Baigusi studijas dar ir toliau uoliai gilinausi į lietuvių kalbą, jos ištakas. Metus darbavausi radijo stotyje "Laluna", rytais skaitydavau laikraščių apžvalgas. Vėliau įsidarbinau vienoje iš mokyklų, kur vaikams dėsčiau anglų kalbą. Kadangi esu iš prigimties imli kalboms, ši užsienio kalba man taip pat darėsi labai įdomi, norėjosi kuo geriau ją išmokti. Baigiau intensyvius anglų kalbos kursus tuometinėje Lietuvos krikščioniškojo fondo kolegijoje. Žinių gavau pakankamai, tačiau jas panaudoti praktikoje čia, Klaipėdoje, buvo gana suku. Tada ėmiau mąstyti apie keleto mėnesių darbą ir dar anglų kalbos gilinimą svečioje šalyje.
Kadangi jau buvau apsisprendusi, tai bendraudama su draugais ir bičiuliais dažnai šia tema kalbėdavausi. Ir kartą pažįstami patarė, kaip įkūnyti savo svajonę. Neturėjau jokių iliuzijų, kad ten manęs laukia lengvas gyvenimas. Žinojau, kad turėsiu dirbti, tačiau manęs tai nebaugino - visą gyvenimą man tai teko daryti.
O kaip su teatro ambicijomis, juk teko studijuoti režisūrą?
Taip, tokių ambicijų buvo, ir gana nemažai. Labai norėjau vaidinti, išreikšti save pjesėse, įsigilinti į žmonių gyvenimus. Visą laiką buvau aktyvi renginių vedėja, man patikdavo save realizuoti scenoje. Bet norėjimas išmokti anglų kalbą tuo metu aktorines ambicijas pranoko.
Kokiu būdu gilinote anglų kalbos žinias: bendravote ar kibote į mokslus?
Susiradusi kur gyventi, ieškojau darbo. Kadangi visai neblogai kalbėjau angliškai, įsidarbinau viename naktiniame bare barmene. O tada ėmiau mokytis Londone koledže, skirtame užsieniečiams. Susimokėjau už kursus visiems metams. Pamokos vykdavo tris kartus per savaitę, tačiau dar reikėdavo ir namuose paplušėti. Tai gyvenau įtemptą gyvenimą - dieną mokydavausi, o vakare eidavau dirbti.
Ar lengva buvo adaptacija konservatyviajame Londone?
Vienareikšmio atsakymo negaliu duoti. Buvo visko. Iš pradžių būdavo sunku susigaudyti savyje, nes aplinka skiriasi nuo lietuviškosios. Tik viena supratau, kad mes visi, nepaisant tautybės, susiduriame su tais pačiais sunkumais.
Kaip suprantu, netrukus susigaudyti didžiuliame Londone padėjo ne tik anglų kalbos mokėjimas, bet ir netikėtai atsiradęs mylimas žmogus, netrukus tapęs jūsų vyru...
Toli dairytis nereikėjo, Atulas buvo visai šalia manęs. Jis ateidavo į naktinį klubą padėti savo draugams - šio klubo šeimininkams.
Kokios tautybės jūsų vyras?
Atulas yra tikrų tikriausias indas, tačiau gimęs ir augęs Afrikoje, Zambijoje. Tėvai Atulą išsiuntė mokytis į Londoną ir netrukus patys atvyko gyventi į šį miestą. Atulas ir jo šeima glaudžiai susipynę su Indija, su Afrika, su Europos šalimi - Anglija, o dabar galiausiai ir su Lietuva.
Kaip buvote pristatyta vyro šeimai?
Oficialaus pristatymo nebuvo. Atulas iki mano susitikimo su tėvais jau buvo spėjęs mus neakivaizdžiai taip supažindinti, kad susitikę jautėmės lyg seni geri pažįstami.
Ar nebaisu buvo ryžtis tapti indo žmona?
Man baisu buvo važiuoti į Angliją, o pradėti bendrauti su Atulu ir įeiti į jo šeimą - jau buvo visai smagu. Aš turėjusi gana liūdną vedybų patirtį - pirmoji mano santuoka buvo nesėkminga. Ir vedybos, ir jausminiai santykiai dažnai kelia abejonių, svarstai - teisingai ar neteisingai elgiesi. Prieš nežinią visada aplanko baimė, tai natūralu. Aš puikiai žinau, kas vyksta dabar. Jeigu man dabar viskas klostosi gerai, stengiuosi apie rytojų negalvoti. Nes rytojus bus toks, kaip aš gyvenu dabar.
Kokios buvo lietuvės ir indo vestuvės?
Mums abiem šios vestuvės - antrosios. Todėl kaspinų, balionų, pulko svečių nebuvo. Visame pasaulyje jausmai, vedybinis gyvenimas ir jo specifika yra visiškai tapatūs. Šiems dalykams tautybė neturi jokios įtakos.
Ar teko mokytis indiškų tradicijų?
Žinoma, o kaipgi. Juk kiekviena anyta nori, kad marti gamintų sūnui patinkantį maistą. Buvau pati labai nustebusi ir nustebinau savo naująją šeimą, kai pradėjusi gaminti indiškus patiekalus pati ėmiau valgyti daug aštriau nei tikrieji indai. Mano vyras ir jo tėvai dažnai juokauja sakydami, jog praeitame gyvenime aš tikrai buvusi indė.
Jūsų sūnus Šarūnas - jau taip pat Londono gyventojas?
Prieš metus Šarūnas atvyko pas mus į Londoną. Su Atulu jie gerai sutaria. Sūnus lanko mokyklą, jam puikiai sekasi. Atsivežusi sūnų susidūriau su anglų socialinėmis problemomis. Iki 12 metų vaikai yra griežtai vežami ir pasiimami iš mokyklos. Vienų vaikų Londone nepamatysi. Tokių saugos priemonių imtasi dėl to, kad Londone yra daug vaikų išprievartavimų, pavogimų ir kitų negerų dalykų. Viena vertus, demokratiška šalis Anglija tau sukuria laisvo žmogaus pojūtį, kita vertus - laisva šalis neapsaugota nuo joje gyvenančių iškrypėlių.
Šarūnas turi daug mokyklos draugų, nes Londone kiemais vaikai nebendrauja.
Ką jūs veikiate Londone, kur dirbate?
Baigusi koledžą, nenustojau eiti į priekį. Ryžausi išmokti buhalterio darbo, tad lankiau kursus. Anglų kalba perprasti visas matematines sąvokas buvo labai sunku. Ir tada aš savyje padariau atradimą - jeigu žmogus nori, jeigu jisai atkakliai siekia tikslo - visada jį pasieks. Aš užsispyrusiai mokiausi buhalterijos, ir kursų pabaigoje visas užduotis atlikdavau daug geriau už pačias angles.
O dirbu viename iš aerouostų parduotuvėje "Duty free" pardavėja.
Ar Londone žmonės bendrauja šeimomis?
Žinoma, kai tik turime laisvo laiko, susibėgame, gaminame valgius, kalbamės ir linksminamės. Tik Londone žmonės laisvo laiko turi labai mažai. Ten labai visi stengiasi daug skaityti, domėtis, gerinti save, pažinti pasaulį ir jame gyvenančias tautas.
O kaip laikosi karališkoji šeima?
Kasdien jų gyvenimas aprašomas spaudoje, spausdinamos jų nuotraukos. Jų elgesys, jų karališkos manieros yra nusileidusios į eilinių britų gyvenimą. Ir tai labai matyti, kai bendrauji su šios šalies žmonėmis. Taktas, mokėjimas išklausyti pašnekovą - nuostabios žmogaus savybės.
Kaip dažnai parvykstate į Klaipėdą?
Labai pasiilgstu Lietuvos, draugų ir artimųjų. Stengiuosi bent kartą per metus atvykti čia paviešėti. Dar pirmaisiais kartais pastebėdavau labai nedaug pokyčių. O pastaraisiais metais Klaipėda gražėja ir eina į priekį milžiniškais žingsniais. Mane tai labai džiugina.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą