Robertas Rezgevičius: drąsiųjų keliais, virš debesų...

Roberto tėvai susipažino sklandytojų klube. Vėliau jo tėvukas, Klaipėdos muzikinio teatro artistas, pradėjo kurt parasparnius, skraidino ir mažąjį Robertuką. Šiam teko bastytis po Rusiją su tėčiu ir būti jo ginklanešiu; nepatiko tempti mantą. Kai vaikis pirmąkart nusprendė šokti parašiutu, mama mėgino atkalbėt, o kai nepavyko, prasitarė: "Mano vaikas!"

Devynaukščio namo stogas buvo Roberto žaidimų aikštelė: iš ten leido aitvarus, lėktuviukus, ten karpydavo parašiutus, ir tėtis liepdavo vaikui vaikščioti stogo atbrailomis, o pats eidavo iš paskos; pratino prie aukščio. Tuomet rijo "Drąsiųjų kelių" serijas ir įžymių lakūnų, menininkų biografijas, norėdamas pažvelgt, kas slypi už didybės širmos, kūrybos triumfo.

Kai buvo pastebėti neva neeiliniai gabumai muzikai, darželinuką priėmė į eksperimentinę grupę S. Šimkaus konservatorijoje, vėliau dešimt metų mokėsi griežti violančele. Dabar į keliones imasi tik lūpinę armonikėlę kompanijai palinksminti.

Baigęs aštuonias klases, Robertas pateko į Edgaro Savickio sukurtą garsiąją pantomimos trupę, ten gavo judesio plastikos pradmenis. Tikėtina, Robertas šoks ir šimto metų sulaukęs, barškindamas kaulų kastanjetėmis. Jis sako: "Šokis - tai išsilaisvinimas iš įprastų pozų, kai atrandi naujų kūno raiškos formų. Man spontaniškas šokis - kaip džiazas. Pantomima padeda keliaujant susibičiuliaut, kai pristinga angliškų žodžių, susikalbu mimika, garsais, mėgdžiojimu; tai itin juokina žmones.

Žurnalistų tobulinimosi kursuose Švedijoje, Gioteberge

Kai muzikos mokyklos valdžia paprašė Robertą apsispręst, muzikuos ar šoks, nes viena kitam pradėjo trukdyt, vaikinas jau kliedėjo parašiutais ir norėjo tapti desantininku. Išėjo kariuomenėn; Archangelske tarnavo balistinių raketų bazėje. Prieš tai uostamiestyje spėjo įkurt breikdanso grupę, dalayvaudavo šokių maratonuose, sarkastiškai vadinamuose garsaus filmo pavadinimu "Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?" Pagerino 36-ių valandų šokių maratono rezultatus su partnere iš Kauno modernių šokių grupės "Aura". Mat Klaipėdos muzikiniame teatre veikė alternatyvi šokių grupė, kurios narys buvo ir Robertas. Dar jis šoko grupėje XXL, Bavarija, su dainininke Sati.

Po "Bavarijos" Robertas įsidarbino televizijos operatoriumi Baltijos TV, parengė įdomių laidų apie alternatyvųjį šokį, galbūt ne visai suprantamą plačiajai audotorijai, o pirma laida buvo apie autentiškąjį mimą Aleksą Mažoną. Tuomet Robertas daug važinėjo po pasaulį su Lietuvos taikvondo rinktinės vaikinais, filmavo varžybas ir rašė tekstus. Šiai dienai turi svajonę būti reporteriu ir kurti įspūdingas kelionių laidas, tokias kaip "Diskovery" ir "Travel", kurias žiūri kaip pamišęs.

Nojaus arka ir klajūno dalia

Bene ilgiausiai Robertas dirbo Dailės kombinate, gintaro meistrų ceche. Tai sutapo su gintaro renesansu. Jis sukūrė gintarinius šachmatus, originalių formų kryželius, mozaikų, ir be abejo, padirbino mamai aibę apyrankių, auskarų ir karolių. Gal būtų aptikęs savyje ir skulptoriaus gyslelę, bet kombinatas buvo išardytas, įsidarbino stalių ceche. Šis amatas pravertė, uždarbiaujant staliumi Islandijoje ir Norvegijoje.

"Pasirodė, ten nemažai žmonių galvoja: kam jiems pirkt namą arba butą, kai gali nusiprkt laivą ir gyventi - plaukiot, mokesčių nemokėt. Mes su pusbroliu restauravom vienam jūrininkui žvejybinį barkasą po gaisro. Pusbrolis, Lietuvoje dirbęs "padidintos rizikos elektriku", iš naujo išvedžiojo laidus, navigaciją, man teko denis ir medžio apdaila. Vėliau kitas norvegas pakvietė restauruot seną prosenių paliktą būstą. Pusbrolis liki mokytis ten aukštojoje jūreivystės mokykloje; mane labiau traukia dangus, ne jūra. Nors nardyta, plaukiota baidarėmis, jachta plaukėm į Škotiją. Nuostabi šalis. Stovi škotai su dūdmaišiais ir smagiai groja visur, smagi gamta ir architektūra. Visi namai Škotijoje atrodo tamsūs, pilkia, skobti iš uolų ir akmens, niekas jų netinkuoja; vaizdą pagyvina tik reklamos ir gausybė spalvotų vėliavų. Esu nusifilmavęs itin savotiškų škotų šokių. Šoka jie baruose sinchroniškai, visi traukia dainą; anksčiau maniau, kad taip tik per televiziją rodo, bet žmonės išties taip tuntais linksminasi ir bendrauja. Tai ir sugrįžus čia, mums su draugu merginų nereikia; einame dviese pasiaust į diskoteką kaip kokie škotai", - juokiasi Robertas. - Norvegai, gal mums tokie pasitaikė, baisiai išblyškę, šlakuoti raudonplaukiai. Itin užsispyrę, išdidūs. "Onoras" vienam šeimininkui ilgai neleido pripažint, kad mes išmanome restauracijos darbus, net bėgo skųstis draugams, kad savivaliaujam, nedirbam, kaip šis liepė. Ir kai draugai pasakė: "Tie lietuviai velniškai nagingi, tik džiaukis tuo, ką padarė", šeimininkas - nė "ačiū", nė "atsiprašau"... Ir patys gyvenome laive, mitome jūrų gėrybėmis, retkarčiais greitaeigiu kateriu palakstydami tarp fiordų".

... O nuotykiai tęsiasi. Neseniai Robertas iš karinio Kaliningrado aerodromo nelegaliai kariniu lėktuvu, už degtinės butelį, nuskrido į Maskvą pas parašiutininkus. Grįžtant atgal, į jų lėktuvą kaipsyk pakrovė raketų su kovinėm galvutėm. Tai buvo irgi savotiškas adrenalinas, nes jei būtų nutvėrę pasieniečiai, neaišku, kuo būtų pasibaigus tokia "žvalgyba".

Robertui skristi oro balionu atrodo per daug ramu, net parasparniai jam atrodo per mažai dinamiški. Turi tarptautinę parašiutininko licenziją ir instruktuoja pirmašuolininkus. - "Įsivaizduojat, šoki iš lėktuvo parašiutu ir krenti 300 - 400 km/ h - kaip dar pasiektum tokį greitį? Jausmas nenusakomas, o panika ištinka tik pirmąsyk. Parašiutizmas toli pažengė; pliaže žmonės traukiasi, jiems atrodo, kad nusileisim vietoj kaip grybai, neįsivaizduoja, jog parašiuto nusileidimo takas kaip lėktuvo". Kai teko leistis į dragūnų sporto aikštę, sukilo škvalas ir skilo kojos kauliukas. Iš ligoninės Robertą draugai išvogė, kad tas galėtų padaryt šuolį su pižama. " Nuotykių nenoriu pasakot, mūsų parašiutininkų klubas iš to gyvena, ir kiekvienas pasakojimas apie riziką priimamas kaip antireklama. Štai parašiutininkas Algis Stankevičius, kurio tėvas, jei nebūtų žuvęs, būtų tapęs pirmuoju Lietuvos kosmonautu, rezultatu pralenkė žmones, šokinėjančius parašiutu su lenta ir ore darančius figūras, turėdamas ne 5 000-čių, o 300 -tų šuolių patirtį, ir vyko į pasaulinį parašiutininkų čempionatą. Žmogui, kad palaikytų formą, per metus reikėtų 100 šuolių, bet tai dideli pinigai. Dažnai vaikinai juokiasi: ką pasirinktum - šuolį ar gražuolę merginą? Ši niekur nedings, o praleistas šuolis - prarastas nepakartojamas, ypatingas potyris. Tad sunku nustatyt būsimų pasiekimų kartelę. Robertas svajoja apie parašiutą - tandemą, kuriuo galėtų šokti drauge su žmona. Ši - bene vienintelis jo neramaus gyvenimo stabilumo garantas, priėmusi Robertą su jo motociklu ir parašiutais bei neprognozuojamais nuotykiais. Dukra Viltė jau būdama dviejų metų skaidė su tėvu sklandytuvais, anksti išmoko sudėt parašiutą. Robertas šuoliams užsidirbt pinigų ketina "šiaušti" į Londoną. Vaivorykštinė svajonė būtų aplankyt Markeso mistinį kraštą, Lotynų Ameriką, nes draugų turi ir ten.

Stiklo piramidė ir nepradėtas dienoraštis

Robertas sako dirbęs "klapčuku" žinomo uostamiesčio dizainerio Sigito Kaminsko "floros bažnyčioje". Nesibodėjo miške kompozicijoms ikebanoms rinkt kankorežius ir samanas. Maskvoje, paskui Kijeve dalyvavo grandioziniuose tarptautiniuose floristų konkursuose. Kijeve didžiulėje salėje, kur sykiu vyko ir Rusijos estrados žvaigždžių koncertai, Robertas padėjo pastatyt stiklo piramidę, prieš tai išnaršęs stiklių cechus, kurioje tilpo aukšta, apšviesta piramidė, sklidina iš Olandijos atgabentų gėlių ir vaisių. Reginį sunku būtų perteikti žodžiais. Tuomet susipažino iš arčiau su Kristina Orbakaite, Bojarskiu, Moisejevu (šis skraidė aplink kaip kamanė aplink orchidėją), Presniakovu. Įžymybės iš arti, anot Roberto - šlovės nesudarkyti, paprasti, normalūs žmonės. Tai žurnalistai nori charizmatines asmenybes matyti nuogus ir ekscentriškus, analizuoti jų silpnybes ir narcizišką sielvartą, nevykusias santuokas, o minia garbina kaip stabus, kurie gal bus su pikdžiuga nuversti.

Kol kas Robertas nerašo dienoraščio; jį kiek trikdo straipsneliai, kuriuose jis vadinamas "žmogumi - paukščiu" ir panašiai. Nemėgsta pasakot apie žygdarbius. Draugas papasakojo, kaip jiedu su Robertu išgelbėjo trijų žmonių gyvybes. Lėkdami autostrada, išvydo degantį automobilį, kuriame sėdėjo smūgio apkvaitinti ir ištikti šoko vyras, moteris ir vaikas. Mašinos lėkė prošal nesustodamos, žiūrėdamos į tai kaip į atrakciją. Vaikinai ištraukė nukentėjelius, gesino ugnį savu gesintuvėliu, kol sustojo atsitiktinai prošal važiavusi greitoji.

O kas ta kelionių magija? Galimybė pažinti pasaulį, pirmiausia, ir žmones, kurie vis tik nuostabiai skirtingi, likimo išbandymas ir poreikis pakilt virš rutinos, virš savęs - vitališkai ir alkstant skrydžio kaip arui. Kaip kas išmano, taip rašo savo vienintelę gyvenimo istoriją.