"Bažnyčioje mes plojame ir šokame, grojame kongais, gitaromis, kanklytėmis ir fleitomis, smuikais. Aš groju tik klavišiniais, bet turiu draugų - ateina virtuozai smuikininkas Juozas Staniulis, birbynininkas Vytautas Zelenis, universalus aklasis muzikantas Jonas Drėgva... Ir kaip būna smagu! Klausytojams plaukai šiaušiasi.
Vaikai pašėlo dainuoti keturiais balsais. Per praėjusias Kalėdas stojome keturiomis eilėm, nes iš Olandijos, Belgijos, Vokietijos atostogų sugrįžo mano buvę mokiniai. Tada chore buvo apie 100 žmonių. Baigėsi mišios, giesmės išgiedotos, o minia nesiskirsto, dar kažko laukia. Susimirksėjome su soliste, ir užtraukėme "Kalėdų naktį tylią...". Su mumis dainavo visa bažnyčia. Nebuvome suderinę su vyskupu, bet kas čia bloga - pasaulietiška giesmė apie Kalėdų žvaigždę ir meilę?..
Tie, kurie sako, kad bažnyčioje nuobodu, nesupranta, kad iš tiesų tai ne pastatas, o gyvieji akmenys. Ją kuriame patys."
Žvirblio diskantas
"Kai man, mažam "pacukui", dėdė nupirko akordeoną, ėmiau lankyti Kretingos muzikos mokyklą, bet jau trečioje klasėje nusprendžiau baigti savo muzikinę karjerą - kai nesulaukiau autobuso į savo kaimą, o žemė maišės su dangum, ir mane beveik užpustė", - juokiasi ponas Pranas.
Nuo šeštos klasės bernaitis pradėjo tuo akordeonu groti šokiuose. Sulaukęs penkiolikos - sukūrė kultūros namuose savo grupę, traukiančią "Nuo saulės suskeldėjo lūpos, prisirpo mėlynės šile"...
"Kai šokiuose matydavau, kad vaikis pradeda glausti mergaitę, imdavau groti dar intymiau, su atodūsiais... Turėjom tik stiprintuvą, o kolonėles su draugais darėmės patys, darbuodamiesi pjūklais bei atsuktuvais. Pusbrolis radistas sujungdavo laidus, - prisimena. - Dainų dainelės konkursuose dainuodavau aukštu diskantu. Dėl linksmo čirškavimo buvau pramintas Žvirbliu. Tačiau užaugęs galvojau tapti gydytoju. Gerai išlaikiau aštuntosios klasės egzaminus.
Grojome kultūros namų šokiuose, tuomet ir nutiko tas lemtingas įvykis... Mokytojai mums leido tik groti, o šokti muzikantams draudė, ir štai direktoriaus pavaduotoja užklupo mus šėlstančius su mergičkom. Man įrašė "nepatenkinamą elgesį". Supykau, juk sukausi kaip vilkutis: ir šokių rateliui akompanavau, ir kiną rodydavau... Tad iš to piktumo pasiėmiau dokumentus ir visai nepasiruošęs įstojau į V. Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, chorinio dirigavimo specialybę."
Natos Brailio raštu
"Abu su žmona buvome konservatorijos studentai. Vėliau likimas lėmė mums turėti tris vaikus. Kaip išgyventi? 1982 metais dabar jau velionis kunigas Burneikis, mano dėdei kunigui rekomendavus, pakvietė mane vargonuoti Kretingos bažnyčioje už tuomet milžinišką 500 rublių atlyginimą. Nuomos už gyvenimą klebono namelyje taip pat nereikėsią mokėti...
Atsakiau, jog priimsiu pasiūlymą, kai man bus 50 metų, o dabar dar noriu pasiausti. Pagalvojau - nuo ryto iki vakaro reiks groti jungtuvėse, laidotuvėse, per mišias... - prisimena muzikantas, netrukus visam dešimtmečiui tapęs chorvedžiu Aklųjų ir silpnaregių kultūros namuose.
- Perėmiau stiprų, sustyguotą moterų chorą iš žinomo chorvedžio V. Pečiulio. Iš pradžių tas darbas man pasirodė nykus. Bet vėliau pažinau tenykščių šviesuolių ryžtą. Supratau, jog aklieji yra itin jautrūs žmonės, pamačiau, kokia ryški šviesa sklinda iš jų sielų.
Nuo gimimo aklos moterys turėjo koordinacijos problemų. Keista buvo ta jų vidinė rega... Štai su bičiuliu Jonu mes grojome vestuvėse. Žmonės tik vidurnaktį suprasdavo, kad jis aklas, kai pavargęs užkliudydavo žmogų.
Muzika neregiams buvo kelrodė žvaigždė, vedlys. Deja, vėliau kultūrnamis, mažinant etatus, nunyko, iš choro liko tik ansamblis, paskui tercetas, duetas... Teko ieškoti naujų formų. 1995 metais sukūriau retro muzikos ansamblį "Prisiminimas", kuris šiuo metu ruošiasi tarptautiniam festivaliui."
Kam metalistui dūdelė
Buvusio moterų choro pagrindu Šv. Kazimiero bažnyčioje susikūrė suaugusiųjų choras. P. Mačernį, tuo metu dirbusį "Žemynos" vidurinėje mokykloje muzikos mokytoju, jo kolega tikybos mokytojas kunigas Gricius paragino čia sukurti ir jaunimo chorą.
Į "Žemynos" mokyklą ponas Pranas buvo priimtas bandomajam laikotarpiui estradinio ansamblio vadovu. "Atėjau į "kamurkę", o ten - gal 16-a sulaukėjusių ilgaplaukių, - prisimena. - Klausiu, ar kas muzikos ragavęs. Pasilieku penketą vaikių, o kitiems sakau ačiū ir atia. Bet tie nenusiramina. Taigi sukūrėme dvi grupes: su pirmaisiais grojome bliuzą, su antraisiais - sunkųjį roką..."
Prasidėjo diskotekų era. Ir toj "kamurkėj" užaugo žinomų miesto didžėjų karta. Nors kai kuriuos, beje, pedagogai ketino net iš mokyklos išmesti...
"Pasklidus gandui, kad esu toks savotiškas nenuoramų draugelis, kolegos man leido vesti muzikos pamokas vyresniosioms klasėms, - šypsosi ponas Pranas. - Supratau, kad mokytojas turi būti draugas, dūkti ir žaisti su jais, o per tą žaidimą įgijęs pasitikėjimą, gali jiems dėstyti savo aukštas materijas. Tada jie jas priima."
Mokytojas nustebino mokyklos direktorių, kai 24 vaikai pasirinko chorą. "Na, jei būčiau pasiūlęs normalų repertuarą, tai būt išsibėgioję pačią pirmą dieną. Laimei, mano žmona Sigita, dirbanti su folkloro kolktyvais, pasiūlė įdomią Klaipėdos krašto dainų programą. Įtikinome, jog tai gera muzika. Kiek pažvengę, mano bernužėliai apsirengė tautiniais drabužiais ir dainuoja sau, "kaifą" gaudo. Jie patys ir pasiūlė surengti šiai Vasario 16-ai tautinės muzikos koncertą."
Muzikos pamokos nėra nuobodybė, tvirtina mokytojas, su vaikais kalbantis apie visus muzikos stilius, epochas, aptariantis kompozitorius, genialius ir nelabai, o dešimtį minučių paliekantis mokiniams - pristatyti naujausioms srovėms, saviems projektams...
"Studijuojame grojimą ir harmonizavimą sintezatoriumi, dirbame su muzikinėmis kompiuterinėmis programomis. Ir per meninės saviraiškos pamokas mokiniai kuria muziką, miksuoja ją diskotekoms", - savo darbo metodiką aiškino P. Mačernis.
Šventa kaip muzika
Mokytojas pasakojo ir kelionių nuotykius. Kaip jų metu tarp jaunuolių užsimezga meilė, kaip kolegos stebisi, kad nebijantis Paryžiuje paleisti pasiganyti po miestą mokinius vienus... Bet sutartą valandą jie susirenka.
"Mudu su žmona žinome tų vaikų gyvenimus, jie mums atvirauja. Po repeticijos turi milijonus klausimų. Vaikinai būtinai man ranką paspaudžia. Ligi ašarų sujaudino, kai jaunimo choras per gimtadienį man padovanojo puokštę gėlių ir bilietus į Sofijos Rotaru koncertą."
Mačerniai užaugino dvi dukras ir sūnų. Ponas Pranas sako, kad jo vaikai anksti supratę, jog savąja vieta po saule teks pasirūpinti patiems ir kad mama pagalvėlės nekaišios.
"Su pirmagime Aušrine buvom sutarę, kad studijuos Klaipėdoje anglų ir skandinavų kalbas, bet vieną vakarą ėmė ir paprašė kelionpinigių: važiuojanti su drauge į Vilnių, stosianti į teisės fakultetą..." Dabar Aušrinė Mykolo Riomerio universitete jau studijuoja magistrantūroje. Sūnus Giedrius mokosi Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, aplinkotyros. Jaunėlė Rasa - gimnazistė. Choras jai - šventas reikalas.
Pranas su Sigita kartu jau 25-erius metus. "Nesistengiame kits kito pakeisti, nors kiekvienas turime trūkumų. Mes šėliojame ir kvailiojame tarsi vaikai, nejaučiame jokios jausmų ar veiksmų rutinos..." - kalba vyriškis. Prisimena, kaip dvejus metus lydėjo bendramokslę iš paskaitų, o paskui pakvietė į teatrą pažiūrėti "Mažvydo". O kai dar po trejų metų, rinkdami dainas Žemaitijos kaime, užsuko pas Prano tėvą, tas jam protą ir nušvietęs... Tėvas apkabinęs Sigutę ir taręs: "Mano marti".
Šiandien, praėjus ketvirčiui amžiaus, Pranas sako, jog šeima jam šventa kaip muzika, kaip lopšinė vaikui, kaip pats gyvenimas...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą