Neringa Kovėraitė: į pagalbą - tiesiai iš dušo

- Buvo vykdoma atranka. Dalyvauti pasiūlė draugai: sako, tu tokia plepi, aktyvi mergina, pabandyk! Pamaniau: o kodėl ne? Ir pabandžiau.

- Iš karto pasakė: Neringa, tu tinki?

- Ne, atsakymo reikėjo ilgai laukti. Atrankoje dalyvavo daug merginų. Laukti buvo labai sunku. Galvojau, ar tiksiu? Bet kai sužinojau, jog man pasisekė, apėmė "nerealus" jausmas. Apskritai iki to meto, kai pirmą kartą pamačiau laidos reportažą per televiziją, kai pamačiau save lakstančią ir kažką darančią, negalėjau patikėti, kad tai aš.
Kiek save prisimenu, visą laiką ieškodavau veiklos. Man visada reikėdavo kur nors eiti, ką nors daryti. Mokyklos laikais radijuje dirbau. Nemėgstu sėdėti vienoje vietoje, man reikia veiksmo.

- Kaip manai, gal tau taip patiks televizijoje, kad niekada nedirbsi pagal specialybę?

- Ne, nemanau. Kosmetikės specialybę pasirinkau ne tik dėl to, kad norėjau įgyti sau pačiai naudingų žinių. Ateityje planuoju tęsti studijas medicinos srityje. Galbūt mokysiuosi masažistės profesijos. Televizija - laikinas dalykas. Šiandien aš dirbu laidoje, mane daug kas pažįsta, bet tai vieną dieną gali baigtis. Nors laida dar visai nauja, mane gatvėje žmonės jau atpažįsta, sako: "O, čia ta iš "TV pagalbos"! Ją gandras apkakojo"... Mano nuomone, tas reportažas buvo pats šauniausias: iš Mažeikių gabenom gandrą, aš jį apkabinau, o tas mane bent triskart apvėmė ir apkakojo (juokiasi).

- Ar kolektyvas tau patinka?

- "Patinka" - ne tas žodis. Viskas labai "faina", mūsų santykiai puikūs. Nesitikėjau, kad galima taip šauniai sutarti.

- Ar nebuvo sunku priprasti prie filmavimo kamerų, juk tai tau buvo visai nauja?

- Taip, prie kamerų nebuvau pripratusi. Jei kas filmuodavo, tai tik per gimtadienį ar kitą šventę. Tačiau aš kamerų nebijau ir visai nesivaržau. Esu tokia, kokia esu. Kai parvažiuoju namo, giminės, draugai stebisi: "Kokia tu natūrali! Ir gyvenime taip pat emociškai cypauji". Aišku, žinau, kad daug kadrų iškarpo, kai aš klykauju, emocijų nesulaikau... Manau, kad mane laidos kūrėjai pasirinko būtent dėl charakterio.

- Sakei, kad žmonės tave jau atpažįsta gatvėje. Jautiesi žvaigždė?

- Ne. Žinoma, man labai keista, kai, pavyzdžiui, nuvažiavus į čiuožyklą nepažįstami vaikai pradeda rodyti į mane pirštais, bet šiaip... Kas čia tokio, kokia aš žvaigždė. Esu eilinė mergina. Ima pyktis, kai draugai, grupiokai pašaipiai pasijuokia: "O, televizijos žvaigždė". Tokiu atveju sakau, kad buvau ir liksiu Neringa. Tai paprasčiausias darbas, ir tiek.

- Ar naudodamiesi proga draugai nekviečia tavęs į pagalbą?

- Kartais juokais pasako: "Reikėtų tave išsikviesti". Bet viskas juokais. Tiesa, kartą draugai mane apgavo: norėdami pajuokauti, atsiuntė iš kito telefono žinutę, neva kaimynai apliejo vandeniu ar pan. Buvau su draugais, paprašiau, kad mane ten nuvežtų. Tačiau paaiškėjo, kad tokio adreso net nėra.

- Kaip tavo darbą vertina artimieji?

- Mama labai džiaugiasi. Aišku, ji labai susirūpinusi mano mokslais, kad jų neapleisčiau. Pati suprantu, kad mokslai nukentės, nes jiems mažai laiko belieka.

- Dažnai vyksta filmavimai?

- Taip. Mes turime būti visada pasiruošę. Pavyzdžiui, man dabar gali paskambinti į mobilųjį telefoną ir pasakyti, kad yra kritinis atvejis, reikia važiuoti - viską metusi turėsiu bėgti. Jei tuo metu esi vonioje, gali net nusimaudyti nespėti. Kartą buvau duše, kai man paskambino klaipėdietis laidos redaktorius: pranešė, kad už 15 minučių turiu atvažiuoti. O aš kaip tik trinkausi galvą. Bėgte lėkiau iš dušo...
Dėl to visur vaikštau su telefonu, negaliu likti be ryšio. Net į tualetą einu su telefonu...

- Ar nebijai atsidurti kokioje keblioje situacijoje? Juk važiuodama į įvykio vietą nežinai, kas tavęs laukia.

- Žinai, ko aš labiausiai bijau? Savižudžio. Aišku, bandyčiau padėti, atkalbėti nuo šio žingsnio, bet jeigu žmogaus psichika sutrikusi, sugalvos nušokti nuo namo stogo... Šito labiausiai bijau. Visa kita man nebaisu, manau, buitines problemas ne taip sunku išspręsti. Be to, kai pasakai žmonėms, kad esi iš laidos, jie į tave pradeda žiūrėti visai kitaip. Daug kas iš karto ima šypsotis.

- Ar šis darbas tau pačiai davė naudingos patirties?

- Kaip buvau plepė, taip ja ir likau - ir mirsiu turbūt plepi būdama (juokiasi)... O šiaip darbo dėka susipažinau su daug žmonių. Manau, kad bet kokiu atveju tai bus pliusas mano gyvenime.

- Kas nepatenka į televizorių ekranus? Ar daug žiūrovai nepamato?

- Aišku, į laidą ne viskas patenka. Neįmanoma visko sudėti. Kartais filmuojamės vos pusvalandį, o kitą kartą darbuojamės tris valandas ar net visą dieną. Kalbant apie reportažą su šunimis, kėlėmės 4 ar 5 val. ryto, o šunis pagavom tik 9 val. Dar ilgiau budėjom kapinėse: beveik dvi paras. Beje, šitas filmavimas man buvo pats baisiausias. Kai vaikščiojom po kapines, aš velniškai bijojau. Kažkas truputį sukrebžda, ir iškart krūpteli: "Aaa!". Vaikystėje esu prisižiūrėjusi siaubo filmų, todėl bijau tokių dalykų.

- Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

- Patinka gaminti valgį. Dievinu saldumynus. Niekada nesilaikiau dietų. Jei kas pasiūlytų šokoladą, dėl mažos plytelės nubėgčiau kilometrą. Taip pat mėgstu šokti. Dar nesu dalyvavusi nė viename šokių maratone, bet labai norėčiau. O šiaip man labiausiai patinka bendrauti su žmonėmis: galiu plepėt ir plepėt... Tačiau apie save šnekėti sunku. Kai paklausia, ką galiu pasakyti apie save, negaliu imti girtis, įrodinėti, kad esu geras žmogus ir pan. Patariu paklausti mano draugų, kurių turiu labai daug. Jie ir pasakys, kas aš per žmogus. Tiesa, dar galiu pridurti, kad esu strakalas - taip mane mama vadina.

- O to vienintelio dar nesutikai?

- Ne, dar nesutikau. Žinoma, norėtųsi turėti artimą žmogų. Bet aš dabar jam nelabai turiu ką pasiūlyti. Dirbu, mokausi, tad laiko beveik nėra. Svarbiausia, kad nėra kada ir kaip tą vaikiną susirasti.

- Ar tavęs nevargina gyvenimas bendrabutyje? Galbūt planuoji išsikraustyti?

- Taip. Norėčiau gyventi bute. Ieškau vieno kambario buto, kad turėčiau kur grįžti ir ištiesus kojas ramiai pabūti... Į bendrabutį turi sugrįžti iki 24 val., jei pavėluosi, įeisi tik 6 val. ryte. Viename kambaryje gyvename trise, visos esame iš skirtingų šeimų, suprantama, pasitaiko nesutarimų. Kai parvažiuoju po filmavimo, dažniausiai noriu ramybės. Na, manau, laikui bėgant šis mano noras išsipildys.

- Kokią turi svajonę?

- Norėčiau atidaryti savo grožio saloną. Tačiau negalėčiau vien tik vadovauti, dirbti su popieriais. Man reikia bendrauti su žmonėmis. Jei savaitgaliais kambario darugės išvažiuoja, o aš niekur neišeinu, galiu išprotėti.