Kokia ten svaigi karjera!.. - numoja ranka. - Baigusi vidurinę, stojau į teisę. Neįstojau. Reikėjo pinigų, pasiūlė važiuoti - ir išlėkiau. Pirmą kartą ant podiumo užlipau penkiolikos. Iš tiesų į visą šį reikalą įpainiojo mama. Ji vis sakydavo, kad išmoksiu gražiai vaikščioti, galbūt man tai patiks, susidomėsiu ir t.t. Kiek atsimenu, man pačiai grožis nerūpėjo.
O kas rūpėjo?
Rūpėjo vadovauti, nurodinėti, - juokiasi. - Man klasės draugė prisipažino, kad pirmoje klasėje ji manęs nekentė. Sakė: "Tu man visada nurodinėdavai, į kurį suolą sėsti"...
Šiandien kam nors nurodinėjate?
(Juokiasi.) Negaliu sakyti, kad nurodinėju... Man tiesiog taip išeina - imti iniciatyvą į savo rankas. Suprantu, kad taip daryti nereikėtų...
Kurso draugai pyksta?
Kad mūsų kurse visi tokie.
Ką beprotiška savo gyvenime spėjote iškrėsti?
Išvažiavau į Milaną.
Daugiau nevažiuotumėte?
Labai gerai pagalvočiau. Sunku važiuoti į nežinią - kai neaišku nei kas, nei kur... Šiaip spontaniškus sprendimus mėgstu priimti. Mano mama gyvena Londone, tai būna, parašo žinutę: "Labai tavęs pasiilgau. Ar gali atskristi?" Atrašau: "Lauk poryt".
Koks buvo tas modelio gyvenimas Milane?
Ne pasakiškas. Ne toks, kad nuvažiavai - ir iškart gavai darbą. Reikia dalyvauti įvairiose atrankose. Kai pagaliau tau pasiūlo kontraktą ir tu kai ką uždirbi, 50 procentų pasiima agentūra. Iš likusiųjų išskaičiuoja viską, ką išleido, kai tu sėdėjai be darbo.
Ar geras darbo pasiūlymas būtų jus sulaikęs Milane?
Gal. Mokytis galima ir dirbant... Na, - atsidūsta, - nepatinka man būti modeliu, nepatinka požiūris į drabužius demonstruojančias merginas. Žinau, jei būčiau pasistengusi labiau, gal ir būčiau sulaukusi geresnių pasiūlymų. Tiesiog kai užsiėmimas ne prie širdies, tai ir nesistengi.
O koks tas požiūris? Nepadorus?
(Šypteli.) Jei pati nenorėsi, niekas tau nieko nesiūlys. Griežtai pasakai "ne", ir prie tavęs niekas nelenda. Aš turiu galvoje kitokią nepagarbą. Kaip žmogui. Tarkim, ateini į atranką, atsineši savo nuotraukų segtuvą, jie perverčia, o į tave net akių nepakelia. Kartą taip stipriai pliaupė lietus, kad net skėtis neapsaugojo. Atbėgau šlapia, o jie aiktelėjo: "Tavo plaukai šlapi! Kaip taip galima!"
Apskritai modelio darbas nėra lengvas. Atrankų metu turi taip sudominti komisiją, kad jie į tave teiktųsi bent pažiūrėti. Be to, 15-16 metų mergaitės yra priverstos gyventi savarankiškai, be tėvų.
Ar mamai priekaištavote, kad ji įkalbėjo jus daryti tai, kas nebuvo prie širdies?
Niekada nepriekaištavau. Priešingai, esu jai labai dėkinga. Susiradau daug draugų, išmokau kalbą, daug pamačiau, liko geri įspūdžiai.
Keliomis kalbomis kalbate?
Anglų, italų, rusų. Manau, jog tai man pravers ateityje ieškant darbo. Praėjusią vasarą dirbau Amerikoje.
Irgi modeliu?
Ne, keturis mėnesius prižiūrėjau seną moterį.
Kodėl jus trikdo klausimai apie jūsų išvaizdą, grožį, modelio karjerą?.. Jūs manote, kad modelis - tai tik dailus kūnas, ir nieko daugiau?
O ką aš turiu atsakyti į tokius klausimus? Ačiū Dievui, esu sveika, turiu akis, nosį, rankas, kojas... Neturiu antsvorio, todėl labai daug valgau, - juokiasi. - Esu laiminga. O tarp manekenių yra įvairių merginų... Gerai, kad žmogus turi gerą figūrą, gražų veidą, bet to juk neužtenka. Jis turi būti dar ir įdomus.
Kuo jūs įdomi?
Viskuo, - juokiasi.
Jūs protingesnė už savo bendraamžius?
Protingesnė nesijaučiu. Kartais jaučiuosi senesnė, - šypteli. - Į "tūsus" nevaikštau.
Kodėl?
Tai kad aš nerūkau, negeriu... Ką ten veikti? Na, nesu abstinentė - bokalą alaus su draugais galiu išgurkšnoti. Kad jausčiausi linksma, man nereikia gerti. Kurso draugai prie manęs tokios jau priprato. Jei ką nors organizuoja, dalyvauti neatsisakau.
O koks jūsų požiūris į išgeriančius vaikinus?
(Juokiasi.) Na, aš neprieštarauju, jei vaikinas šiek tiek išgeria. Labai geriančio nenorėčiau.
Gyvenate bendrabutyje?
Nuomojuosi vieno kambario butą. "Barake" gyvenau tik pusmetį. Man ten nepatinka - prirūkyti koridoriai, netvarka, triukšmas. Be to, ten nesaugiai jaučiuosi.
Bet juk "barakas" - tai tikrasis studentiškas gyvenimas...
Nieko tokio, kad aš jo negyvenu. Man patinka pabūti vienai, patinka grįžti į savo namus.
Ir vaikino neturite?
Draugauju su bendrakursiu. Kartu vedame renginius. Taip išėjo, kad labai daug laiko praleidžiame kartu. Asmeniniai ir darbo reikalai susipainiojo - jau patys neskiriame, kas ir kaip...
Ar esate išranki, kokį renginį vesti?
Šiek tiek renkuosi. Jei užsakovas reikalauja tokio renginio, kuris iš anksto pasmerktas nesėkmei, tada atsisakau. Mus, studentus, dėstytoja Romalda Lukoševičiūtė išmokė "nechaltūrinti", tai įaugo į kraują: negaliu eiti į renginį nepasiruošusi.
Kas iš renginių vedėjų jums patinka labiausiai?
Mokausi iš visų. Labai patinka Vytautas Šapranauskas. Žaviuosi, kaip jis "išvarto" situaciją, neieško žodžio kišenėje. Bet dabar V. Šapranauskas per daug sau leidžia - nejaučia ribos, kada reikia sustoti.
Iki kokios ribos eitumėte jūs? Pavyzdžiui, ar atsisėstumėte vyriškiui ant kelių?
Galbūt. Tai priklauso nuo to, kokį renginį vedu. Vieno renginio metu buvau Velnias. Kūriau personažą, todėl niekas manęs nevertino kaip Giedrės.
O jeigu tą Velnią kas nors norėtų pabučiuoti?
Oi, ne! Šito nenorėčiau.
Ar dažnai nepažįstami vyrai jums sako komplimentus?
Oi... - atsidūsta. - Dažnai. Bet bandymus mane "kabinti" griežtai atmetu. Juk turiu draugą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą