Žmona Stasė Bielskienė šiandien labai sielojasi dėl netikėtai susirgusio vyro, todėl mieliau paskęsta prisiminimuose: "Su Petru mokėmės Šiaulių jaunimo vakarinėje mokykloje, lankėme literatūros būrelį, taigi buvome pažįstami, bet artimai nedraugavome iki vieno įvykio. Mane kvietė būti krikštamote, o krikštatėvio niekaip neradau. Einu gatve, sutinku Petrą ir sakau: "Nori už dyką išgerti?" Norėjo.
Po krikštynų jis ėmė mane kvietinėti tai į kiną, tai į šokius. Pradėjome daugiau bendrauti. Aš jį įsimylėjau. O jis man, rodos, ir nesakė, kad myli. Tik prieš išvažiuodamas studijuoti į Maskvą pasipiršo, bijojo vieną palikti. Man tada buvo 21-eri. Susituokėm - ir išvažiavo. Maniau, penkeriems metams, bet grįžo po mėnesio, nepatiko studijos Rusijoje. Gyvename kartu jau 42 metus. Ir dabar jį myliu taip pat.
"Jų meilė mums, dukroms, visada buvo pavyzdys, - sako Dalia Bielskytė. - Jie nuolat vienas kitą stebindavo dovanėlėmis. Tos meilės spindulių šildomos mes ir augome."
"Prisimenu pirmą šventę po vedybų. Pinigų neturėjom, jis nupirko dvi paprastas taures, papuošė jas žalumynais, pripildė vyno, pastatė ant stalo ir paklode užtiesė, gėlėmis išpuošė. Taip gražu buvo. Beveik dvidešimt metų gyvenome Vilniuje. Nuolat eidavome pasivaikščioti po Markučius. Bet netiesa, kad idealiai sutardavome. Visko būdavo. Pykdavomės iš pavydo, dėl pinigų trūkumo ir mano išlaidavimo, bet pykčiai ilgai netrukdavo. Pasikviesdavome svečių ir susitaikydavome", - pasakojo režisieriaus žmona.
Dalia Bielskytė: "Mūsų namai visada būdavo pilni svečių. Kai atsikėlėme į Klaipėdą 1980-aisiais metais, iš pradžių neturėjome savo būsto. Penkerius metus gyvenome bendrabutyje. Mes pirmame aukšte, tėčio studentai - virš mūsų. Studentai nuolat pas mus užsukdavo. Labai pavydėdavau tėčio dėmesio studentams. Jo pasirodymas namuose mums, dukroms, būdavo šventė.
"Jo teatro suvokimas - unikalus"
Klaipėdos muzikos centro direktorius Alvydas Lenkauskas: "Mes bendraujame su savo dėstytoju iki šiol - visi šios Liaudies teatro režisierių laidos (1980-1984) Klaipėdos konservatorijos fakultetuose (dabar Klaipėdos universiteto Menų fakultetas) absolventai. Jis mus vaikais vadina, mes jį - Tėtušiu. Mes matėme, kaip jis Klaipėdoje kūrėsi, kaip jo vaikai augo. Jis pažįsta visų mūsų vaikus. Atsimenu, kaip man sūnus gimė - Tėtušis atvažiavo su mano kurso draugu E. Kupčiūnu aplankyti mūsų į Mažeikius.
P. Bielskis su žmona Stase, dukra Dalia, anūkėmis Ugne (kairėje) ir Ieva |
Mokydamas žmoniškumo, Tėtušis mus mokė ir teatrą pažinti. Skatino išsiaiškinti savo tautos šaknis. Pateikdavo įdomių faktų, pavyzdžių, atnešdavo tuomet uždraustas Vydūno pjeses paskaityti. Galbūt todėl dauguma buvusių studentų iki šiol dirba pagal specialybę miestų, miestelių ir kaimų kultūros įstaigose, daugelis turi savo klojimo ar vaikų teatrus. Visiems šventas garbės reikalas - vieną kartą per metus susitikti Klojimo teatrų krivūlėje."
Lietuvos anekdotų karalius, vienas pirmųjų "bielskiukų" Raimondas Šilanskas: "Apie Tėtušį galima kalbėti nesustojant. Mūsų kursas buvo labai aršus, tačiau jis visada mus globodavo. Tuomet ir iki šiol. Beje, mes turėjome ir dėdę, kurio bijojome. Taip vadinome režisierių P. Gaidį.
Man asmeniškai Tėtušis daugiau nei tikras tėvas. Jis pakeitė mano pasaulėžiūrą. Iki įstodamas į Konservatorijos Klaipėdos fakultetus aš gyvenimą vertinau kaip Kauno gatvės vaikas. Mane vadino Potia (Potiomkinas - šarvuotis), nes visur eidavau kiaurai.
Tai Tėtušio nuopelnas, kad aš dabar rengiu labdaringus koncertus, neįgaliems vaikams organizuoju iškylas į gamtą. Niekada gyvenime nebūčiau atradęs nuostabios Vytauto Mačernio poezijos, jei Tėtušis nebūtų mūsų nuvežęs prie šio poeto kapo.
Vestuvių dieną |
Tėtušis visoje Lietuvoje išaugino daugybę klojimo teatrų, užkrėtė teatro aistra daugybę žmonių. Jo teatro suvokimas unikalus. Jis nepanašus į jokį kitą Lietuvos režisierių. Jis pasakydavo, kaip vaidinti scenoje, o ne kaip būti joje."
Saugume - dėl "Vandos su vinegretu"
Agluonėnų klojimo teatro režisierius Egidijus Kupčiūnas: "Apie Tėtušį knygą maža būtų parašyti. Vien tai, kad jau aštuoniolika metų Lietuvoje nenutrūkstamai vyksta Klojimo teatrų krivūlė - didžiulis jo nuopelnas Lietuvos kultūrai. Tai didis žmogus. Man pasisekė, kad buvau jo mokinys, kad teko vaidinti pagrindinius vaidmenis beveik visuose jo spektakliuose.
Labiausiai įsiminė Maironio pjesės "Vytautas pas kryžiuočius" pastatymas, skirtas poeto 100-mečiui. Tai buvo bene pirmasis kostiuminis spektaklis Klaipėdos konservatorijos fakultetuose. Patys mezgėme, siuvome labai įdomius kostiumus. Beje, dėl to mūsų nemėgstantieji dažnai mus pavadindavo skudurininkų teatru.
Po premjeros spektaklį buvome numatę rodyti Vilniuje, tačiau sulaukėme rašto, jog kunigaikščių kultą propaguojantis spektaklis negali būti rodomas. Šiaip ne taip Tėtušis įtikino vilniečius neatšaukti gastrolių. O šis incidentas padarė milžinišką reklamą spektakliui. Be to, literatūrologė V. Zaborskaitė tuo metu važinėjo po Lietuvą ir skaitė paskaitas apie Maironį ir mūsų spektaklį pateikdavo pavyzdžiu.
P. Bielskis principingai režisuodavo tik nacionalinę dramaturgiją. Dėl tokių pažiūrų buvo labai nemėgstamas. Mes, studentai, žinojome, kad Tėtušis buvęs politinis tremtinys, ne sykį gynėme jį nuo susidorojimo, kai tuometinis kultūros ministras Šepetys buvo išleidęs įsakymą surasti pretekstą, kad P. Bielskis neliktų dėstytoju. Tiek Tėtušis, tiek studentai ne sykį buvo tardomi saugumo.
1983 m. mūsų pačių rankomis restauruotoje Agluonėnų etnografinėje sodyboje atidarėme pirmąjį klojimo teatrą. Iškilmių proga parodėme spektaklį "Elegija J. Biliūnui".
Po premjeros tuometinis kolūkio pirmininkas mums, studentams, pastatė šimto litrų bačką biržietiško alaus. Įsismaginę užtraukėme Tautinę giesmę. Lyg tyčia kaip tik tuo metu į mūsų šventę atėjo svečiai iš partijos... Po to ilgai ir nuobodžiai turėjome aiškintis saugumiečiams. Užmušantis jų klausimas buvo, kas tokia Vanda ir jos vinegretas. Mat "draugai" nugirdo mūsų tostą "Už ponią Vandą ir jos vinigretą". Tai frazė iš vienos pjesės, prigijusi mūsų kurse, bet saugumiečiai negalėjo tuo patikėti.
Pamokos praverčia ir Seime
Seimo narė Dangutė Dragelytė-Mikutienė: "Nežinau, kaip savo vaikams perduoti tai, ką pati gavau iš Tėtušio. Būtent jis man padėjo susikrauti dvasinių vertybių kraitį visam gyvenimui. Jis išmokė visada stoti į silpnesniojo pusę. Man Tėtušis - gyvenimo mokytojas.
Dabar Seime Tėtušio pamokos praverčia labiau nei dirbant Trakų kultūros namuose, nes politika nuo teatro nedaug skiriasi. Čia - kiekvieną dieną premjeros. Kiekvienas žodis ir darbas sekamas ir turi poveikį auditorijai."
"Vakarų ekspresas" savo skaitytojų vardu sveikina gerbiamą režisierių 70-ojo gimtadienio proga.
Rašyti komentarą