Eglė Bagdonavičiūtė: "Būti mylimai gera bet kur..."

Po skubotos civilinės santuokos praėjus beveik metams, prisiekėme vienas kitam ortodoksų bažnyčioje, kurioje pirmiausia turėjau pasikrikštyti. O gražiausios akimirkos - kai vykome į restoraną atvira karieta su muzikantais, grojančiais liaudies muziką. Kirtome visą miestelį, ir į gatves išėjusieji žmonės sveikino Vasile, nes jo gimtinėje žmonės jį gerai pažįsta - kaip puikų folkloro dainininką, laimėjusį net dvidešimt liaudies dainos konkursų.

Bukarešte turbūt iškart pajutote žvėrišką konkurenciją tarp dainininkų?

O, taip! Kiekviename didesniame mieste yra konservatorija, parengianti daugybę dainininkų, o operos teatrų šalyje, kur gyvena 20 milijonų žmonių, mažoka - tik aštuoni. Tad aš, pavargusi nuo nuolatinių perklausų ir laukimo, susiradau lietuvių - vokiečių kalbos korektorės darbą, dar verčiuosi anglų - lietuvių kalbos ir rumunų - lietuvių kalbos vertimais. Manau, kad svetur prigijau greitai, nes vos ištekėjusi, taip gerai išmokau rumunų kalbą, kad jie palaiko mane sava, nors stebisi šviesiomis akimis ir aukštu ūgiu.

Dar ieškote savo vietos Rumunijos operos teatruose?

Dar maitinu kūdikį krūtimi. Rimčiau griebsiuos dainavimo rudenį, tikiuosi studijuoti Dainavimo doktorantūroje Bukarešto muzikos universitete. Negali net lyginti rumunų dainavimo mokyklos su lietuviška. Patobulėjau lankydama pamokas pas vyro dėstytoją didį tenorą Corneliu Fanateanu.

Keista ir apmaudu, jog pagrindinis šalies teatras dažniausiai būna pustuštis, anšlagai tik tada, kai atvažiuoja kviestinės žvaigždės arba rumunai, dainuojantys užsienyje. Žiniasklaidoje ir televizijoje karaliauja šou ir popžvaigždės, o apie rimtuosius muzikus išgirsti tik kultūros laidoje.

Bukarešto operos teatre dažnai lankausi repeticijose ir spektakliuose, kartu su Vasile turime savo koncertų scenos partnerę pianistę, tad teatro paslaptys man žinomos.

Palyginkite su Klaipėdos muzikiniu teatru.

Lyginti sunku, juk klaipėdietiškas - provincijos teatras, labiau linkęs statyti operetes ir miuziklus, čia maža scena ir skurdus finansavimas. Nepaisant to, man dirbti Klaipėdoje labai patiko, džiugino šilta, draugiška atmosfera, įgyta nuostabi patirtis, dirbant su dirigentu I. H. Lapinschu, režisieriais S. Jačėnu ir J. Vaitkumi. Čia atradau naujų spalvų kaip atlikėja ir patikėjau savimi.

Kaip jūsų gyvenimą pakeitė sūnelis, kodėl pakrikštijote jį Benediktu?

Vardą, reiškiantį Palaimintasis, pirmagimiui davėme ne tik dėl jo reikšmės, bet ir dėl to, kad jo senelio vardas buvo Benediktas, be to, jis gerai skamba mūsų abiejų lūpose. Žinoma, čia daugelis klausia, kodėl davėme katalikų popiežiaus vardą, juk dauguma rumunų - ortodoksai, kaip ir mano vyro šeima.

Mūsų mažylis energingas ir visus sutiktus stebina nuostabia šypsena. Su juo kalbamės abiem kalbomis, ir visur jį vežamės kartu, nesamdome auklės. Gėda pripažinti, kad nė vienos lopšinės nemoku, tačiau dainuoju jam linksmiausias operų ištraukas.

Susiliejo dvi kultūros... Ar svarbiau tie pasaulėžiūrų skirtumai, ar individualybės žavesys?

Vasile - ypatingas. Iš tiesų augome labai skirtingose šeimose. Aš nuo 5-erių metų Vilniuje mokiausi muzikos, jis nuo mažens sunkiai dirbo viename Transilvanijos kaime, tėvų ūkyje, ir, nepažindamas natų, dainavo liaudies dainas... Į konservatoriją įstojo vėlai, jau baigęs Žemės ūkio universitetą bei atsisakęs didelio ūkio.

Skirtumų daugybė. Rumunai itin religingi ir kaimuose išlaikę senas religinių švenčių tradicijas. Mane žavi Velykos ir Kalėdos Rumunijos kaime, kai lankomės pas gimines ir draugus. Stebina, kai jauni žmonės ir sostinėje po triskart persižegnoja, vos išvydę bažnyčią ar kryžių.

Vasile niekaip nesuvokia, kaip galima mėgti cepelinus, tačiau pamėgo šaltibarščius, pienišką daržovių sriubą ir juodą duoną - visa tai egzotika Rumunijoje! O aš pamėgau visai kito skonio sūrius ir mamaligą - kukurūzų miltų košę. Ją rumunai valgo vietoje bulvių. Tačiau niekada nepamėgsiu ciorba de burta (pažodžiui - pilvo sriuba), verdamos iš karvės skrandžio.

Kokie žmonės tie rumunai?

Jie daug atviresni, šiltesni ir energingesni negu mes. Jų supratimu, Lietuva - tai jau Šiaurės Europa, o tai jiems reiškia lėtą, šaltą ir uždarą charakterį. Mane kartais glumina rumunų triukšmingumas ir visiškas taisyklių nesilaikymas, įprotis visur ir visada duoti kyšius. Vasile stebina kitus pasakojimais, kokie tvarkingi Lietuvoje vairuotojai. Rumunijoje įprasta matyti sukančius į kairę ir dešinę - iš visų vairavimo juostų, nepaisant šviesoforo. Šie net neturi geltonos šviesos - iš raudonos persijungia tiesiai į žalią. Todėl turi pajudėti tą pačią sekundės dalį, jei nenori išgirsti nekantrių pypsėjimų. Automobiliai paliekami bet kur, nes už tai paprastai nebaudžiama.

Tačiau žavi šeimos vertybių saugojimas - Rumunijoje sutikau daugiau laimingų šeimų, kur sutuoktiniai gerbia vienas kitą ligi gilios senatvės. Rumunija išsiskiria nuostabia gamta - jūra, kalvos ir kalnai, gražūs viduramžiški miesteliai su pilimis. Aplankiau ne tik Drakulos pilį - apie žiauriu valdymu pasižymėjusį kunigaikštį Vlad Tepes sukurta legenda, o pilys mena Rumunijos susiskaldymo ir vienijimosi istoriją.

Ar ilgitės tėviškės kaip Eglė Žalčių Karalienė?

Su gyvenimo meile būtų gera bet kur. Rumunijoje visus metus šviečia saulė. Pasiilgstu Vilniaus senamiesčio ir artimųjų, todėl netrukus atvyksime į sostinę.

Su Vasile jau ne kartą drauge koncertavome Lietuvoje. Turime daug svajonių ir planų. Norime pasistatyti namą ir susilaukti dukters, pakeliauti po pasaulį. Na, ir kaip stebuklo laukiame darbo ir partnerystės Bukarešto operos scenoje.