Prieš trylika metų vyko karas neva tarp Gruzijos ir Abchazijos, o iš tiesų - pakurstytas Rusijos. Aš dirbau Tbilisio karo ligoninėje, dvidešimt keturias valandas per parą. Tai buvo skerdykla, mėsmalė - išgyvenome visus žiaurumus, viską, ką matote kino filmuose. Dirbome kaip kariai, kol akys stulpu stovėjo, bet buvome jauni; kaip neatlaikysi, kai jauti, kad tavo veiksmai gyvybiškai reikalingi. Be to, ta didi nacionalinė idėja. Man pats prasčiausias gyvenimas, nors ir persunktas mirties grėsmės, atrodė neišvengiamas ir ištveriamas, bet turėjau galvoti apie šeimą - savo lietuvę žmoną. Tbilisyje gimė mūsų pirmagimis, dėl sunkios ekonominės padėties ir neramumų netrukus mes išvykome į Lietuvą.
Tbilisyje - kvapą gniaužiantys kalnai, senovinės architektūros pilys ir cerkvės...
Ten gimiau, bet iki mokyklinio amžiaus augau pas senelius Batumyje. Ne, jie neturėjo vynuogynų, bet Batumis - tai gražiausias miestas pasaulyje. Kaip Palanga, tik subtropinė: žydinčios magnolijos, palmės, vandenynas spalvų, kvapų ir nuotaikų. Ir neužmirštamas kavos aromatas. Mano senelė buvo pusiau graikė, o jos garbingos giminės šaknys siekia Antikos laikus. Perėmiau kalniečių gyvenimo filosofiją: gyvenk taip, kad grąžintum skolą ir atiduotum pagarbą tėvams ir protėviams, gerbk papročius, ir taip mylėk savo vaikus, kad užaugintum juos garbingais žmonėmis. Gruzinui nėra nieko svarbiau už šeimą ir ryšį tarp kartų.
Mano žmonai kėlė didelę nuostabą, kai susirinkdavo kelios dešimtys mano pusbrolių - ir visi stipruoliai, aukštaūgiai kalniečiai. Mat mano senelė turėjo tris seseris ir šešetą brolių, šie augino vaikus, o šie - vėl savo sūnus... Pusbroliai Gruzijoje - tas pats, kas broliai, itin vertinamas kraujo ryšys. Suremdavome pečius bėdoje, palaikėme vienas kitą dvasiškai ir padėjome materialiai. Na, giminės susitikimai virsdavo puota akims ir sielai.
Gruzinai - nepaprastai daininga tauta, kiekvienai būsenai atspindėti turi dainų - ir pašėlusiai linksmų, ir liūdesingų. O humoras - nepakartojamas, nemirtingas. Žinia, kai būdavom liūdnai nusiteikę, lezginkos nešokome. Stalas lūžo lygia dalimi nuo mėsiškų ir vegetariškų valgių. Nes mūsų vegetariška virtuvė turi senas tradicijas.
Turbūt stereotipas yra ir tai, jog gruzinė moteris - visiškai pasišventusi šeimai, tai yra - sėdi namuose?
Mano mama buvo jai pasišventusi, bet visą gyvenimą dirbo - kartu su tėvu, fizikos ir matematikos mokslų daktaru - Gruzijos mokslų akademijoje. Sesuo Dinara - medicinos žurnalo redaktorė. Mano augimui ir socializacijai, žinoma, padarė įtaką didžiulis mano šeimos intelektinis potencialas, šalies istorinės tradicijos. O motina gruzinui - kaip Dievas; ji - gyvybės davėja ir gyvenimo vertybių perteikėja. Net kai mes, berniūkščiai, mušdavomės viena klasė su kita, niekad nedrįsdavome "materitsia", tai yra - nepagarbiai paminėti motinos vardo.
Ir jau tada įsikirtau: jeigu tėvai neturi ko perduoti palikuonims, nebendrauja su savo vaikais - šakės! Jie neturi ateities. Mano vyriausias sūnus Davydas, kuris mokosi Vytauto Didžiojo gimnazijoje (jam dabar keturiolika), kalbasi su manimi absoliučiai apie viską - apie savo problemas, galaktiką, politiką ir tėvynę... Pagrandukas Aleksandras yra dar didesnis gudrutis. Davydas, būdamas penkerių metų, sakydavo, kad užaugęs nori būti šiukšliavežiu, o Aleksandras sako: "Aš piešiu namus, o kažkas kitas juos statys", nes dar nežino žodžio "architektas", - juokiasi ponas Mindia.
Kaip, turėjęs simpatijų ugningųjų gruzinių, pamilote "šaltakrauję" lietuvaitę?
Kas jums sakė, kad lietuvės - šaltos?! - kvatoja pašnekovas ir patikina, kad žmoną rinkosi ne pagal "kūno temperatūrą". Simpatijų turėjęs šatenių ir brunečių, ir visos jos buvusios skirtingo temperamento, charakterio, jis nesvarstęs, kuri jam tiktų, kuri - ne.
Neringa "vizualiai" panaši į Mindia motiną, bet ir tai nebuvo priežastis ją įsimylėti. Jiedu kurį laiką nesimatė, susirašinėjo, bet savąją meilės legendą Mindia pasilieka sau. Tik juokiasi: "Atjojau ne baltu žirgu, nes turėjau juodą..."
- Ar galėtum pasakyti, kodėl tau patinka Betovenas arba Dostojevskis, Mikelandželas? Meilė - tai likimas. Tokia meilė, kaip Romeo ir Džiuljetos, plyksteli žaibu, ir trunka trumpai. Jeigu vėliau temperamento proveržius pakeis pagarba ir atsakomybė partnerei, ir ją suvoksi kaip laisvę, o ne kalėjimą - meilė bus amžina. Atsakomybė - kaip tiltas. Svarbu ne šokti ar žvejoti drauge su žmona, bet sutartinai priimti sprendimą. Sielų bendrystė. Aš esu atviras Neringai, bet yra problemų, kurias pasilieku sau. Nemėgstu skųstis, nenoriu dalytis skausmu, kuris tik taptų jai papildoma našta, bet situacijos nepakeistų. Man nereikia išsišnekėt nei su kunigu (mes su žmona esame krikščionys), nei su psichoterapeutu - šeimoje užtenka supratimo.
Sakoma, kad mišrios santuokos dažnai suyra dėl pasaulėjautos skirtumų...
Tarp lietuvių ir gruzinų yra esminių panašumų; jie nėra nacionalistai, nors už laisvę sumoka bet kokią kainą, labai myli savo kalbą, tėvų žemę, gerbia tėvų kapus, ir yra išsaugoję giliąsias savo tautiškumo šaknis.
Nuo žmogaus priklauso, ar dėl kultūrinių skirtumų jis konfliktuos, ar pažiūrės į tai kaip į galimybę augti, praplėsti savo pasaulėžiūrą. Protingas žmogus tų skirtumų neignoruos, bet įvertins ir padarys išvadas. Esu emocingas, ir kai suputoju, žmona man rodo įsikūnijusios ramybės pavyzdį, - juokiasi. - Na, o aš, gruzinas, turiu nemažai tų aukso klodų - nuo mūsų istorijos, siekiančios argonautų laikus, - iki gruziniškos virtuvės.
Supratau, kad esate griežtas tėtis.
Aš ne griežtas, bet turiu savo poziciją. Neprievartauju vaikų, kaip jie turėtų elgtis - tikras vyras savo elgesiu ir pavyzdžiu užsitarnauja autoritetą. Ir niekada neignoruoju jų veiksmų, nenumoju ranka; esą, na, peržengė ribas, bet juk nieko baisaus nenutiko. Pasakau, kas man patinka, kas ne.
Nė piršto nesu pakėlęs prieš vaiką. Gruzinų patarlė sako: "Jeigu tu baudi savo vaiką, tai esi kvailys". Tai yra, galima taip sutvarkyti, kad bausti neprireiktų. Vaiką lepinti reikia meile ir dėmesiu, bendravimu, o ne brangiais daiktais. Su sūnumis visada žaidžiame, remontuojame namą, dirbame petys petin. Turime gražų sodą, įrengtą pagal gruziniškas tradicijas. Kolekcionuoju kalvystės dirbinius. Iš tėvo esu paveldėjęs milžinišką biblioteką.
Ko labiausiai ilgitės Gruzijoje?
Per didelės nostalgijos nejaučiu. Jeigu būčiau atsidūręs Naujojoje Zelandijoje, aišku, jausčiausi svetimšaliu. Bet ne Lietuvoje. Mano geriausias draugas - lietuvis, gydytojas Virginijus Žalimas. Dar turiu keletą bičiulių gruzinų. Laisvo laiko, tiesa, turiu labai nedaug; be darbo Vaikų ligoninėje, dar universitete studentams dėstau vaikų slaugą. Jau neatsimenu, kodėl pasirinkau mediciną, bet niekada dėl to nesigailėjau.
Ar Jus baugina šiandienos įvykiai Gruzijoje?
Tai farsas, kurstoma psichozė, necivilizuoti veiksmai, primenantys 1930-ųjų Vokietiją, kai buvo galvojama: mes - aukščiau visko, kas mums netinka - tą sunaikinsim. O gruzinų ne Maskvos turguje daugiausia. Kur Rusijoje rasi mokslo tyrimo institutą, kurio vadovas ar garsus specialistas nebūtų gruzinas? Štai Zurabas Ceratelli - Rusijos menų akademijos prezidentas, planetos masto figūra! Jo skulptūros stovi nuo Čiukotkos iki Niujorko (Rugsėjo 11-osios aukoms įamžinti). O kas prilygsta režisieriams Tengizui Abuladzei ir Georgijui Danelijai? Gi rusų milicija krečia menininkus, krečia mokyklas... Gruzija įstos į NATO ir tapsime visateisiai Europos Sąjungos nariai. Prezidentas Michailas Saakašvilis užmezgė šiltus santykius su Lietuva. Tikiuosi taikos ir žmoniškumo.
Baikime šneką nepolitine gaida. Sakykite, ką reiškia jūsų vardas?
Gruzinų mitologijoje yra toks personažas Mindia - gamtos žmogus, gebąs kalbėtis su žvėrimis ir paukščiais.
Gebate?..
Turiu tik vieną katę, Elizabet, - juokiasi. - Gal pabaigoje verčiau papasakosiu gruzinišką anekdotą... Sauso įstatymo laikais pas Gorbačiovą ateina gruzinas, nešinas dovanų vynuogių keke: "Žinau, gerti negalima, bet juk vynuoges valgyti valia?" - "O, žinoma!" - sako Gorbačiovas. Tada gruzinas suspaudžia vynuoges tarp delnų: "O sultis aš galiu išgerti?" - "Be abejo, juk tai labai sveika!" O gruzinas įpila sultis gertuvėn, ir sako: "Kada norėsiu, tada ir išgersiu..."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą