Leningrado kultūros institute baigusi masinių renginių režisūrą, svajojau kurti filmus , bet tapau namų šeimininkė, nes mano sūnus Mikas dažnai sirgdavo. Vyras pasipriešino, kad tris savo vaikus patikėčiau auklei. Bet aš neliūdėjau; lankiau karatė treniruotes, vesdavausi sūnus, gaila buvo žiūrėti, kaip jie daro špagatus. O kai įtikėjau Dievą, supratau, kad man reikia susivokti, kokia mano gyvenimo filosofija ir kas man dera veikti.
Ar savo vyrą sutikote Leningrade?
Taip, klube "Balticum", kur rinkosi Pabaltijo jaunimas. Buvau sau prisiekusi, kad nieku gyvu netekėsiu už jūreivio, nes mano tėvukas - senas jūrų vilkas, ir jo namuose nebūdavo po devynis mėnesius.
Būsimąjį šturmaną, Makarovo jūreivystės instituto studentą, draugė pakvietė pas mus į bendrabutį sutikti Naujuosius metus. Ilgai draugavome, Arvidas buvo galantiškas, ir mums visoms trims atnešdavo gėlių ir šokolado.
Kaip širdį pervėrė meilė?
Lūžis įvyko bendraujant, po vieno susitikimo visi išsiskirstė, o mudu šnekėjomės per naktį, radome daug bendrų vertybių. Per greit išaušo rytas, per langą išmetėme žadintuvą... Ir Leningrade įvyko mūsų vestuvės, o kitąmet bus trisdešimt metų, kai esame kartu.
Jūsų tolimojo plaukiojimo kapitonas ir vėl grįš iš jūros tik po daugybės mėnesių. Su metais laukti jo pasidarė lengviau?
Arvis be galo mėgsta savo darbą, man buvo malonu išgirsti iš jo vadovybės, kad yra vienas geriausių kapitonų. Na, melancholija neįsimetė, išmokau su tuo gyventi. Kita vertus, kuo toliau, tuo sunkiau. Išsiskyrimas toks skausmingas, lyg tau širdį plėštų. Kai vyras išvažiuoja, aš pasikeičiu: užsidedu tą naštą, kuri priklausytų jam, pasidarau valdinga, gal labiau įsitempiu, nes visa atsakomybė už namus, vaikus tenka man. Kai jis grįžta, - atsipalaiduoju, nušvintu.
Ar buvo jūroje nelaimių ir pavojų?
Buvo, bet Arvis mažai pasakoja. Kartais tik po kelerių metų prasitaria. Bet mes negyvenam praeitimi, turime tiek planų, net tėvukas juokiasi, kad mums nebus laiko nei kada numirti. Vos apsivalėme kiemą nuo statybų, - galvojam apie pavėsinę, iš molio drėbtą trobą.
Kaip vis dėlto atsidūrėte Lopaičiuose?
Mes 2000 metais nusipirkome tą sodybą lyg ir netyčia. Vyras kilęs iš kaimo, darbštuolis kaip ir jo tėveliai, bet mintis buvo mano. Aš, miesčionė, visą gyvenimą svajojau gyventi kaime, nes man labai patinka gyvūnai. Visada priglausdavau benamį šunelį ar balandį dvesiantį, ir jie dingdavo, nes su tėvais gyvenome vieno kambario bute. Trepsėjau kojomis ir verkiau: "Kai aš užaugsiu, turėsiu savo namą kaime ir gaują šunų." Dabar turiu jų šešis.
O kaip išsirinkote šią nepaprasto grožio vietą?
Tai buvo tarsi dangaus siųsta. Moteriškė niekaip šios senos trobelės negalėjo parduot metų metus, meldėsi, kad kas nupirktų. O aš buvau sakiusi: kai pamatysiu TĄ vietą, ją atpažinsiu. Ir atpažinau. Buvo balandžio pati pabaiga, čia viskas žydėjo: trešnės, obelys ir pievos... Pasivaikščiojome, tik be žodžių susižvalgėme su vyru, ir aš moteriškei pasakiau: "Mes perkame."
Nebuvo jokių patogumų, dujų, išvietė - lauke, bet tik duok perfekcionistams ką nors tobulinti. Viską nuardėm...
Sakėte, buvo šokas, nemokėjote nei arti, nei sėti.
Nieko aš nemokėjau, vaikai, Neringa ir Mikas, neplanavo čia gyventi, ir iš pradžių atvažiavau čia tik su mažuoju Pijumi. Draugės šiurpo, kaip vienkiemyje dviese nebijosim. Bet kai įsisukome į darbus - kaip užburti.
Visko reikėjo išmokti; čia nepasikviesi santechniko, elektriko. Laimė, sūnus Mikas, itin sėkmingai baigęs Rietavo kolegiją, atsisakė gero darbo pasiūlymo, ir pasiliko čia. Ir mes auginame avis.
Kaip pas jus atėjo avys?
Gryniausia improvizacija. Kaimiečiai mūsų šieno nebenorėjo, pamaniau, avys nuostabiai "nuskuta" žolę, ir nusipirkome jų ketvertą. O paskui išaugo per šešiasdešimties juodgalvių ir šiurkščiavilnių avių banda. Patyriau, kad mišrios bandos mėsa skanesnė, neturi kvapo, ir aš perku gerus mėsinius avinus, kergiu juos su lietuviškom avim. Atvažiuokite, kai paskersime ėriuką.Neseniai viešėjęs gruzinas stebėjosi, kaip skaniai paruošiu ėrieną.
Kas jas skerdžia, kerpa, kokia tai egzotika?
Aš avims suleidžiu vaistus nuo kirminų. Turime elektrinę mašinėlę, pasiguldome avį aukštai ant stalo, surišame. Mums labai paskausta nugaros; gal norite pabandyti? Žinote ką? Šiais metais aš netgi skraidžiau: priėjau prie ėriuko, avis įsibėgėjo - kad žiebs į kojas, ir pakilau į orą, nors nesu tokia lengva. O juk kai ėriuojasi, reikia avims padėti. Rudenį jų nekerpame, ilga vilna saugo nuo šalčio, tvarto durys visada atviros. Kai Mikas čia atvažiavo, buvo šakaliukų krūva, sulysęs, o dabar jis tas avis kilnoja, nereikia jokių sporto salių. Mano vyras irgi: dirba toje vibruojančioje "skarbonkėje", o grįžęs su kokiu malonumu čia sniegą kasa!
Kaip linksminatės?
Ši vieta tokia magiška: yra ir šaltinių, išmokau žuvis gaudyti. Su naktiniais marškiniais nusileidžiu prie tvenkinio, vyras, atėjęs kaisti kavos, kriauklėje randa dvi lydekas, o aš sakau: "Matai, kol tu miegi, aš šeimą maitinu." Džiaugiamės ir poledine žūkle, čia gausu lynų ir karpių. Turime valtį ir plaustą; susistatome kėdes ir plūduriuodami kavytę geriam. Vyras kasdien maudosi tvenkinyje; pažiūrėsim, ar tai darys žiemą, bet jis tikrai atrodo jaunatviškai.
Kur kapitono žmona demonstruoja lauktuvių parvežtus pašvaitus?
Nejuokinkit. Tuštybė nunyko. Tik kai labai nuobodu pasidaro, nusiperku kokius batelius, nes mano avimi - nesusidėvintys. Kai avys ėriuojasi, mėnesį praleidžiu aptvare, reikia sužiūrėti mažulius.
Bet kaip jūs galite papjauti pačių užaugintus?
Tai Miko darbas. Esame feministai, pjauname tik avinus. Senių trijulė - storulė Valentina, Čikita, Fudžita - yra mano draugės, daviau joms žodį, kad mirs savo mirtimi. O visos kitos turi numeriukus.
Jas gano jūsų Kaukazo aviganiai?
Jie yra vilkogaudžiai, puikiai saugo teritoriją, bet jų negali paleisti. Bet jie savo darbą padarė. Kai atsikėlėme, žmonės nesuprato, kas yra privati nuosavybė, buvo žuvis elektra išmušę...
Kaip sutariate su kaimynais?
Man sakė, kad pro mūsų langą matomi Tverai nelabai svetimus įsileidžia. Yra tiesos. Labai draugiški kaimynai yra Rinaldas ir Vidas, kurie mus labai nustebino. Dar buvome nepažįstami, o jie puolė padėti talka ir patarimais. Kaimynė augina daržoves, o man geriau laikyti šimtus avių, negu daržą ravėti. Jie šią vietą sušildo, man viskas supaprastėjo. Ir tie senukai kaimuose yra tokie išmintingi, turi tos ramybės, nesiardo dėl to, ko negali pakeisti. Aš manau, kad kaime gyvenantys žmonės turi būti labai tikintys arba labai jau "crazy". Nes iš tikro kaip tu suplanavai, taip nebus. Niekas nuo tavęs nepriklauso: ar saulės per daug, ar speigo, o mes esame įpratę viską kontroliuoti. Įgyji savitos filosofijos.
To ir norėjau paklausti: kaip jus visa tai pakeitė? Juk sakoma, kad ir kur nukeliautum, - nuo savęs nepabėgsi...
Pastebėjau, kad visos šeimos, kurios čia susikėlė, išgyveno ir tam tikras krizes. Kai čia atvažiuoji, visos slėptos savybės, ydos ir dorybės išlenda į paviršių. Patenki į kitą situaciją - lyg laukinis žmogus. Čia niekas už tave nesukurs gražios aplinkos.
Ir dabar būna nusivylimų?
Žinokit, būna. Ypač kai pavargsti ir ne visa klostosi taip, kaip norėtum. Čia yra Žemaitija. Kvieti kitą kartą kokį meistrą, susitari, bet jis nepasirodo - atvažiuos, kai pats norės. Reikia išmokti nusiraminti. Vyras irgi buvo įpratęs: kaip jis pasakys, taip ir bus.
Man patinka žmonės, ypač moterys, kurios mėgsta priimti iššūkius. Antai kaimynė, miniatiūrinė moterytė, kai jos avis, prisiėdusi kriaušių, sunegalavo, čiupo ją ir paskerdė, kailį nudyrė.
Kaimas suteikia stiprybės ir meilėje, ir gyvenime...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą