Taip. Šalia jų labai smagu būti. Jie veikia terapiškai. Beje, kai kurie žmonės, ieškodami savęs, specialiai bando "gydytis" vadinamąja skurdo terapija, kurią gali sau pasidovanoti, pavyzdžiui, Indijoje. Ypač turtuoliai mėgsta pabūti visiško skurdžiaus, tačiau nuolat besišypsančio indo kailyje. Mėgsta palyginti savo ir jo gyvenimo kokybę. Tam, kad po to pasijustų geriau...
Tačiau šiltųjų kraštų žmonės jaučiasi geriau ir dėl klimato, ir dėl to, kad neturi savęs su kuo palyginti. Praeitais metais man teko pagyvent Himalajuose. Nors, tiesą pasakius, manęs ši šalis neužbūrė. Tačiau žmonės ten, atrodo, yra laimingesni nei mes. Neslėpsiu, grįžusi iš Indijos ir aš gerą mėnesį buvau savotiškoje euforijoje, tačiau ji netruko išsisklaidyti. Nusprendžiau, kad kelionių periodą reiktų pabaigti, nes niekas nuo tų kelionių nesikeičia. Tai, ką žinai apie save, gali atrasti ir čia.
Ko jūs ieškojote Indijoje?
Norėjau pamatyti žmonių, gamtos ir kultūros ypatumus. Pamačiau ir tą kitą induizmo bei budizmo pusę - ji labai spekuliatyvi. Iš visko ten daromas "biznis". Tai mane tikrai šokiravo.
Ar išsipildė jūsų vaikiškos svajonės?
Taip. Baigusi mokyklą, stojau į režisūrą, tačiau buvo didelis konkursas ir manęs nepriėmė dėl kažkokio kalbos defekto. Metus dirbau Psichoneurologijos dispanseryje - tai buvo labai įdomus ir romantiškas darbas. Tvarkiau ligos istorijas. O vėliau tėvai mane primygtinai ragino baigti ekonomiką. Jiems už tai iki šiol negaliu atleisti, - juokiasi. - Nors... viskas susidėliojo į savo vietas. Dirbu darbą, susijusį ir su verslu, ir su kultūra. Neseniai Vilniaus universitete baigiau psichologijos studijas.
Kodėl psichologijos?
Gyvenime dažnai keisdavau veiklos sritis. Atitinku amerikietiškąjį standartą, raginantį kas penkerius metus keisti veiklos sritį. Esu nenuorama. Jei darbas tampa rutina, man neįdomu. Todėl nuolat ko nors mokausi.
Psichologijos studijas baigiau stengdamasi suvokti žmonių elgesio motyvus. Supratimas, kad žmogus vienaip ar kitaip elgiasi dėl silpnumo, baimių, nepasitikėjimo savimi, padėjo man atsikratyti negatyvaus požiūrio į jį. Dėl to aš nejaučiu jokios neapykantos netgi tam asmeniui, kuris konkrečiai trukdo man dirbti. Jei žmogaus saviraiška yra destruktyvi, toks yra vertas tik užuojautos.
Pradėjote dirbti sovietmečiu, esant visiškai kitai sistemai.
Taip. Mūsų kartai labai pasisekė, nes mes visai iš arti pažinome ir sovietinę, ir kapitalistinę sistemą. Kai vyko didysis sistemų persiformavimas, įkūriau individualią įmonę ir ėmiausi visokių juokingų versliukų. Juos prisiminus man kyla daug nostalgiškų jausmų. Vienas sėkmingiausių buvo pyragų kepimo verslas. Šiandien tokių pilnos "Maximos", o tada jų nė kvapo nebuvo. Su mama kepėme medučius, grietininius, kitokius pyragus. Juos iššluodavo per valandą. Tačiau ilgainiui tai virto monotonija. O nesėkmingas biznis buvo ekologinių prekių parduotuvė, kurią atidariau kartu su kitomis žinomomis miesto poniomis. Šis verslas nuo pat pradžių buvo pasmerktas žlugti, nes tai buvo prieš gerus 18 metų. Ekologinių produktų tuomet nė su žiburiu nebuvo įmanoma rasti.
Nemažai metų dirbote verslo konsultante.
Taip. Dirbau danų inicijuotame Verslo konsultavimo centre. Tai buvo puikus laikas. Daug mokėmės, bendravome su užsieniečiais. Mes buvome tie pirmieji verslo konsultantai. Gerai uždirbome. Ir man tikrai gėda prisipažinti, kad mano gyvenime buvo toks periodas, kai aš dirbau tik dėl pinigų.
Vėliau ėjau įvairias pareigas LEZ'e. Po ilgų strategavimo metų LEZ'as pradėjo plėtotis planingai, tad man pasidarė nuobodu. O tada aš susipažinau su Ignu Kazakevičiumi. Jis mane supažindino su savo menu, o aš jam pristačiau Europos Sąjungos projektų finansavimo galimybes. Taip gimė Meno kiemo projektas. Tada patikėjau, kad viešajame sektoriuje galima siekti socialinių - kultūrinių idėjų įgyvendinimo, kurių privatus verslas niekada nefinansuos.
Ir tada vėl pakeitėte darbą.
Mane pakvietė Investicijų ir plėtros skyriaus vadovė Elona Jurkevičienė. Ji pasakė: "Ateik prikelti Klaipėdos senamiesčio". "O, - pagalvojau - kaip "faina!" Mano naivumas dar buvo, aišku, aukščiausiame taške...
Ta konfrontacija tarp savivaldybės ir senamiesčio verslininkų - kuris turi būti atsakingas už senamiesčio atgaivinimą, - yra juokinga. Visi turi dėti ant stalo tai, ką jie gali dėti, o ne rodyti pirštais vieni į kitus.
Stovi senamiesčio verslininkų tuščios patalpos ištisus metus. Galbūt jas būtų galima kaip nors kitaip panaudoti? Jie nerodo jokios iniciatyvos ir kūrybiškumo. Filantropų pas mus nėra. Kainų niekas nenuleidžia. Kodėl užsienyje vakare gyvi miestai? Todėl, kad paprasti žmonės gali išeiti vakare į kavinę ir pavakarieniauti. Todėl, kad ten verslininkai dirba ir "ant apyvartos". Pas mus dažniausiai ne... Mūsų žmonėms per brangu vakarieniauti kavinėse, todėl jie lindi namie.
Kas šiuo metu jus labiausiai jaudina?
Šiuo metu yra puiki proga palyginti viešąjį ir privatų sektorių. Šiandien viešasis sektorius yra visiškai neproduktyvus. Esu įsitikinusi, kad tiek mūsų agentūros, tiek apskritai viešojo sektoriaus galimybių yra tikrai labai daug, tačiau biurokratinis aparatas ir jame dirbančių žmonių formalus požiūris į viską, ką mes darome, žlugdo bet kokią motyvaciją. Kai atėjau, pradėjome įgyvendinti mažiausiai keturis gan stambius projektus. Šiandien du iš jų visiškai palaidoti. Vienas - arti kapo duobės. Ir taip yra daugiausia dėl vienos žinybinės institucijos draudiminių "filosofijų". Asmenys, kurie priima sprendimus, vaidina herojus, teisybės, istorinio paveldo gynėjus, bet visiškai nesiūlo, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą. Yra skaudu, kai puikūs projektai yra užlaikomi, ignoruojami, nors galėtų pritraukti Europos Sąjungos lėšas ir padėti miestui įgauti naują veidą.
Ko labiausiai norėtumėte?
Norėčiau, kad gabūs jauni žmonės neišvažiuotų į užsienį. Nes ta karta, kuri dabar baigia mokslus, gali visiškai iškristi iš mūsų gyvenimo. Jie masiškai ne tik emigruoja, bet ir masiškai nusivilia savimi. Ir ta trauma, kuri jiems padaryta pačioje karjeros pradžioje, gali būti nepataisoma.
Labai norėčiau, kad mūsų agentūros šiuo metu vykdomas projektas - Kultūros fabrikas - būtų sėkmingai įgyvendintas ir "įkalbėtų" gabius kūrybingus žmones likti dirbti Klaipėdoje.
Stebėdama ką tik pasibaigusią burlaivių regatą, stulbinamą stiebų grafikos grožį, aš labai džiaugiausi. Pagaliau pamačiau ir patikėjau, kad Klaipėda gali būti nuostabus miestas. Ir tam, kad jis suklestėtų, turime veikti visi.
Esate sakiusi, kad lietuviai yra labai neverslūs.
Neverslūs todėl, kad bijo rizikuoti. O konkurencijos versle Lietuvoje turi būti nepalyginamai daugiau. Žmonės pasyvūs. Be to, suasmenina verslą. Užsienyje žlugus verslui niekas nelaiko to žmogaus nesėkmingu. Juk tai tik verslas.
Jūsų vyras - architektas. Pagal tyrimus, moterys labiausiai pageidauja ištekėti už būtent tokią profesiją turinčių vyrų.
Tuoj bus 25 metai, kai mes kartu. Taigi moterys neklysta, - šypsosi.
Papasakokite apie savo dukras: kokios jos?
Jos tobulos. Apie jas galėčiau kalbėti dieną naktį. Esame bendramintės, turime panašų skonį. Jos yra geriausi mano gyvenimo projektai, - šypsosi. - Elzei - 18 metų, Emilijai - 24-eri. Ši, galima sakyti, yra ekonominės krizės auka. Ji baigė dizainą Anglijoje krizei tik prasidėjus. Šiuo metu bedarbė. Kartais visos mes pakalbame, kad nieko kito mums nelieka, kaip daryti verslą. Viena iš dukrų sako: "Mama, tu pradėk verslą, o aš jį iš tavęs perimsiu", - juokiasi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą