- Esu laisva menininkė bet kuriuo atveju. Dabar atradau save kaip interjero dizainerę ir tarsi "įsirėminau". Nenustygstanti vienoje vietoje, grojau fortepijonu, dainavau ir šokau, lankiau meninę gimnastiką, (kol nepatyriau kojų traumos). Domėjausi botanika, astronomija, vokiečių kalba. Abu mano tėvai - gydytojai, kaip ir pusė mano giminės, tad juokaudavo: "Būk tu stomatologė". Bet aš iš mažens vaikščiojau skruzdžių takeliais, spoksojau į žvaigždes... - juokiasi Gintarė.
- Sau netikėtai įstojau į Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos katedrą. Manau, kad muzika ir dailė susijusios, visur mokslo šaknys karčios, ir svarbus skonio pojūtis.
Įtariu, žalioje jaunystėje blaškėtės.
- Maištavau, kad nevirsčiau masės dalimi. Žavėjausi sunkiuoju metalu, šokių muzika ir reivu Senojoje prieplaukoje. Hipavom, nešiojom visokius raištelius ant galvos, einant gatve skustagalviai replikuodavo: "O, bohema!" Bet visą tą laiką mane supo jauni eruditai, nekankinami gyvenimo beprasmybės pojūčio, o turintys savų siekių, tad tėvai dėl manęs buvo ramūs.
Ką tik grįžau iš Norvegijos fiordų, sustiprėjusi dvasia, o tenykščiai bauginantys reginiai ir buvo ekstrymas. Plauki valtele - aukšti skardžiai, kriokliai, po tavimi - 200 metrų gylis, svaido bangos, neįtikėtini garsai, ir suvoki, jog esi tokia menka gamtos dalelytė! Menininkui galbūt ir yra svarbiausia įspūdingi reginiai, iš kurių gali semtis spalvų dermės, netikėčiausių vaizduotės padarų, pagaliau ramybės.
Esate netradiciškai mąstanti interjero dizainerė...
- Ateinu į "dėžutę", po to bastausi po statybas, laipioju suklypusiom kopėčiom, žvalgaus kuo dengiami stogai, kokie pamatai. Svarbu įsijausti, užkariaut erdves; visada ateinu į dar statomą arba tuščią namą, ir stengiuosi jame "apsigyventi". Iš lūpų į lūpas jauni žmonės perduoda atsiliepimus apie mano sukurtus individualius interjerus. Žmogaus namai - tarsi didesnysis jo kūnas, jo pasaulis, kur jis sugrįžta gal piktas, išsibarstęs, pavargęs. Spalvos, apšvietimas sukuria aurą, ir tai labai individualu. Vieni klientai nori intymumo, paslėpto šviesos šaltinio, minimalizmo, kiti - dekoro, akcentukų, išskirtinumo. Akcentuoju, kad dizaineris nėra klientų norų pildytojas. Jis kūrėjas. Savo mintimis sukuriu žmogui terpę, kurioje jis jaučiasi jaukiai, šiltai, bet ir jis yra to proceso bendraautorius. Dailės akademija išugdė kompozicijos principus, jutimus. Manau, kad menininkas vadovaujasi estetiniais instinktais. Nedarau drastiškų sprendimų, stengiuosi, kad išlaviruotume tarp sprendimų juoda - balta. Pamato žmogus paletėj spalvą: "Jėzau, taigi čia beveik balta!", o po to nustemba, kad interjere ta spalva tokia savita. Svarbu, kad po mėnesio žmogus nepavargtų ir nepanorėtų kardinaliai viską keisti. Man artimos gamtos spalvos, esu jautri, tad negaliu prievartauti savo prigimties.
Kaip įrengėte savo būstą?
- Paprastai, šviesiai, lengvai. Iš pradžių norėjau raudonos sienos ir antikvarinių prancūziško stiliaus baldų. Bet liko tik keletas gražių daiktų, pamaniau, verčiau pastatysiu akvariumą, kad namuose būtų įvairių gyvybės formų, koks gyvūnas.
Stengiuosi sukurti vientisą erdvę; negali namus paverst ekspozicijų sale. Pastebiu, jog lietuviai, pasižvalgę po pasaulį, vis dažniau nori ne puošmenų, "parodyt save", bet kad namuose būtų patogu, švaru, funkcionalu. Man žiauriai patinka derinti skirtingas faktūras, tekstūras, audinius, prie apmušalų - grindų plyteles arba akmenis. Žaisminga erdvė, vidinė harmonija, pusiausvyra, ir kad vienas daiktas neužgožtų kitų. Gali tai pavadinti erdvės muzika. Kartą pasipriešinau klientui, kuris norėjo "žudančiai" violetinio kambario; pagaliau radome kompromisą. Kartais žmogus "užsibizina", padaro savo, o vėliau jį eksperimentas ne tik nuvilia, bet ima erzinti, slėgti, trukdo išsimiegoti, - juokiasi Gintarė.
O kaip su fengšui?
- Iš tikrųjų labai įdomu, akademijoje to mokėmės, bet manau, jei kurti namus pagal fengšui - tai nuo pamatų iki stogo. Tai ištisas mokslas: kampai, pasaulio kryptys, kiemas, sodas, durys, veidrodžių išdėstymas. Ir gyvenimo būdas! Juokinga, kai klientas sako, kad jį kankina košmarai, nes lova ar augalas pastatytas ne pagal fengšui - tai jis gyvena pagal visai kitus dėsnius. Manau, fangšiui - ne lietuvių kultūros ir pasaulėjautos tradicija. Džiaugiuosi, kad iki šiol mano klientai buvo protingi, nepageidavo savo būsto paversti erdvėlaiviu ar panašiai.
Sakėt, grįžtat į namus, išdalinusi save...
