Stabteliu prie jo "idėjų altoriaus", sulipdyto iš žėrinčių gyvenimo ir kūrybos atplaišėlių. Prikimbu prie atvirų burnų motyvų: amžinas motinos pieno - kūrybos troškulys?
Menas man yra graži merga, dėvinti keliolika sijonų, ir juos pakeldami mes patiriame įspūdį, atrakciją. Tie nėriniai, kaspinėliai, šilkai neslepia žmogaus sielos nuogumo ir pažeidžiamumo.
"Sakai, ji įsprausta į karkasą? Karkasas, korsetas - apskritai labai gražus atributas. Ir nemanau, kad menininkas - tai mesijas, atlaisvinantis visuomenės normų karkasą - tai tik mažas mikropasaulis su tam tikru spaudimu, nekomfortabilumu. Aš ne tas žmogus, kuris galėtų gulti ant aukojimo altoriaus; mano gyvenime būta tokių žmonių, ir man tai fantastiškas idealas. Taip, man asmeniškai norėtųsi būt sūnum palaidūnu, ne ištvirkimo prasme, o išlaikyti vaikiškumą. Nuo dvejų iki penkerių metų esame fantastiški laisvi kūrėjai: jeigu vaikas tapo bananą, tai natūralaus dydžio."
Pirmieji dailininko meno bandymai buvo vadovėlyje pripaišyti ūsai Leninui arba perukas Chruščiovui, ir už tai gaudavo per nagus.
"Aš nežinau, koks turi būti žmogus, kad sakytų: "Aš - kūrėjas, sielų auklėtojas, gydytojas". Kiekvienam duotas vienas neįkainojamas galimybių takelis, ar tu dailininkas, ar šaltkalvis. Reikia ypatingo postūmio, kad pasijustum misionieriumi. Kai prieš porą metų eksponavau kalėdinę instaliaciją su Dali ir pilnakrūčiu angelu, savotiška naivia pampuška, viena ponia laikrašty rašė: "Kas čia per velnias? Vietoje taurinančių darbų jis padarė tokią baisybę!" Tai buvo absurdiškas vertinimas. Menininkas - tai egoistas; tai nereiškia, kad esi "zanūda, skriaga, vaniūčka", tai savo individualumo, tapatumo suvokimas, ir turi savo poziciją."
Kai jūra teka iš krano
"Būdamas Jūros šventės dailininku, turi galimybę bendrauti su minia žmonių, tai nuostabu! Kai vienus metus nuo to pailsėjau, virtau choleriku. Man trūko ne miestiečių šurmulio, alaus gėrimo, bet erdvės. Aš labai mėgstu gatvę su chaotiška krūva žmonių, patirt, kaip jie reaguoja į provokaciją. Provokuoti šiaip galima bet kuo: įžymus rusų dailininkas Ševiakinas kažkada daužė Paryžiaus vitrinas, ir kitą dieną visi laikraščiai skelbė: "Štai vėl apsireiškė Šemiakinas, dingęs prieš dvidešimt metų!" Bet tai tik įvaizdžio kūrimas. Aš to nedarau - tenoriu daryti gera žmonėms, bet tai ne saldainių dalijimas gatvėje. Ir aš gaunu tokių impulsų: neseniai internete Maskvos žurnalas rašo apie A. Žalį, kuris sukūrė Klaipėdą, ir mažas intarpėlis apie A. Klemencovą - na, gražu. Kalbu apie sveikas ambicijas ir savimeilę. Kiti mane vertina kaip scenografą? Aš nenoriu skirstyti meno į cechus: teatrą ar drabužių dizainą. Eklektikoje jaučiu meno jėgą; kai kurie sako, tai - savęs išbarstymas, sudeginimas, bet įvairūs kūrybos žanrai sudaro įdomesnę ir pilnatviškesnę mano visumą. Kartą A. Kliševičius geranoriškai replikavo: "Na, gana vaikiškumo, metas subręsti", bet aš negaliu, nenoriu."
Anatolijus pripažįsta, kad jo kūriniuose daugiau dangaus, ir kad nesąs marinistas: "Mano vanduo kitoks". Būsimai Jūros šventei jis kurs instaliaciją su fontanais, versmėmis, skulptūrėlėmis ir kranais: iš vieno gers norįs išgyti nuo girtuoklystės, iš kito - nuo paleistuvystės ar nuo naktinio šlapinimosi ir košmarų.
Išpažintis ne kunigui
Ar jo kūryboje ryški slaviška saviplaka?
"Ne, man neįdomu kalbėti kitiems žmonėms apie savo kančią, net su žmona. Dostojevskis atskleidžia baisias dvasios pragarmes, išgyvenimus, o Čechovas pažeria tiek sveiko humoro, ironijos; nenoriu savęs įvaryt į kokius nors rėmus. Kiekvienas mūsų turi kaukę; vienas ją nešioja visą gyvenimą, kitas netikėtai ją nusimeta arba kaukė tampa perregima."
Beje, dailininkas nutapė Venecijos karnavalą.
"Ir yra tokių menininkų, kurie - tarsi nukryžiuotas Kristus, ir man tai kraupu. Nenorėčiau būti tame vaidmeny, apaštalas, vienos ar kitos tiesos išpažinėjas. Mano įkvėpimo šaltiniai, paguoda, kūrybos žaliava - klasikinio meno istorija: Rubliovas, avangardistai Paul Klee, Ivas Kleinas. Jie kaip gili gera literatūra, nors jų darbų literatūriškais nepavadinsi. Ir žinoma, kūrybos akstinas - beatodairiškas bendravimas su žmonėmis. Nemanau, kad būtų prasminga savo darbuose atspindėti mirties motyvą; tai neišvengiama, ir tiek. Ar tapsmas menininku - tai likimas? Manau, jaunystėje tai lėmė bendravimas su švytinčiais dailininkais iš Maskvos, iš Piterio, Kaliningrado. Rusai daug kalba, skeryčioja rankomis, menas jiems kaip įdagas, stigma, o lietuviai nekalbūs, bet padaro daugiau. Bet mes karštai diskutuodavome, ir tai formavo mano asmenybę. Bet menas - ne kuluarinis, o kamerinis neapčiuopiamas reiškinys. Buvo laikai, kai savo tapybą, grafiką demonstruodavau prestižinėse šalies galerijose, vėliau atėjo vidinis atsipalaidavimas, darbai tapo labiau asmeniški.
Taip, esu religingas žmogus, bet man artima ne fundamentalistinė nuostata, o tikintis į dieviškąjį pradą - gėrį, meilę žmonėms, gailestingumą. Bet savo darbų, kaip kreivo snukio, neparodyčiau stačiatikių popui. Kvietė dalyvauti parodoje, skirtoje Dievo motinos pavaizdavimui; neįstengiau persilaužti, kad transformuočiau Šv. Marijos paveikslą į ultramodernų. Tai būtų šventvagystė. Yra Rubliovo ikonos, įstabiai šiuolaikiškos, ir tuomi viskas pasakyta. Ir jei lyginčiaus su savo "batiuška", aš daug labiau neišprusęs - jame švariausios tiesos, ištikimybė ir atsidavimas. Mano kūryba pakankamai paslaptinga savo esme, mistiška ir - nuodėminga."
Nenori šokiruoti
Anatolijaus darbuose sakau įžvelgusi aistrų ir agresijos liepsną.
"Nemanau, kad agresija, savidestrukcija pasiektų tokį lygį, kad laužyčiau daiktus ar nusipjaučiau ausį. Barzdą kartais nusiskutu, - kvatojasi jis. Bet pripažįsta kartais būnąs demoniškas, kolosaliai agresyvus, kūryboj sprogstantis žmogus. Paskui ateina atgaila. Dabar jo idee fixe - padaryti parodą ar akciją, kur gaivališkai susilietų daugybė meno žanrų ir skirtingiausių kūrėjų."
- Yra toks didelis rusų avangardininkas Kulikas; jis teptuku daužo stiklą. Tai epotažinis (priverčiąs išsigąsti, sukrečiantis) menininkas. Aš kitoks. Nesu ekschibicionistas, na, negaliu, kaip jis darė akciją Berlyne, - prisirišti ant grandinės ir loti ant praeivių arba vernisaže kandžioti pikantiškas moters vietas. Jam tai išeina organiškai, tai jo pozicija - pasirinkti tokią saviraišką, "prijomus". Kuo aš nustebinu draugus? Kai jie atvažiuoja, ir aš rodau savo instaliacijas, juos šokiruoja tai, kad per tokį trumpą laiką surenčiu milžinišką objektą su visokiais sraigteliais kaip laikrodžio mechanizmą. Ir dar jie sako: "Kaip šaunu, kad tu esi. Pabuvęs pas tave, padiskutavęs, išleki kaip ant sparnų". Štai kas man žvėriškai malonu, kūrybos užtaisas, graži potencija. Suteikianti atsinaujinimo galių. O kas toliau? Tik žinau, kad menas turi būti ne vienareikšmiškas, nevienarūšis - kvailai linksmas ar tragiškas. Ir viena, ir kita - nuobodu. Menas turi būti netikėtas ir daugiaklodis kaip pats gyvenimas, sakyčiau, kaip sodri stalo asorti, - kalba Anatolijus.
Pirmagimis sūnus jau seka tėvo pėdomis, ir jis tuo didžiuojasi. Kaip anekdotą atpasakoja pokalbį su kolega: "Kokią profesiją pasirinks tavo sūnus?" Tas atsako: "Bus stomatologas. Na, juk nėra tiek pamišęs, kad būtų menininkas!"
Rašyti komentarą