Olivier Criou: "Moteris - vyro burės"

Gimiau ir augau Prancūzijos šiaurės vakaruose, prie Atlanto vandenyno. Buriuoju jau dvidešimt penkerius metus, ir kai ieškau, kur atostogauti, renkuosi vietovę prie jūros. Bordo turėjau lietuvį draugą, jo pusseserė gyvena Klaipėdoje, ir jis mane paragino atvažiuoti. O, pamaniau, juk čia yra Nida ir Kuršių marios - turiu tai pamatyti!

Kaip susipažinote su skuodiške Rima?

Mėgstu pramogauti klubuose, ir viename jų susipažinome. Kurį laiką susirašinėjome, pakviečiau Rimą atskristi į Paryžių, aplankėme Bordo ir Bretanę, o kitą pasimatymą paskyrėme Klaipėdoje. Tas nuostabus pasimatymas trunka devynerius metus ir aš nebenoriu grįžti į Paryžių. Mano meilės miestas čia.

Kaip supratote, kad esate vienas kitam skirti?

Mūsų charakteriai labai panašūs, nė karto nesame susipykę, - sako Olivier, nemėgstantis didmiesčių, nuo jų pavargęs ir šiuo metu ieškantis nusipirkti mažą namelį, kur tyloje ir ramybėje augintų medžius, arklį ir daug kačių. Juodkrantė būtų ideali vieta.

RIMA: Olivier labai dėmesingas ir galantiškas. Nežarsto komplimentų, bet yra be galo geras. Galiu jam išsiverkti ant peties, pasakyti paslaptis žinodama, kad neišjuoks, nepriekaištaus. Kartais pagalvoju, gal ne viską norėtų išgirsti, bet jis tolerantiškas, mandagus ir atviras. Kai kuriose mūsų šeimose kelti skandalus lyg ir norma, prancūzams tai - prasto išsiauklėjimo požymis.

Kokio temperamento žmonės yra bretonai?

Aš kalbėjau su Prancūzijos ambasadoriumi Lietuvoje, sužinojau, kad nedaug prancūzų čia gyvena - apie 300 žmonių, bet iš jų aštuoniasdešimt procentų yra bretonai.

Niujorke lankiausi bretonų asociacijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, - bretonų yra visur.

Kiekvienas Prancūzijos regionas turi savo kultūrą ir gyvenimo stilių. Manau, bretonai panašūs į lietuvius - kad ir tuo, jog dideliuose žemės plotuose gyvena mažai žmonių.

Bretanę garsina Karnako megalitai - priešistoriniai akmenys, statiniai iš jų, kurie sustatyti per keturis kilometrus. Kai kuriuose akmenyse iškalti dar neiššifruoti rašmenys.

Mes gyvename prie vandenyno, kur siaučia audros ir lyja, kaip mes juokaudami sakome, tik du kartus per metus - po šešis mėnesius kiekvieną kartą. Todėl bretonų charakteris užsigrūdinęs, atkaklus, atšiaurokas ir jie visada gauna ko nori.

Kuo užsiima jūsų tėvai ir seneliai?

Mano tėvai anksčiau turėjo savo žemdirbystės įrankių parduotuvę, ir aš joje sukausi, - juokiasi. - Kiekvieną savaitgalį su tėvu praleisdavome prie vandenyno, statėme medinius laivus. Žvejoti aš nemėgstu, bet Bretanėje yra austrių fermos, todėl iš vaikystės pamėgau moliuskus ir krabus, krevetes. Deja, čia negaliu gauti jų šviežių. Bet darbas suomių ir anglų kompanijose leidžia man dažnai skraidyti ten, kur atsivalgau jūros gėrybių. Gaila, kad ne visada mane gali lydėti Rima, nes čia turi mažytę kirpyklėlę.

Lietuvoje Olivjė su bendraminčiais išnaudoja kiekvieną progą pajusti vėją - jis dalyvauja ir vėjaračių varžybose pajūryje.

Kokios lietuvių savybės jus erzina?

Puiku, kad lietuviai mėgsta pramogas ir šventes, kaimo sodybas. Bet dirbti su lietuviais versle nėra lengva, nežinai, kada bus rezultatas: daug neryžtingumo, trypčiojimo vietoje, daug kalbų. Vieną gyvenimišką anekdotą pasakė mano dukra Nataša, kas mėnesį atvažiuojanti į Lietuvą: "Papa, kuriuo laiku susitinkam? Jeigu lietuvišku, vėluosiu tris valandas." Bet aš dabar dėl to vėlavimo ir delsimo nebesinervinu.

Jūsų klaipėdiečiai draugai sakė, kad esate draugiškas ir jaukus, bet gal jums per maža judėjimo tarp į save nugrimzdusių lietuvių - jums reikia daug stalų, daug draugų. Puikiai gaminate. Ar iš tiesų prancūzui valgis be sūrio - kaip gražiausia dama be vienos akies?

Tai jau tikrai, - juokiasi. - Bretanėje mes turime pietų ir vakarienės laiką. Pietums galime sukrimsti tik sūrio ar salotų, tačiau nuo 12 iki 14 val. niekas nedirba, šnekučiuojasi prie stalo. Dažniausiai kalbamės apie virtuvę, gurmaniškus įpročius. Desertų turime labai daug, bet jų nemėgstu.

Namuose virėjas esu aš. Rimai teko įprasti prie mano valgiaraščio, sriubų, virtų vyne, bet be druskos, ir žuvies patiekalų, troškinių. Nepykit, bet Lietuvoje nėra vištų - iš jų vienas vanduo; Bretanėje visai kitas skonis. Todėl Rimai tikrą kaimišką vištą kepu tik pas mano tėvus.

Bretoniška vakarienė - būtinai ilgas balta staltiese dengtas stalas, dvylika kėdžių, žvakidės, sidabro įrankiai, ir ji prasideda dešimtą vakaro. Tada geriamas vynas, valgomi kepsniai.

Lietuviai galvas pametę dėl interjero dizainerių kaip dėl vardinių rankinių. Kaip pas jus?

Kam mėtyti beprotiškus pinigus? Bretonai susikuria autentišką interjerą patys, labai vertina šeimos relikvijas, antikvarinius baldus ir indus. Nebent turėtum didelį butą ar pilį.

Atsigirdo, kad prancūzai nemėgsta kviesti į svečius mažai pažįstamų žmonių, nelinkę į draugystes su svetimšaliais.

Iš tikrųjų Bretanėje neužeinu į svetimą kiemą, nes mes labai saugome privatumą. Savo kiemą apsitveriame aukštomis sienomis: čia mano tvirtovė, teritorija, tad nėra ko landžioti. Ir man labai patinka, kad lietuviai vaikšto į svečius pas kaimynus, šnekučiuojasi apie asmeniškus dalykus, skolinasi druskos.

Grįžkime prie meilės. Kaip jūs paaiškintumėte intriguojantį posakį "Cherche la fam"("Ieškokite moters")?

Visi Lietuvoje šito klausia, - juokiasi Olivier. - Aš manau, kad reikia ieškoti moters idealo. Pasaulyje yra milijonai moterų, ir tik ta vienintėlė yra tavo. Aš ilgai ieškojau, klydau ir kankinausi, kol ją radau. Rima - mano antroji pusė. Ji turi "šarmo", yra graži, seksuali ir mane supranta - kuo gyvenu, kaip noriu gyventi, kas man svarbiausia. Ji nekalba prancūziškai, bet mes be žodžių suprantame, ką jaučia kitas, kas jį pradžiugintų.

Kaip lepinate Rimą?

Dovanoju kvepalų, gražių baltinių. Mes abu labai mėgstame keliauti. Kai viešėjome pas mano tėvus, man teko išvykti porai dienų ir Rima puikiai leido laiką su jais. Mama Maja ir senelė Ivė nekalba angliškai, bet su Rima suprato vienos kitą. Manau, Rima joms patiko.

Kalbama, kad prancūzai nuolat ieško meilės nuotykių; nuo tų laikų, kai karalių miegamieji turėjo dvejas duris. Ar tai tik stereotipas?

Žinote, aš tam neturiu laiko. Net jeigu atrasčiau, man nereikia nuotykių, nes viską turiu šeimoje. Čia galiu įkūnyti savo visus savo lūkesčius ir fantazijas. Jeigu esu dėl ko nors piktas, pasakau Rimai tai, ir labai greitai jos draugijoje išsisklaido visi rūpesčiai. Ji niekada nedaužo lėkščių, spektaklius mes žiūrime teatre, - juokiasi Olivier.

Ko jai neatleistumėt?

Na, turbūt viską atleisčiau. Net lengvą flirtą. Bet būtų negerai, jeigu ji mūsų šeimos pinigus praloštų kazino. Bretonai yra taupūs, - juokiasi.

Olivier, kaip išmokote užsieniečiams sunkią lietuvių kalbą?

O, nuostabi istorija. Turėjau draugę lietuvę, prašiau jos, kad susirašinėtume tik lietuviškai. Man prastai sekėsi. Kartą užėjau į knygyną Bordo mieste ir paprašiau prancūzų - lietuvių žodyno. Jaunutė pardavėja pasakė: "Aš esu iš Lietuvos!" Supažindino su savo draugu, dėstančiu Bordo universitete rusų kalbą, jis mane porą kartų per savaitę mokė kalbėti lietuviškai. Dar lankiau kalbos kursus belgų lietuvių kalbos mėgėjų asociacijoje. Klaipėdoje draugauju su dailininku Algiu Ramanausku ir jo žmona, rytoj su Rima eisime į jo tapybos parodą Žemaitijos dailininkų galerijoje.