Kai, žemaitiškai užsispyręs, pradėjau tą pionierišką veiklą Afrikoje, mačiau, kad kiti kunigai ten gražiai dirba, tūkstančius žmonių krikštija, o aš nuo pat mažens nemėgstu masinio judėjimo. Viršininkai mane pasmerkė, sakė, kad tokioms misijoms neturi pakankamai žmonių, ir, užuot kėlus įtampą, liepė važiuot į Kanadą ir perimti lietuvių parapiją Monrealyje. Man nepatinka, kai žmonės pataikauja autoritetams. Mama išmokė klausyt savo sąžinės.
Kas lėmė pasirinkimą tapti kunigu?
Kai artėjant frontui nuo Raudonosios armijos traukėmės į Vakarus, mano akyse bombos skveldra sudraskė tėvą. Vokietijoje visi patyrėme badą, pažeminimą, kančių, o mano brolį tenykštis ūkininkas, klebono brolis, laikė už šunį: varydavo dirbti ir mušė, kai tas valgė kiaulių bulves. O sekmadieniais tas ūkininkas pakiliai priimdavo Šv. Komuniją. Brolis nuoširdžiai tiki Dievą, bet iki šiol nepripažįsta jokios bažnyčios nei kunigų, jokių Dievo tarpininkų.
Kai įstojau į seleziečių vienuoliją ir norėjau tapti kunigu, brolis pasakė: "Toks tavo pasirinkimas, bet žinok - gyvenime būsi visiškai vienišas savo sprendimuose - nei aš, nei mama, nei kunigai tau nepadės". Ir išties sunkiomis akimirkomis jaučiu, kad tik Dievas manęs neišduoda, suteikia stiprybės ir lieka ištikimas.
Kai man geri žmonės padėjo, ir mokiausi Vasario 16-osios gimnazijoje, buvau toks išdykęs, kad vos nesudeginau bendrabučio. Auklėtojai grasino mane išsiųsią į pataisos namus. Vėliau tapau berniukų vadovu ir kūno kultūros mokytoju, nusiunčiau prašymą priimti mokytis kunigu, bet man atsakė, kad turiu per mažai pinigų - tai dar labiau sustiprino mano meilę neturtingiesiems.
Kai Italijoje baigėte teologijos studijas pas kunigus seleziečius, išvykote į Ruandą. Ar manėte, kad čiabuviams reikia atnešti krikščionišką tikėjimą?
Kas taip sako? Aš nešiau save patį, žmogiškumą, brolybę, solidarumą. Tiems Afrikos vaikučiams esu tėvas ir motina, jiems dalijau vaistus ir meilę, juos gydžiau. Kas man gali uždrausti mylėti, gyventi kur noriu ir melstis?
Kristus netapo kataliku nei budistu (tai žmonės kuria religijas), jis tapo Žmogumi ir parodė, kaip reikia žmogui gyventi.
Pas mus Ruandoje nuolat vieši keletas lietuvių ar vokiečių. Ko ten važiuoja? Praturtinti save žmogiškumu.
Afriką aš atradau kaip rojų. Vietiniai turi sveiką žmogišką širdį, pas juos ant vieno kiškio kailio gali pernakvoti penki žmonės. Svetingumas yra šventas dalykas: jie neturi ką valgyti, bet dalijasi ką turi. Pusė tenykščių vaikų, gyvenančių plastiko palapinėse, miršta nesulaukę trejų metų. Mačiau, kaip maža našlaitė buvo stumdoma iš trobos į trobą. Toks berniukas paklausė mamos, ar šeima galėtų priimti tą mergytę, ir moteris, turinti tik maišą pupelių savo penkiems vaikams, sūnų išbarė, kad iškart neparsivedė mažosios bastūnės.
Turbūt misionierišką dvasią paveldėjote iš savo mamos Elzės, kuri, būdama garbaus amžiaus, atvyko į Afriką jums padėti ir mokė vietines moteris auginti naminius paukščius, sodinti daržoves. Gydė jų širdies ir kūno žaizdas...
Mes, pabėgėliai, Vokietijoje iš tiesų badavome. Susirgau skorbutu, iškrito dantys. Prisimenu, prie nykios švieselės mama žilpino akis, du mėnesius rankomis siuvo poniai suknelę, už tai gavo pusę kibiro supuvusių bulvių. Kai mama sutaupė kelias markes, džiaugėmės, kad po trejų metų pertraukos vėl nusipirksime kepalą duonos. Bet tą vakarą į duris pabeldė vargeta, paklausė, gal jam ką turime, ir mama jam atidavė tas markes. Su broliu ant jos labai pykome. Bet ji pasakė: "Vaikeliai, nebijokit, Dievas mums padės".
Mama išmokė pagarbos žmogui ir gamtai, ji pasakojo, kaip jos tėvas, pasodinęs obelį, parnešdavo pirmąjį obuoliuką, padalindavo vaikams, ir prašydavo padėkoti Viešpačiui už šį gražų vaisių.
Kai 1994 metais baltieji kolonistai Ruandoje vykdė genocidą, sukurstę taikių galvijų augintojų tutsių gentį su žemdirbiais hutais, ir įvyko bedieviškos skerdynės, ar nesusvyravo jūsų tikėjimas Dievu?
Mūsų sodybą išdraskė, mačetėmis išskerdė mano vaikus: iš 120 liko dvylika. Aš tuo metu buvau išvykęs, per stebuklą išvengiau mirties, slapsčiausi savanoje, kur iš vienos pusės buvo žudikai, iš kitos - krokodilai. Mane tanku išvežė Jungtinių Tautų kariškiai. Kai sugrįžau į kaimą, tris mėnesius visur tvyrojo lavonų tvaikas, žudynes savo akimis matę ir džiuglėse slapstęsi vaikai buvo sulaukėję, mito šaknimis bei driežais. Beje, du mano vaikai neištvėrė skausmo, sava valia pasirinko mirtį.
Visus mus kankina klausimas, kodėl Dievas, kuris yra meilė, tai leidžia? Bet ar gali būti meilė be absoliučios laisvės? Ar norėtumėt, kad jums kaip robotui Jis apdirbtų smegenis: mylėk mane? Taip, Dievas yra visagalis, bet tą dieną, kai jis nusprendė sukurti laisvą padarą, jis nebegali to keisti, kištis į mūsų istoriją, kai jau visai blogai. Klauskime, kodėl žmonės taip piktnaudžiauja ta meile, nesusižavi tikru gėriu ir daro šiame gražiame pasaulyje tokias bjaurastis? Ir aš sakau: ačiū tau, Dieve, kad sutvėrei žvėris! Jie to nedarys, ką daro žmonės.
Nė vienas nesam šventas. Aš esu cholerikas, daug kartų troškau nusižudyti arba keršyti; kai žudė moteris ir vaikus, tramdžiausi ir gailėjausi, kad nesu kareivis ir nelaikau rankose šautuvo...
Kaip Afrikoje žmonės sugyvena su žvėrimis?
Kai liūtas sotus, gali prie jo prieiti. Bet ten žmonės nuolat kovoja su gamta ir ginasi nuo jos agresijos. Šunyčius tenka užmušti, nes žmonės patys badauja, o išalkę ištroškę šunys platina pasiutligę. Ir ten daugybė gyvačių. Sykį naktį grįžau iš išvietės ir radau lovoje juodają mambą. Buvau išvargęs, nepavyko jos išvaryti, tai nukirtau jai galvą mačete vienu smūgiu. Paskui gailėjausi: ji nekalta, kad nuodinga.
Kunige, ar niekada nemylėjote moters?
Dar Vasario 16-osios gimnazijoje karštai bučiavausi, slapta susitikinėjau su Tamara. Kai paklausė, ar myliu, ir prisipažinau, kad taip, ji norėjo, kad vesčiau. Aš nepaniekinau moters meilės, bet nebūčiau galėjęs šeima savęs apriboti - norėjau plačios meilės. Aš dabar turiu keletą šimtų vaikų. Ir didžiausias troškimas, kad mano veiklą tęstų tie ruandiečiai, kurie išmoko amatų, kai kurie - baigė universitetus. Meldžiausi, kad viena tokia mergaitė negautų vyro, nes afrikiečiai nenori, kad žmonos savarankiškai dirbtų. Dievas neišklausė mano maldos, ji ištekėjo, turi vaikutį, bet jos vyras neprieštarauja, kad ji dirba gimnazijos direktore.
Neturite jokių silpnybių? Gal viena iš jų - kalbų mokymasis?
Turiu vieną. Kasmet dešimt dienų tyloje ir vienumoje kopiu į Alpes.
Aš nesu intelektualas, devynetą kalbų išmokti privertė gyvenimas. O sunkiausia ir gražiausia iš jų - afrikiečių batuta.
Įrodėte, jog ir pats vienas žmogus gali tiek daug nuveikti. Ar neapima didybės jausmas?
Yra daugybė žmonių, nuveikusių kur kas daugiau už mane. Štai vienas italas daktaras Indijoje, Brazilijoje, Kinijoje įsteigė moderniausias ligonines, kurių veikla paremta krikščioniškąja dvasia.
Aš nekuriu iliuzijų misterijos. Ne visus žmones galima pataisyti. Žinau, kad vienas ruandietis berniokas, norėjęs mane nužudyti, sėdėjo kalėjime ir dabar kažkur valkatauja. Ypač mane įskaudino vokiečių pora, pusę metų gražiai dirbę misijoje, o paskui pasisavinę 100 000 našlaičiams suaukotų markių. Jeigu būtų iš banko pavogę 30 milijonų, nebūtų taip gėda.
Ar jaunimo sodyba Kėkštuose, kur savaitgaliais renkasi problemiškų šeimų vaikai, o vasarą stovyklauja, pateisino jūsų viltis?
Pirmuosius vaikus parsivedžiau iš Kalotės sąvartyno. Vokietijos žurnalistė sukūrė apie juos filmą, sutirštino spalvas apie Lietuvos realijas, ir man teko ją išvaryti. O lietuvių spauda rašė, kad esu ne tas, kuo deduosi. Anuomet buvo sodyboje trylikmetis berniukas, kuriam per peštynes draugas išdūrė akį, jis prisisiurbdavo narkotikų ir sakė: "Nevarkit, kunige, manęs neišgelbėsit". Bet dabar jis yra puikus darbininkas, ateina į sodybą talkon. Ta puiki paauglė, kuri pasitikusi mane apsikabino, kai buvo aštuonerių, matė, kaip jos tėvas papjovė kaimyną. Dabar jis grįžo iš kalėjimo ir kaip sviedinį spardo jos motiną. Bet aš galvoju, kad iš daugelio mano vaikų išaugs geri žmonės.
Šią vasarą vėl iš Ruandos atsivešiu į Kėkštus paviešėti saujelę juodaodžių vaikų, nes jie čia randa draugų. Nors Palangoje gyvenantis buvęs mano mokinys koneveikia, kam aš gyvenu su tais "negrais", manau, kad meilė neturi ribų nei išimčių, nei kliūčių. O savo senatvę norėčiau praleisti Afrikoje.
Post scriptum
Atsisveikindama net neklausiau, kuris iš įvairių valstybių apdovanojimų Hermanui Šulcui yra brangiausias. Neabejoju - tai mažųjų ruandiečių padovanota perlais dekoruota ietis su jų ranka rašytu raštu: "Kunigas yra didvyris".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą