- Viskas atsitinka tada, kai pamatau, kad nebeturiu ką veikti. Užsukus naujo verslo mechanizmą, jį sustygavęs, negaliu ramiai sėdėti ir mėgautis darbo vaisiais. Kartais užtenka draugų būry pasikalbėti, ko reikėtų Klaipėdai, išgirsti kokią informaciją, ir netrukus užsikabinu už naujos idėjos. Mintyse, pokalbiuose naujų sričių atvėrimas yra gana smagus ir iš pirmo žvilgsnio atrodantis nesunkiai padaromas dalykas. O kai pajuda darbai, tada pamatai, į kokią košę įlindai. Dažnai jaučiuosi įspraustas į kampą, bet tada manyje sukyla ambicijos, atsakomybė, ir trūks plyš turiu projektą įgyvendinti, įkūnyti savo norą tikrovėje.
Turbūt pats sunkiausias uždavinys buvo ką tik pasibaigęs renginys "Liepsnojantis ledas". Jis pareikalavo nežmoniškų pastangų, buvo tokia įtampa, mintyse dažnai išklidavo vaizdiniai, kaip garsūs čiuožėjai lekia per ledą, virtusį pelke. Juk aš nesu ledo darymo technologijų specialistas. Viską dariau pirmą kartą, skaičiau labai daug literatūros, konsultavausi su profesionalais. Džiaugiuosi, kad viskas praėjo sklandžiai. Dabar artimiausiu metu tikrai nebesiimsiu jokių novatoriškų idėjų. Nors, kita vertus, būnu laimingas tik tada, kai siekiu sunkaus užsibrėžto tikslo.
Baimė, nepasitikėjimas savo jėgomis - dažni Jūsų sielos svečiai?
- Gal keistai nuskambės, neturiu baimės jausmo, šventai tikiu tuo, ką darau. Prieš atsakingą momentą atsiranda virpulys, bet giliai viduje visada jaučiu, kad turi pasisekti. Ledo arenų įrenginėjimas Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje ištirpdė manyje baimės jausmą. Aš dabar puikiai suprantu tuos žmones, kurie eina mirti už idėjas, tėvynę. Nebijau net mirti, nebijau senatvės, nieko nebijau. "Liepsnojantis ledas" buvo tokia pamoka, kad dabar man visos problemos atrodo tik mažytės smulkmenos.
Kas įskiepijo drąsą, ryžtą ir mokėjimą nepasiduoti?
- Mano gyvenimas nemažai metų tekėjo gana įprasta vaga. Lūžis įvyko netikėtai, kai pasinėriau į religiją. Pradėjau domėtis karma, skaičiau begales religinių knygų. Žinoma, didysis mano atsivertimas įvyko tada, kai kartu su žmona Ema apsilankėme pas Indijoje gyvenantį šventiką Sai Babą. Mėnesio viešnagė Indijoje, kasdienis Šventojo Rašto analizavimas mane išmokė stebėti gyvenimiškuosius procesus, lyg aš juose ir nedalyvaučiau. Supratau, kad viskas vyksta per mane. Ir pastebėjau, kai tik žmogus pradeda kelti aukštai galvą ir visiems skelbtis, kad jis viską padarė, jis - pasaulio bamba, taip gauna per galvą, kad ilgai negali atsitiesti.
Paminėjote, kad nemažai metų gyvenote ramiai.
- Taip, baigęs vidurinę mokyklą Priekulėje ir norėdamas išvengti sovietinės armijos, pasirinkau jūrininko specialybę. Aukštojo mokslo neturėjau galimybės pasirinkti, nes tėvai gyveno gana kukliai ir negalėjo manęs remti. Baigęs Jūreivystės mokyklą, net aštuonerius metus plaukiojau į jūrą ir buvau kapitono padėjėju. Jūra mane išmokė disciplinos, atsakomybės ir priimti sprendimus ekstremaliose situacijose. Tos savybės man iki šiol labai padeda.
Plaukiodamas į jūrą turėjau didelių ambicijų, svajojau, kad baigęs Kaliningardo aukštąją jūreivystės mokyklą tapsiu tikru kapitonu. Deja, mano svajonės subliuško, kai prasidėjo šalyje pertvarka. Tada ėmiausi įvairiausių darbų, važiavau ir į Rusiją, ir į užsienį, prekiavau, parvairuodavau automobilius į Lietuvą, dariau viską, kad išlaikyčiau žmoną ir neseniai gimusią dukrą Liną.
Pratęskite pasakojimą apie savo šeimą.
- Mano Ema direktoriauja sporto klube "Forma". Turime du paaugusius vaikus. Trylikos Lina lanko Vytauto Didžiojo gimnaziją ir eina iš proto dėl arklių. Kol buvo maža, bandžiau į rankas jai įsprausti lauko teniso raketę, nes pats esu šios sporto šakos fanas, bet tai truko gana neilgai. Dabar namuose sienos nuklijuotos arklių plakatais. O didžiausias jos pirkinys - ašutinis šepetys, kuriuo ji šukuoja arklius. Negalėjau atsistebėti žiūrėdamas, kaip Lina laiko jį drebančiose rankose ir nenustygsta vietoje, kol ateis laikas treniruotei. Mažasis septynmetis Antanas aktyviai stebi aplinką, tačiau dar nelabai žino, kuom norėtų užsiimti.
Jūsų pasiklausius, atrodo, kad gimėte po laiminga žvaigžde - klestintis verslas, puiki šeima, vaikai...
- Iš tikrųjų galiu sakyti, kad gimiau po laiminga žvaigžde. O ta laimė yra šeimoje. Visa tai suprasti ir vertinti mane išmokė tikėjimas. Išmokome su Ema būti ne tik žmona ir vyras, mudu - partneriai ir draugai. Tik nuoširdus bendravimas, pasitarimas, savo rūpesčių pasidalijimas tvirtina šeimą.
Apie ką svajojate?
- Kovo mėnesį mūsų šeimoje turėtų krykštauti dar vienas, trečias, mūsų su Ema vaikas. Tai ir yra pati didžiausia svajonė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą