Metų jūrininkas: jūroje nuplaukė dešimtis kartų aplink Žemę
(1)Tęsinys. Pradžia „Vakarų eksprese“ Nr. 62 (9318)
Keliose šalyse apsilankėte kaip jūrininkas?
Daug kur buvau, bet ir daug kur nebuvau. Europoje, pavyzdžiui, nesu buvęs Gruzijoje, Bulgarijoje, Maltoje. Afrikoje teko lankytis Egipte, Maroke, Alžyre, Ganoje, Toge ir Pusiaujo Gvinėjoje. Pietų Amerikoje - Brazilijoje, Peru, Venesueloje, Kolumbijoje ir Trinidade. Esu buvęs Panamoje, tačiau Kanadoje ir daugumoje Centrinės Amerikos valstybių piečiau Meksikos neteko apsilankyti. Azijoje teko lankytis Indonezijoje, Malaizijoje, Singapūre, Kinijoje ir Japonijoje.
Tačiau jūrininkui žodis „buvau“ reiškia visai ką kita nei turistui. Dažniausiai laivas atplaukia į uostą ar terminalą, atliekami krovos darbai ir po paros ar dviejų vėl išplaukia. Ne vienoje šalyje mano pažintis apsiribojo terminalo tvora, krantine ir keliu nuo trapo iki terminalo vartų. Kartais net ir tiek nepamatydavau. Todėl, nors formaliai galiu sakyti, kad esu buvęs keliose dešimtyse valstybių, iš tikrųjų daugelio jų taip ir nepažinau. Jūrininko kelionės dažnai atrodo labai įspūdingai žemėlapyje, tačiau realybėje pasaulį dažnai tenka matyti tik pro laivo tiltelio langus arba uosto vartus.
Į kokį pasaulio tašką dar norėtumėte nuvykti, ką pamatyti?
Į Australiją ir Antarktidą.
Kiek metų jūs jau dirbate jūroje?
Jeigu skaičiuotume tik darbą laivuose - jau apie 20 su puse metų. Tačiau jeigu skaičiuotume visą gyvenimą, susijusį su jūra, išeina gerokai daugiau - šešeri studijų metai Jūrų akademijoje, dvylika metų darbo jūriniame versle krante ir daugiau kaip dvidešimt metų laivuose. Iš viso - jau apie 38 metus mano gyvenimas vienaip ar kitaip sukasi apie jūrą.
Kokio tipo laivuose jūs dirbote?
Jeigu reikėtų trumpai apibūdinti savo karjerą, sakyčiau taip: pradėjau po burėmis, išbandžiau įvairių tipų krovininius laivus ir keltus, o didžiąją savo profesinio gyvenimo dalį paskyriau dujų tanklaiviams.
Atnaujinęs darbinius diplomus pradėjau dirbti dujų ir chemijos tanklaivyje „Sapphire Star“. Nuo to laiko mano profesinis kelias neatsiejamas nuo dujų tanklaivių.
Pirmas įspūdis buvo didžiulis. Užlipęs ant denio tiesiog nustėrau pamatęs tokią vamzdynų gausą - atrodė, kad per vamzdžius net denio nematyti. Tada mane įdarbinusios kompanijos įgulos komplektavimo vadovas pasakė: „Prireiks mažiausiai kelių mėnesių, kol suprasi, kas iš kur ir kur teka.“
Per tuos metus keitėsi laivų tipai, dydžiai, kompanijos ir plaukiojimo rajonai. Esu dirbęs tiek mažesniuose dujovežiuose, tiek didžiuosiuose dujų tanklaiviuose, gabenančiuose suskystintas naftos dujas ir amoniaką. Keitėsi technologijos, laivai tapo modernesni, tačiau darbo esmė liko ta pati - saugiai nugabenti krovinį į paskirties uostą.
Gal suskaičiavote, kiek jūrmylių nuplaukėte?
Ne. Vienintelį kartą skaičiavau plaukiojimo mylias, kai reikėjo gauti burinės jachtos kapitono diplomą: turėjau įrodyti savo plaukiojimo patirtį - ji susidarė maždaug apie 6000 jūrmylių. O kiek esu nuplaukęs prekybiniais laivais, tikrai nežinau.
Įtariu, kad kitas populiarus klausimas būtų - kiek kartų apiplaukta aplink pasaulį? Čia jau galima pabandyti labai apytikriai paskaičiuoti. Vien dabartinio mano reiso su balastu iš Ūsikaupunki į Point Lisasą metu nuplaukta apie 5290 jūrmylių. Toks reisas trunka maždaug dvi savaites. Vadinasi, per mėnesį, jeigu plaukiame panašiu tempu, galima nuplaukti pirmyn ir atgal apie 10 500 jūrmylių. Žemės ilgis ties pusiauju yra apie 21 600 jūrmylių. Taigi per mėnesį toks plaukimas sudaro maždaug pusę Žemės apskritimo. Jeigu skaičiuotume, kad jūroje dirbu jau apie 20 su puse metų, o laive vidutiniškai praleidžiu apie pusę to laiko, išeitų maždaug dešimt metų aktyvaus plaukiojimo. Labai apytikriai skaičiuojant, per tokį laiką susidarytų apie šešiasdešimt apiplaukimų aplink pasaulį. Žinoma, tai nėra tikslus skaičius - tai tik palyginimas, norint įsivaizduoti mano nueitą kelią. Per savo gyvenimą jūroje esu nuplaukęs atstumus, kurie prilygsta keliasdešimčiai kelionių aplink Žemę.
Kuriais metais tapote kapitonu? Kiek jums tada buvo metų?
2016 metų gegužės 10 dieną. Tuo metu man buvo 48 metai. Tai įvyko Prancūzijos Havro uoste, laive „Forbin“. Dar studijuodamas Jūrų akademijoje galvojau, kad jeigu nuo jaunesniojo kapitono padėjėjo iki kapitono užaugsiu per dešimt metų - tai bus labai geras rezultatas. Akademiją baigiau būdamas 25 metų.
12 metų dirbau krante. Kai 2009 metais grįžau į jūrą, karjerą teko tęsti toliau nuo tos vietos, kur buvau sustojęs. Įvertinus visą kelią, nuo grįžimo į laivus iki kapitono pareigų ir susidarys tie maždaug dešimt metų. Todėl galiu pasakyti, kad mano jaunystėje užsibrėžtas tikslas iš esmės pasiektas. Gal net gerai, kad kapitonu tapau ne per anksti. Iki tol spėjau sukaupti ne tik laivavedžio, bet ir kranto patirties. Manau, kad visa tai vėliau padėjo priimant kapitono sprendimus.
Koks reisas buvo įsimintiniausias?
Įsimintiniausi buvo tie momentai, kai atsivėrė naujas profesinio gyvenimo etapas - pirmas kartas po burėmis, pirmas kartas kaip šturmano prie vairo ir pirmas kartas kapitono kėdėje.
Kada pakliuvote į pirmą štormą? Kokie štormai buvo įsimintiniausi?
Pirmasis tikras štormas buvo 1989 metais per praktiką burlaivyje „Mir“. Dar prieš budėjimą atsikėlęs pajutau, kad laivas stipriai svyruoja. Ateiname į valgyklą, o ji tuščia. Tad mes, jauni kursantai, visada alkani, prisivalgėme sumuštinių netgi su dviguba sviesto porcija. Vėjas stiprėjo, kapitonas davė komandą vyriausiajam kapitono padėjėjui mažinti bures. Foko bocmanas pradėjo rinkti savanorius.
Tuo metu pagal pareigas laive buvau žmogus, kuris turi būti rėjos gale ir vadovauti tai komandai. Užlipome ant rėjos. Bandome pritraukti burę. Ji plazda, kelis kartus gerai trenkia per veidą. Galų gale darbą baigiame ir pradedame leistis. Aš leidžiuosi paskutinis. Likus maždaug pusei kelio iki denio sustoju, įsikimbu į vantus - pykina jau labai stipriai. Iš paskutinių jėgų laikydamasis pasiekiu denį. Kadangi laivas stipriai pasviręs, o denis šlapias, nučiuožiu iki pavėjinio borto, gana skaudžiai atsitrenkiu į relingą ir sustoju… Na, o rytinis maistas iš skrandžio keliavo už borto…
Vėliau buvo ir kitų įsimintinų štormų. Kitais metais atliekant antrą praktiką jachtoje „Novik“ Lamanše, prie Star kyšulio. Jachta buvo medinė, truputį leido vandenį. Viduje susimaišę dyzelinio kuro, maisto ir devynių vyrų, kurie savaitę nesimaudė, kvapai. Guli lovoje, o už penkių centimetrų nuo medinio borto bangos daužo laivą. Miegoti neįmanoma - tik snaudi įsikibęs į lovos kraštus, kad neišskristum. Valgyti negali. Kelias dienas iš eilės pagrindinis bendravimas su jūra vyksta per bortą. Iš tos praktikos grįžau numetęs 7 kilogramus.
Nors jachta nėra laivas įprasta šio žodžio prasme, jūrinė praktika joje davė nepaprastai daug. Tokiose nedidelėse burinėse jachtose kiekvienas įgulos narys turi dirbti visus darbus, todėl tai buvo puiki mokykla. Ten nebuvo netgi tualeto, ką jau kalbėti apie kitus patogumus.
Dar vienas įsimintinas atvejis buvo prieš dvejus metus, išplaukiant iš Trinidado. Papuolėme tiesiai į taifūno centrą. Keista, bet pačiame centre sąlygos buvo gana ramios. Sunkiausia buvo išėjus iš centro - laivo greitis net tapo neigiamas, kai bandėme priešintis vėjui ir bangoms. Šių metų vasarį Šiaurės jūroje papuolėme į stiprų štormą. Bangos arba vėjas sudaužė navigacines šviesas ir tifoną ant priekinio stiebo, kabojusį apie 25 metrus virš vandens.
Štormai jūrininko darbe yra neišvengiama kasdienybės dalis.
Kas pasikeitė nuo tų laikų, kai jūs tik pradėjote dirbti, iki dabar?
Beveik viskas. Kai pradėjau dirbti, nebuvo interneto, GPS dar tik žengė pirmuosius žingsnius, maršrutus braižėme ant popierinių jūrlapių, o ryšys su namais buvo retenybė. Dabar laivai tapo saugesni, modernesni, o su šeima gali bendrauti beveik kasdien. Labai pasikeitė ir pats kapitono bei šturmano darbas. Šturmanai pamažu virsta tiltelio operatoriais, o kapitonai - biuro darbuotojais laive ir brangiai apmokamais sekretoriais. Dokumentų, procedūrų, ataskaitų ir įvairių patikrinimų šiandien kartais būna tiek, kad atrodo, jog popieriai pradeda konkuruoti su pačiu laivo valdymu. Vis dėlto yra dalykų, kurie nesikeičia. Jūra ir šiandien reikalauja pagarbos. Nesvarbu, kiek turime modernios elektronikos, galutinę atsakomybę vis tiek prisiima žmogus. Ir turbūt taip bus visada.
Kokia, jūsų manymu, šiuo metu yra didžiausia problema laivybos sektoriuje?
Piratai kai kuriuose regionuose išlieka problema, tačiau, mano nuomone, didesnės ir gilesnės problemos yra pačioje laivybos sistemoje. Viena iš jų - didėjantis atotrūkis tarp kranto biurų ir realybės laive. Dabar vis dažniau pasitaiko, kad į aukštas kranto pozicijas ateina žmonės su ribota jūrine patirtimi ir sprendimus priima žmonės, kurie nėra pakankamai matę tikro darbo jūroje.
Kitas didelis pokytis - pasikeitusi laivybos ekonomika. Anksčiau daugelis laivų savininkų turėjo stiprų ryšį su savo laivais ir jūrine kultūra. Šiandien nemažai laivų priklauso finansiniams investuotojams, kurių pagrindinis tikslas yra investicijų grąža. Pats savaime pelno siekimas nėra blogas dalykas - be pelningos laivybos nebūtų ir laivyno. Tačiau problema atsiranda tada, kai laivų valdymas atiduodamas valdymo kompanijoms, kurios konkuruoja dėl sutarčių ir dažnai laimi mažindamos kaštus.
Dar viena problema - inspektorių ir auditorių kompetencija. Kartais susidaro įspūdis, kad dalis tikrinančių žmonių turi daug teorinių žinių, bet nepakankamai praktinės patirties laive. Taip pat matyti tam tikrų uždarų sistemų ir protekcionizmo apraiškų, kai tam tikrų regionų ar kultūrų atstovai pradeda dominuoti konkrečiose valdymo grandyse ar patikros struktūrose.
Man dar rūpi vienas svarbus klausimas - nepakankamas atstovavimas patiems jūrininkams. Sprendimai laivybos klusimais dažnai priimami krante, tačiau žmonių, kurie kasdien dirba laive, balsas dažnai lieka per silpnas. Laivyba keičiasi. Tai natūralu. Tačiau labai svarbu, kad modernizacija nepanaikintų pagrindinio principo - laivą valdo ne dokumentas, ne procedūra ir ne Excel lentelė. Laivą vis dar valdo žmogus.
Kokia jūsų šeima? Kiek turite vaikų, anūkų?
Jūrininko šeimai nėra lengva - ilgi išsiskyrimai, nuolatinis laukimas. Todėl visada sakau, kad jūrininku tampa ir jo šeima. Esu labai dėkingas savo žmonai Liudmilai. Kol būdavau jūroje, ji laikė visus keturis namų kampus ir dar stogą. Turime vieną sūnų Andrių. Jis baigė teisės studijas ir dirba teisininku. Tiesa, slapta tikėjausi, kad gal susidomės jūra, bet niekada nesistengiau jo įkalbėti rinktis mano profesiją. Kai buvo mažas, nuvedžiau į buriavimo būrelį. Kelerius metus lankė, kaip man atrodo, be didelio entuziazmo. Dabar juokauju, kad tuo buriavimo būreliu jam visam laikui išmušiau iš galvos bet kokį norą tapti jūrininku. Anūkų dar neturime.
Koks jūsų hobis?
Nuo vaikystės mano didžiausi pomėgiai buvo knygos ir istorija ir jie išliko iki šiol. Kitas pomėgis - buriavimas. Nors čia yra savotiškas paradoksas. Kai pusę gyvenimo praleidi jūroje, grįžęs namo ne visada nori eiti prie jūros. Dar labai mėgstu gaminti maistą. Tik yra viena bėda - pamirštu suplauti panaudotus indus, todėl žmona mane visiškai eliminavo. Užtat kažkiek atsigriebiu laivo kambuze. Galbūt kokui tas nelabai patinka, bet įgula turbūt džiaugiasi. O grįžęs namo dažniausiai gaminu lauke. Gyvenu užmiestyje, todėl tam puikios sąlygos. Turiu keletą skirtingų kepsninių ir labai mėgstu prie jų suktis. Man tai ne tik maisto gaminimas, bet ir puikus poilsis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą