Tuo metu, kai studijavau, specializacijų nebuvo, visi studentai Vilniaus universiteto Teisės fakultete mokėsi bendrai. Moterų tais laikais į aspirantūrą nepriimdavo, tik vyrukus, tad nors iš šimto studentų pagal pažangumą buvau antra, likti fakultete negalėjau, reikėjo rinktis, kokioje srityje dirbti. Dėstytojas patarė rinktis advokatūrą - kaip perspektyvią teisės profesiją. Advokatų ratas tuo metu buvo gana uždaras, ne visi norintys ten galėjo patekti. Tiesą sakant, teisme buvau lankiusis tik per praktiką. O kolegos dar galėjo dirbti metrikacijos skyriaus vedėjais, juristais, prokurorais.
Sako, kad baudžiamoji teisė - pernelyg "kieta" moteriai, tad kokių savybių turinti moteris nebijo bendrauti su galimais nusikaltėliais?
Baudžiamojoje teisėje tikrai nedaug romantikos. Turi tvirtai stovėti ant žemės, atsakomybės jausmas turi būti stiprus. Gal aš ir turiu tas savybes? Nemyliu gėlių, atvirukų ir sveikinimo koncertų, visada buvau kovotoja, ne tik už save, bet ir už kitus. Bet tai nereiškia, kad ir man nebūna silpnumo, liūdesio akimirkų. Be to, sprendžiu ne vien sunkias, baudžiamąsias bylas, nes beveik tiek pat būna ir civilinių - visokių teisinių ginčų ir pan. Nors baudžiamosios man įdomesnės. Čia susiduri su žmogaus tragedija, bandai suvokti, kodėl žmogus taip pasielgė, įdomesnė bylos perspektyva. Sunkiausia, kai negali įrodyti ginamojo nekaltumo, atrodo mesi viską, nes tuomet per daug beviltiškai viskas atrodo.
O kaip nuraminate savo sąžinę gindama nusikaltusį žmogų?
Manau, kad į kompromisus su savo sąžine einu retai. Bandau savo vidun neįsileisti jokių asmeninių svarstymų apie tokį žmogų. Tačiau jei matau, kad aš per daug galvosiu apie nusikaltimo niuansus, kad dirbant tai mane vargins, bylos paprasčiausiai nesiimu. Esu ne tik aš atsisakiusi bylos, bet ir mano paslaugų yra atsisakę dėl to, kad klientui pasakiau, jog netikiu jo versija ir jos nesugebėsiu įrodyti teisme. Tai man buvo pamoka ateičiai, nes apsiėmus ginti žmogų, nereikia jam dėstyti savo nuomonės apie jį, tiesiog turi gerai atlikti savo darbą. Manau, kad kiekviename darbe tai svarbu, juk gydytojas, operuodamas pacientą, nesvarsto, ar jis geras žmogus, ar ne. Sunkios bylos man - gyvenimo adrenalinas.
Ar teismo salėje moteriškumą galima naudoti kaip ginklą? Gal teko tai daryti?
Niekada nemaniau, kad moteris advokatė vien savo moteriškumu gali laimėti bylą. Moteriškumas teisme - ne argumentas. Teisėjui priimti sprendimą neužteks moters žvilgsnio ar jos žavesio, jam reikalingi teisiniai argumentai. Ir man neatrodo, kad teisme kada nors manęs pagailėjo vien todėl, kad aš moteris.
Kaip manote, ar profesionalumas apskritai gali turėti lytį?
Manau, jei esi profesionalas - lyties nebelieka. Tačiau iš vyro, net ir byloje, reikalaujama mažiau nei iš moters. Jis gali ir kvailiau pasirodyti, mažiau pasakyti. Moteris, manau, turi būti net profesionalesnė, kad būtų pripažinta. Toks jau stereotipas mūsų visuomenėje. Kodėl, pavyzdžiui, Konstituciniame Teisme - nė vienos moters, juk ji nėra mažiau protinga už vyrą, ir ne viena teisininkė tokių pareigų neatsisakytų. Tas pats ir kitose srityse - dominuoja vyrai. Be to, moteris savoje profesijoje ne tik turi būti gebanti, bet ir privalo rūpintis savo moteriškumu, būti nuolat pasitempusi ir pan.
Gal moterų advokatūroje mažiau ne tik dėl vyrų dominavimo?
Gali būti. Pas advokatą klientas visada ateina su neigiamomis emocijomis. Jautriai moteriai toks neigiamas krūvis gal sunkesnis nei vyrui.
Ar galėtumėte dirbti "Eli Makbyl" kontoroje - tikroje keistuolių ir ekscentrikų šutvėje?
Tikrai negalėčiau. Nes mane žavi drausmė, pareigingumas, o neprognozuojamas elgesys erzina. Gal jei pas mus būtų prisiekusiųjų teismas, kuriems turi virpinti širdį, aktoriaus ir oratoriniai sugebėjimai būtų lemiami. Žinoma, nesakau, kad būtų neįdomu. Tačiau mūsų teisėjai skuba, nes bylų per dieną - ne viena, nėra laiko "atidirbinėti" publikai, privalai glaustai pateikti konkrečius teisinius argumentus.
Tad su menininku, panašu, negyvenate...
Tikrai ne. Man žmonės, kurie nestovi ant žemės, sunkiai suprantami, nesuvokiu jų požiūrio į gyvenimą. Mano vyras - verslininkas su pusiausvyra, kurios man reikia. Aš esu pesimistė, o jis - optimistas.
Ar galėtumėte pasakyti, kad gyvenime darote būtent tai, ko norite, ar tai atitinka Jūsų lūkesčius?
Sunku pasakyti, kai jokios kitos veiklos neesu bandžiusi. Tuo metu, kai baigiau mokyklą, egzistavo "tradicija" aukso medaliu baigusiajam būtinai stoti į mediciną. Man norėjosi pasielgti kitaip, tad pasirinkau teisę. Ar esu savo rogėse, pasitikrinčiau, jei pabandyčiau dirbti kažką kita. Dar norėtųsi išbandyti teisėjo kėdę. Būtų įdomu priimti sprendimą, kurio nesąlygoja nei klientas, nei kitos aplinkybės, svarbios advokatui.
"Advokatas - kaip aktorius teismo spektaklyje"
"Filosofinis požiūris, kad kiekvienas už savo nusikaltimus bus nubaustas, padeda sutarti su sąžine", - sako advokatas Osvaldas Martinkus.
Mūsų supratimą apie advokatą laubiausiai yra paveikę amerikietiški filmai, kuriuose aštrialiežuviai gynėjai sako įspūdingas kalbas, priverčiančias ploti prisiekusiuosius... Koks gi yra "lietuviškas" advokatas?
Na, pirmiausia "lietuviškas" advokatas tikrai skiriasi nuo "amerikietiško". Jau vien dėl pragyvenimo lygio skirtumų.
Lietuvoje advokato darbo vieta dažniausiai - teismas, o amerikiečių gynėjai, kiek žinau, tik nedidelę laiko dalį praleidžia teisme. Advokatūra ten - verslas, kuriame yra daugybė siaurų specializacijų, t. y. kiekvienas advokatas dirba tik su tam tikros srities bylomis. Mūsiškiai advokatai - universalūs, nors jau atsiranda advokatų, kurie specializuojasi kokioje nors srityje, nes įstatymų daugėja, jie sudėtingėja, advokatui vis sunkiau būti visų teisės ir gyvenimo sričių žinovu. Lietuvoje advokatai vis dar dirba po vieną ar mažose kontorose, nors pastebima tendencija didinti advokatų skaičių vienoje kontoroje, nes drauge lengviau aprėpti įvairias teisės sritis.
Ar kada nors pagalvojote, kad neegzistuojant nusikaltimams, neturėtumėte iš ko uždirbti duonai?
Ne, nepagalvojau. Šis darbas mane išmokė plačiau žiūrėti į tokį reiškinį kaip nusikalstamumas. Kiek metų dirbu šį darbą (jau šešiolikti), prasikaltę sodinami į kalėjimus - vienus keičia kiti, ir taip be galo. Tiesiog imi pripažinti, kad nusikalstamumas - objektyvus reiškinys. Jis egzistavo visose istorinėse visuomenėse. Paaiškinti, kodėl žmogus nusikalsta, turbūt reikėtų filosofiškai. Įstatymas yra norma, tam tikra riba, už kurios atsidūręs - nusikalsti. O mes - visiškai skirtingi individai, atsiduriantys skirtingose situacijose, kurios neretai būna už tos įstatymo ribos. O jei yra nusikalstamumas, turi būti ir teisingas teismas, ne koks nors linčas. Taigi jei yra kaltinimas, turi būti ir gynimas. Vadinasi, kol bus tvarkos poreikis, tol advokatai bus reikalingi.
Kaip jaučiatės, kai esate tikras, kad Jūsų ginamasis - nusikaltęs?
Kai sprendžiau, ar rinktis advokatūrą, vyresnio kolegos advokato paklausiau patarimo. Man rūpėjo sužinoti, ar jis nebijo bendrauti su žmogžudžiais, banditais, prievartautojais, ar gali naktį ramiai miegoti. Jis sakė, kad tuomet, kai žmogų išklausai, jį supranti - pradedi ir pateisinti. O kuo daugiau apie žmogų žinai, tuo mažiau jo bijai. Ginamasis pats pasirenka, ar prisipažinti advokatui, ar ne, vadinasi, advokatas ne visada žino, kad jis nusikalto. Aš pats esu pasirinkęs tokią poziciją - nelįsti žmogui į dūšią, nes aš nesu ponas Dievas. O ginamojo pasirinkimą gina ir įstatymas - niekas negali būti verčiamas duoti parodymus prieš save. Tuomet gynyboje advokatas žiūri ne prisipažinimo ar neprisipažinimo, o procesinių dalykų - kaip surinkti įkalčiai, ar pakankami įrodymai ir t. t. Kai pati teisėtvarka - neteisinga, tai yra dar baisiau nei įstatymo pažeidimas, nes taip pareigūnas susitapatina su nusikaltėliu. Su sąžine susitarti padeda ir filosofinis požiūris, jog kiekvienas už savo padarytus nusikaltimus bus nubaustas paties gyvenimo.
Tarp advokato ir teisėjo, turint galvoje jų veiklos pobūdį, turėtų tvyroti įtampa. Kaip bendraujate po proceso?
Jei teisėjas - prokuroras teisėjo kailyje, tai įtampa gali būti. O šiaip teisėją riboja įstatymas, jis yra objektyvus, išklauso abi puses. Apskritai teisininko darbas specifinis tuo, kad per teismą gali karštai ginčytis, o pertraukos metu draugiškai gerti arbatą.
Sako, kad įtikinėjimo meną, gebėjimą paveikti sprendimą geriau įvaldžiusios moterys. Kodėl daugiau advokatų - vyrų?
Tokios nuomonės nepriimčiau kaip aksiomos. Advokato darbas - aktyvus, t. y. nėr bylos - nėr ir pinigų. O moteris - vis vien pasyvesnė už vyrą, ji augina vaikus, kūrena šeimos židinį, ji dažniau renkasi tokį darbą, kuris užtikrina stabilų atlyginimą.
Feministės ir karjeristės Jūsų požiūrį sukritikuotų.
Bet juk taip ir yra, advokačių moterų trečdaliu mažiau nei vyrų. Kadangi advokato veikla susijusi su baudžiamąja teise - bendravimu su nusikaltėliais, teisininkės moterys dėl to galbūt rečiau pasirenka advokatūrą. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad advokatai vyrai geresni už koleges. Manau, tos, kurios tapo advokatėmis - aktyvios, stiprios moterys. Yra bylų, kurias geriau išsprendžia advokatės moterys. Jos, pavyzdžiui, didesnį dėmesį kreipia į smulkmenas, niuansus, kurie vyrui sunkiau suvokiami.
Ką manote apie Eli Makbyl tipo advokatę - emocingą, jautrią, nenuspėjamą? Ar teko tokių sutikti?
Yra tokių ir Lietuvoje. Tokios moterys advokatų kontoroje daro didelę įtaką kolektyvo darbui. Jų jausmingumas visai netrukdo darbui, tai suteikia įvairovės, padeda atitrūkti nuo rutinos.
Kokių charakterio savybių reikia turėti norint tapti advokatu?
Turi sugebėti susikurti kaukę. Teismas neretai - spektaklis, kuriame advokatas - vienas aktorių, arba žaidimas kortomis, kuomet priešininkas iš tavo veido neturi matyti, kokie tavo koziriai. Klientai dažnai klausia, kaip aš išlieku ramus, tačiau tik žmona žino, kiek prakaito mano drabužiams tenka sugerti... Be to, turi būti neverbalinės kalbos žinovas ir psichologas, nes dažnai klientui pirmiausia reikalinga ne teisininko, o psichologo pagalba. Advokatui svarbu apskritai turėti charakterį, nes jei nesugebėsi apsiginti pats, kaip tada galėsi ginti kitą?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą