Tačiau E. Odebrecht įsitikinusi, kad žmogus privalo jausti gyvenimo ciklus. "Atėjo metas sau, šeimai ir kūrybai", - paslaptingai šypsosi verslininkė, pridurdama, kad kūryba, kuria ji užsiims netolimoje ateityje, neš pelną.
"Viskas bus gerai. Kaip sakė romano "Vėjo nublokšti" herojė Skarletė: "Užmušiu ar pavogsiu, bet nebadausiu"", - juokauja E. Odebrecht.
Kai 1992 metais ryžotės imtis nuosavo verslo, visgi pradžioje tai nebuvo viešasis maitinimas.
1992 metais, kur šiuo metu yra "Taravos Anikės" restoranas, atidariau drabužių ir kosmetikos parduotuvę. O kavinės "La Cle" vietoje tuomet veikė suvenyrų parduotuvėlė ir maža kavinukė. Ne viešojo maitinimo verslo ėmiausi todėl, kad iki tol dirbau restorano "Neringa" personalo vadove ir puikiai išmaniau šią virtuvę. Man ši veikla atrodė gąsdinanti. Suvokiau, kad norint vykdyti tokį verslą nepakanka vien "užpirkti" produktų ir iš jų gaminti maistą. Nutuokiau, kad reikia ir pačiam būti gurmanu, ir išmanyti, kaip kurti pridėtinę vertę. Tačiau, kai po trejų metų mes nusipirkome pastatą, kuriame dabar yra įsikūręs kinų restoranas, įvyko didžiosios transformacijos.
Kinų restoraną galėčiau įvardyti kaip vieną didžiausių savo verslo sėkmių. Tam, kad galėtų patekti į jį, žmonės laukdavo eilėse... Būtent tada aš ir suvokiau, kad verstis viešojo maitinimo verslu yra nepaprastai įdomu. Be to, mane kaip verslininkę žavėjo ir tai, kad pinigų apyvarta šioje veikloje yra žymiai greitesnė nei parduodant, pavyzdžiui, drabužius. Taigi vietoj drabužių parduotuvės atidarėme "Karčiamą". Daug kas buvo nepatirta, nepačiupinėta. Daug kas teikė džiaugsmo.
Atrodo, kad tuo metu vystyti restoranų verslą nebuvo sunku dar ir todėl, jog tuo metu Klaipėdoje buvo tik trys restoranai: "Kalifornija", "Skandalas" ir jūsų "Karčiama".
Iš dalies taip. Tai buvo nepaprastai linksmi laikai dar ir todėl, kad mes kartu su klientais gerdavome vyną, alų. Lūždavo stalai. Verslas klestėjo. Tačiau vieną dieną aš pati savęs išsigandau: "Negi visas mano gyvenimas prabėgs "knaipėje", o aš visą likusį gyvenimą taip ir "baliavosiu"? Po šešerių metų priėmėme kategorišką sprendimą - išsikraustėme gyventi į užmiestį. Ir vietoj "Karčiamos" nusprendėme atidaryti Klaipėdos senamiesčio centro vertą, solidų restoraną, kuris reprezentuotų uostamiestį. "Taravos Anikės" koncepcija buvo tokia: nepriekaištingas, kokybiškas maistas, puikus aptarnavimas, kūrybiška aplinka - kartu su dizaineriu S. Danieliumi sukūrėme 1918 metų Paryžių atspindintį interjerą. Ši koncepcija pasitvirtino. Gerai išvystėme planinį maitinimą. Turime labai daug turistų grupių, todėl labai džiaugiuosi, kad naujiesiems "Anikės" savininkams bus ganėtinai lengva puoselėti jau įsuktą verslą.
Ar jums lengva atsisveikinti su verslu, į kurį tiek daug investavote?
Nelengva. 19 metų aš važiavau maršrutu: namai - "Anikė". Ir štai pirmadienio ryte, po "baikerių" šventės, aš sustoju prieš "Anikę" ir galvoju: "Ar aš turiu teisę į ją užeiti?" Žinoma, tam, kad viskas nusistovėtų, reikės laiko. Verslo pardavimas ir parašo padėjimas sudrebino mane. Paveikė mano sveikatą. Padėti tašką pačiam dinamiškiausiam, gražiausiam savo gyvenimo tarpsniui, kuriame aš užaugau kaip asmenybė, įgijau neįkainojamos patirties, atradau santykį su pasauliu, su pačia savimi - nelengva. Į "Taravos Anikę" aš sudėjau viską, kas vertingiausia, gražiausia. Visos mano idėjos, visas mano laikas, energija iki šiol buvo skirta tik jai. Išeidama iš "Anikės" nieko neišsinešiu. Paliksiu visus daiktus: iš Turkijos atvežtas antikvarines vazas, antikvarinį pianiną, bufetukus. Noriu, kad "Anikė" gyvuotų, kad liktų tokia pat kokybiška ir stilinga, kokia ir buvo.
Ir visgi kodėl apsisprendėte parduoti verslą?
Verslininkas yra produktyvus apie 10 metų. Po to jis dirba ir toliau, tačiau dažniausiai - tik vejamas inercijos, įpročio, šiek tiek prievartaudamas save, prisitaikydamas prie kančios, rutinos. Toks verslininkas dar turi idėjų, tačiau joms įgyvendinti, deja, jau nebekyla ranka. Bent jau man taip nutiko. Aš pasidariau pati sau banali. Pastebėjau, kad aš žmonėms kalbu vis tą patį ir tą patį... Pastaruoju metu net nekildavo ranka pakelti telefono ragelį, nes paaiškinti, kaip daryti, būdavo sunkiau nei pačiai padaryti. Kita vertus, aš pavargau mokyti žmones dirbti taip, kaip aš tai suprantu, panašiai vertinti dalykus taip, kaip aš tai suprantu. Betgi negali išmokyti žmogaus būti gurmanu, jei jo šeimoje ryte vakare ir per pietus būdavo patiekamos keptos bulvės su dešra. Negali išmokyti padavėjo jausti žmones taip kaip tu jauti. Nes jis neturi tam reikalingo lipšnumo, gyvenimiškos patirties, Dievo dovanos... Kai pavargsti nuo visko, pradedi nervintis ir neadekvačiai reaguoti. Tada pradedi ieškoti ligų. Gydytis. Kol galų gale suvoki, kad problema yra tavyje. Ir pagalvojau, kad reikia pasitraukti.
Kadaise aš galvojau, kad stengsiuosi išlaikyti savo verslą bet kokia kaina. Dirbau dieną naktį, kad tik verslas atrodytų patrauklus. Šiandien išmokau garbingai, be gailesčio, ašarų, nuoskaudų, savigraužos perduoti verslą jaunesniems.
Tačiau naujieji šeimininkai įneš čia savo permainų.
"Anikė" man - nelyginant kūdikis: išnešiotas, išgimdytas, užaugintas ir išleistas į gyvenimą. Tarkime, kinų restorane vienas padavėjas dirba jau 14 metų. Ties aptarnavimo kokybe nepaprastai daug dirbau. Ir dažnai sakydavau: "Darbdavys esu ne aš, o klientai." Su didžiausiu džiaugsmu galiu pasakyti, kad esame labai aukštai užkėlę banketų aptarnavimo kokybės kartelę. Su naujaisiais šeimininkais sutarėme, kad restoranas konceptualiai liks nepakitęs.
Jūs neįvardijate, kas yra naujieji "Taravos Anikės" savininkai. Kodėl?
Reikia pasilikti truputėlį paslapties. Iki galo sutvarkyti juridinius reikalus. Sulaukti iš užsienio grįžtančio mano vyro. Ir nors jo žodinis sutikimas yra gautas, jis turi taip pat padėti parašą. Mano vyras šito taip pat siekė. Gerdas jau ilgą laiką norėjo, kad aš skirčiau daugiau laiko jam, šeimai, vaikams. Pasipila visa krūva anūkų... Per savo gimimo dieną iš dukros išgirdau ilgai širdyje nešiotą priekaištą: "Mama, mūsų namuose niekada nekvepėjo bandelėmis. O kaimynė, kiekvieną dieną kepa vis skanesnius kotletus ir bandeles..." Pagaliau atėjo laikas grąžinti vaikams skolą.
Tiesa, iki 2012-ųjų balandžio būsiu Klaipėdos senamiesčio verslininkų sąjungos pirmininke. Ir jei ir toliau būsiu renkama - mielai tai kaip aktyvus žmogus dirbsiu. Tikrai nesiruošiu sėdėti namuose. Dabar, kai mano verslas jau yra parduotas, ir niekas negalės manęs apkaltinti, jog senamiesčio atgaivinimu rūpinuosi tik dėl savo interesų, bus smagu ramiai darbuotis.
Užsiminėte, kad naujaisiais "Anikės" savininkais netapo bet kas. Kaip išsirinkote?
Buvo savotiškas atrankos konkursas. Man buvo ne vis tiek, kas valdys tiek dvasinės, tiek materialios vertės sukaupusią "Anikę". Ją patikėjau žmonėms, kurie labai rimtai žiūri į šį verslą. Kurie turi idėjų, kurie sutiko išlaikyti "Anikės" konceptualumą, tęstinumą, tradicijas. Tai yra žmonės, kurie iki apsisprendžiant stebėjo šio verslo procesą. Su įmonės pirkėjais mane supažindino verslo partneriai. Iki tol aš jų nepažinojau.
Viešai neįvardijate ir sandorio vertės. Kodėl?
Lietuvoje, jei verslas žlunga, jis parduodamas už litą. O mano verslas klesti. Jis turi gerą vardą. Todėl turi ir savo piniginę vertę. Nematau reikalo sakyti už kiek aš pardaviau verslą. Tai yra dviejų žmonių sandoris.
Užsiminėte, kad užsiimsite kūryba.
Taip, aš turiu idėją. Nepiešiu paveikslų, nes jie nepaklausūs. Mano užsiėmimas turės atpirkti kūrybinį džiaugsmą ir padengti sąnaudas. Kol kas nenoriu viešai skelbti, kuo užsiimsiu. Pasakysiu tik tiek: "Šiandien, kai mano vardas yra puikiai visiems žinomas, būtų nusikaltimas jo neišnaudoti."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą