Fotografijos riterio odė Klaipėdai - juoda ir balta

Fotodžiazo virtuozas

Po fotoalbumo "Klaipėda: buvimo ženklai" sekusiame naujajame albume tęsiamas 35 metus fiksuojamų uosto, jūros, žmonių fotografijų ciklas - savitas metraštis ateinančioms klaipėdiečių kartoms; kaip sakė autorius, jis norėjęs savo miestui pastatyti mažą paminkliuką. Medžiaga atrinkta iš krūvos filmų, negatyvų, iš 3 tūkst. kadrų, daugiausia - iš potarybinio laikotarpio.

Albumo "Klaipėda: laiko ženklai" autorių pasveikinti susirinko minia jo talentų gerbėjų, ir dauguma spėliojo, kodėl fotografijos - nespalvotos, kodėl autorius nuo tos akimirkos, kai gimė idėja išleisti knygą, atkakliai laikėsi minties būtent taip perteikti miesto dvasią.

"Sakyčiau, juodai baltos fotografijos - tik aukščiausios klasės profesionalui įkandamas žanras. Minimalistinis variantas suteikia erdvę kūrybinei fantazijai - dviem spalvomis perteikti metų laikai, nuotaikos, tobula fotografinė simfonija. Tai Klaipėdos dvasia alsuojantis metraštis, turintis nenusakomą potenciją vaizduotei. Dažnai menininkai ieško modernaus fotoaparato, kur užtenka paspausti mygtuką, kad rastųsi fotografija, bet dažniausiai ji yra nieko nesakanti. Aš Vytą palyginčiau su džiazo virtuozu Richardu Davisonu, kuris improvizuodavo minimalistinėmis priemonėmis, ir sukurdavo tokią pauzę, laukimą kitos natos, jog ją girdėdavai kaip muziką", - kalbėjo Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas, nepabijojęs leidinį pavadinti šedevru ir palinkėjęs jam ilgos, gražios istorijos.

Pasaulio centras

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas pastebėjo, jog nedažnai šio skyriaus nariams pavyksta išleisti tokį iškilų leidinį apie mūsų miestą.

"Vytas pateikė dokumentą, svarbų ateinančioms kartoms, nors iš esmės kūrė miesto istorijas, remdamasis savo įžvalgomis", - sakė Darius.

Leidyklos "Eglė" savininkas, žurnalistas, fotomenininkas Antanas Stanevičius pajuokavo, jog tris dienas vartė V. Karaciejaus albumą, analizavo kompoziciją, kol jo žmona paklausė: "Ar tau malonu jį vartyti? Jeigu taip, tai kokios koncepcijos dar ieškai?" A. Stanevičius sakė ją vis dėlto radęs: "Vytas viską "perleido pro savo dūšią".

"Mane sukrėtė vienos gidės pasakojimas apie kruiziniu laivu atvykusius prancūzų turistus, išmaišiusius Neringą, bet praleidusius Klaipėdą, nes esą čia nėra ką žiūrėti. Taip, Klaipėda - ne Paryžius, ne Amsterdamas, bet mes ją mylime todėl, kad ji - sava, nes pasaulio centras ten, kur mes gyvename. Pasaulyje yra daug gražių merginų, bet tik viena jų tampa mūsų išrinktąja, mylime ją tokią, kokia yra. Vytas - fotografijos riteris, jaučia grožį ir poetiškai mato pasaulį, ir jo albume gali įžiūrėti meilės Klaipėdai supiltus vaizdinių aruodus bei lobius.

Vytas viską daro be šiurkštumo, neskubėdamas, estetiškai ir švariai. Net jo laboratorijoje viešpatauja švara - kaip vaistinėje. Kai ten lankausi, nusiaunu batus, ir man į galvą ateina Biblijos žodžiai, jog iš pradžių buvo ne žodis, Dievas pasakė: "Tebūnie šviesa", tad manau, jog tai ir buvo savotiška fotografijos pradžia", - sakė A. Stanevičius.

Bendraautoriai, arba Sielų mainai

Leidyklos "Druka" direktorius Algimantas Apulskis prisiminė, kaip buvo tariamasi dėl albumo išleidimo - tokio, kuris virstų reiškiniu, išnešioto per kelis dešimtmečius, - ir autorius vaikščiojo į leidyklą pilna galva minčių ir lūkesčių, piešė viziją, patikėjo didelę atsakomybę leidėjams. Kai pagaliau albumą paėmė į rankas, emocingai pasakė: "Pavyko geriau, nei tikėjausi."

Leidinys nebūtų toks vientisas, informatyvus ir romantiškas be žurnalistės, žurnalo "Jūra" redaktorės Zitos Tallat-Kelpšaitės esė, kurios tekstus skaitytojai įvardijo kaip meilės laiškus Klaipėdai. Vakaro svečių pastebėjimu, autorė - geresnė marinistė už kai kuriuos rašytojus vyrus.

Albumo dizainerio ir vaizdo poeto Gyčio Skudžinsko dėka leidinys įgavo precizišką, elegantišką ir skoningą pavidalą.