Bronius Krakauskas: "Braukiam ašaras iš juoko"

Kur? - nustebęs nužiūri save pašnekovas.

Apgavau. Su Melagių diena, pone Broniau.

Aaaa, - juokiasi. - Patikėjau...

Kodėl vadinatės "Kaktusu"?

Todėl, kad badomės. Pašiepiame ir save, ir visa kita, kas mums atrodo negerai. Humoras tik tada bus geras, jei bus susijęs su tikrove, sušaržuotas, aštresnis. Tada jis yra arčiau realaus gyvenimo.

Tai jau valdžią vanojat kaip reikiant?

Kad politikos tema yra jau tiek nuvalkiota... Net nesinori su ja turėti nieko bendra. Aš nepasakyčiau, kad čia valdžia dėl visų mūsų blogybių kalta. Visi laukia malonės. O juk žmogus turi pats dėl savo gerovės kovoti.

Pririnkau daug smagių anekdotų, iš jų ir kuriame vaidinimus. Tai ir mūsų artistams lengvai suprantama. O tie anekdotai juk irgi iš gyvenimo. Sakykim, didelį pasisekimą turi mūsų vaidinimai apie daktarų ir ligonių santykius. Žmonėms dažnai tenka susidurti su medikais, ir pasitaiko įvairiausių kuriozų; gal todėl ir braukia ašaras iš juoko...

Kas Jūsų aktoriai?

Turime ir vyresniųjų, ir visai jaunų žmonių. Į amžių nežiūrim. Štai vienai mergaitei - kokie 26-eri; ji serga cerebriniu paralyžiumi. Kitas mūsų vyrukas dar būdamas jaunuolis nusipirko motociklą, padarė avariją; diagnozė - stuburo lūžis... Tačiau kiekvienas iš jų atranda, kaip realizuoti save, ir tai šiems žmonėms yra lyg švieselė tunelio gale. Mes labiau dėl savęs dirbame, o jei sugebame ir kitus prajuokinti - mums tai dvigubas džiaugsmas. Vis dėlto koncertuojame retokai, didžiausia mūsų laimė - repeticijos. Ten mes tiek prisijuokiam...

Aš esu antros grupės invalidas. Viskas griuvo taip netikėtai: infarktas, keletas širdies operacijų - ir pasidariau netinkamas aktyviam gyvenimui. Atsirado laisvo laiko, tad ieškojau veiklos.

Negalią nuo mažų dienų turintieji yra visai kitokie žmonės, jie jaučiasi nevisaverčiai; džiugu, kad čia atgauna pasitikėjimą savimi. Atsimenu, buvo toks atsitikimas pernai. Buvome pakviesti į respublikinę neįgaliųjų saviveiklininkų šventę, kuri vyko Šiauliuose. Iš pradžių žadėjo mūsų pasirodymui skirti tik 5 minutes. Mes užprotestavome, nes per tiek laiko mes į sceną neišroposim, - šypsosi. - Be to, ką per tokį trumpą laiką gali parodyti. Tada pažadėjo 15 minučių. Bet ir to mums mažoka... Apskaičiavau, kiek reikia pinigų transportui, o mūsų organizacija juk visai neturi lėšų. Žiūriu, kad neišeina važiuoti. O viena mūsų grupės narė, tokia Vida, tiek susijaudino, kad negalės pasirodyti, kad susirgo ir visą mėnesį pragulėjo ligoninėje...

Prisipažinsiu, kad kai pirmą kartą Jus pamačiau, negalėjau patikėti, jog esat humoristas. Toks piktas man pasirodėt...

Tokia jau ta mano veido išraiška, taip, - juokiasi. - Mano vaikai verkti pradeda į mane pažiūrėję...

Kokia jūsų profesija?

Jaunystėje buvau jūreivis, bet vieną dieną nutariau keisti darbą. Pagalvojau, koks čia gyvenimas: išplauki penkiems mėnesiams, grįžęs pabūni trumpai namie - ir vėl atgal. Kaip koks svečias krante jausdavausi, net uždirbtų pinigų nespėdavau išleisti. Todėl paėmiau laikraštį ir ėmiau žiūrėti, kur man čia įsidarbinus. Man buvo visiškai tas pats. Žiūriu, daug kam santechnikų reikia. Bet nė žalio supratimo neturėjau, kas tai per darbas. Galvoju, gal su technika susiję? Tada įdomu... Nueinu, o jie man juokiasi: kokia čia technika, tualetus tvarkyti reikės! O vėliau vienas toks jūreivis, kuris buvo dirbęs "Trinyčių" fabrike, sako man: eik ten. Oi, kiek ten panų siūlus verpia, sako man, pasigriebei, nueini kur į vatas - ir bučiuojiesi, - juokiasi. - Tada dar buvau nevedęs ir pagalvojau, kad toks darbas man - kaip tik. Gavau pameistrio darbą ir dirbau iki pat infarkto. Taip pat teko ir profsąjungos pirmininku pabūti. Nemaža stresų buvo, gal dėl to ir susirgau.

Bet štai jau kelinti metai jokių bėdų dėl sveikatos neturit. Gal tikrai juokas ilgina gyvenimą?

Aš tuo tikiu. Supratau, kad gyvenimas yra žaidimas: kaip tu žaisi, taip ir bus. Gali keikti visą pasaulį, - nieko nebus. Žiūrėk į viską paprasčiau, ir saulė skaisčiau ims šviesti. Laimė nėra matuojama pragyventų dienų skaičiumi, o tuo, kiek tu patyrei gerų akimirkų.

Kokių dar būna malonių akimirkų?

Lankau dar tokį klubą "Šeimyna". Mano žmona - šio klubo vadovė. Ten mes ir šokam, ir dainuojam, ir koncertuojam. Miestui šokius organizuojame, apvalius jubiliejus švenčiam, kokią kavinę užsisakę. O kadangi turime daugiau kaip 40 žmonių, tai jubiliejai yra vos ne kas mėnesį.