasios, mūsų esatį liudijančių ženklų medžioklė. Atrodo, jis jau paniro į kontempliaciją. Ką gi, anot Kierkegardo - žmonės išmoko mus kalbėti, o dievai - tylėti...