- Mano draugas - irgi dizaineris, tai dažnai susizgrimbam: kiek mes galim apie tą darbą kalbėtis! Darbas dar nėra visas gyvenimas, bet jis išsunkia. Šiaip esu "kreivarankė", netraukia megzti kojines ir kepurytes, man patinka konstruoti tušinukus, paruošt egzotiškų salotų. Nesu smulkmeniška, nerankioju nuo baldų pūkelių, bet kai pasako, kad namuose "kūrybinė betvarkė" tada ir pamatau.
Kodėl esate menininkų grupės "Žuvies akis" narė?
- Patinka kaligrafija, mano arkliukas - tapyba. O drauge kuriame instaliacijas, performensus, akcijas. Donelaičio aikštėj buvom įrengę Meno zoną; buvo ir madų šou podiumas, didžėjus, tapėm ant tarp medžių ištemptų tentų. Europos dieną Arką apsupom mėlynu audeklu, tai sulaukėm įvairiausių, ir kritiškų, vertinimų. Darėm ledo skulptūras, kai gamta nebuvo dosni kritulių; aš dariau ledinę sraigę. Akcijoje "Dezinfekcija" prie "Memelio" per įvairias išraiškas šiurpinome jaunimą mirties kultūros atributais. Tarkime, nuorūkų asorti ar švirkštų prismaigstyta kėdė: "Sėsk ant adatos". Surengiame sau ir plenerų kokiame provincijos miestelyje. Kartą ridenome miesto gatvėmis didžiulį švytintį "Spaudos burbulą". Autorinė "Žuvies akies" paroda buvo Parodų rūmuose, aš sukūriau erdvinę instaliaciją "Aguonų laukas", kiti - skulptūrų, karpinių. Šią savaitę prasideda festivalis "PlatARTforma": teatras, modernus šokis, dailė, džiaziukas. Tikimės, miestelėnams bus smagu.
Koks jausmas - kurti? Kurti save pačią?
- Tavyje verda, kovoja daug jausmų. Įtampa, kai nėra įkvėpimo, įskausta galvą, sėdi ir dar labiau ją laužai... Po truputį, mintis po minties, užsikabini, it šilkverpis iš savęs verpi idėją, kol tavo vizija įgauna "kūną ir kraują". Ką darau, kai apima neviltis ir įsiūtis? Viršiju greitį automobiliu, - juokiasi emocionali mergina.
- Jokiu būdu nenoriu būti į ką nors panaši. Esu, kokia esu, ir tokia - vienintelė. Ieškau drabužio, kvapo, kokio niekas neturi. Kiekvienas turi ką savita, tik ne visiems užtenka stiprybės tai išsaugoti, trūkumus paverst privalumais, pabrėžt savo išskirtinumą. Kvaila mėgdžioti kažką kitą, stengiantis pasirodyt originaliu. Mąstantis, kuriantis žmogus pats save sukuria be didesnių įstangų. Man patinka natūralus grožis, ir pati esu labai paprasta. Kai ginu savo teisybę, įsikarščiuoju, vyrai mane pavadina ragana. Studijų metais eksperimentuodavau su šukuosenomis, dažiau plaukus "nežmoniškom" spalvom, o dėl žalių kelnių ir pastelinių palaidinių mane kolegos pravardžiavo "žiedeliu".
Ar galėtumėt paskui mylimą žmogų išlėkt į pasaulio kraštą, metusi viską?
- Galėčiau. Taip, netgi atsižadėti savo "pašaukimo". Nes svarbiausia būti su mylimu žmogumi, o šiaip, manau, prisitaikyčiau bet kur, ir atrasčiau, ką veikti. Gali būti pasiaukojanti, bet jei turi savo gelmę, įsitikinimus, nebūsi kieno šešėlis. Na, žinoma, neprasidėčiau su kokiu "kileriu" ir gal kaip dekabristų žmonos nevažiuočiau drauge į Sibiro katorgą...
Ko trūksta mūsų miesteliui?
- Skaudu, bet ant pirštų suskaičiuosi jaunimo susibūrimų vietas. Mes, žuveliokai, dabar kiaurus vakarus leidžiam sutvarkytame "Pasaže". Ne kažin ką genialaus prasimanom, bet jeigu ir mūsų nebūtų, ir mes nekrutėtume - gal nieko nebūtų? Pasigendu kavinių - "terpių", su parodų sale, gera virtuve, kur grotų gera muzika, rinktųsi sava publika. Tai turėtų būti kuo paprasčiausia erdvė jaunimui, ne koks įmantrus "shich" interjeras. Verslininkams ne tas galvoje, pristato prabangių kėdžių,bet tie barai niekuo neišsiskiria, nesukuria autentiško traukos lauko.
Papasakokite, kaip jautėtės Elizabet Teilor kailyje.
- Buvo tų žaidimėlių. Kažkada filmavausi "Švyturio" alaus reklamoje, šmėžavau su kitomis šokėjomis E. Kučinsko klipe, vaikštinėjau podiumu ir buvau reklamos mergaitė. Vienoje grožio studijoje teko pavirsti personažu - Elizabet Teilor, mat many visažistės įžvelgė tos aktorės bruožų. Tai vis dėl to, kad nenustygstu savame kailyje.
O šiaip manau, kad dar neiškopiau dizainerės medaus statinės. Bet pagalvoju ir apie tai, kad išbandyčiau save kitose srityse. Tarkime, kurčiau muziką, šiokios tokios kompozitoriaus patirties jau turiu. Idealu būtų sukurti savo SALĄ: interjeras, muzika, kaligrafija, spalvų pasaulis. O vakar parsitempiau gerą akvarelę, norisi ją išsitraukti, bet rūpi ir nulėkt į Nidos kopas...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą