Romualdas Ramašauskas: "Manau, kad liūdnų žmonių nepriims į rojų"

- Aš geriau pasakysiu, ne kaip yra, o kaip turėtų būti. Kapelionas turėtų būti vėliava, flotilės ar karių idėjinis vadas. Jeigu pasako: "Einam numirt!", tai ir einam į mirtį. Vadas nubrėžia ant žemėlapio ar jūrlapio užduotį, o kapelionas sako: "Pirmyn!". Kapelionas turi būti ne užnugary, o prieky. Taip turėtų būti... Kiek galim, stengiamės to pasiekti. Mano darbo vieta - ne tik kabinetas. Aš privalau teikti religines paslaugas, bet kapelionas pirmiausia yra psichologas. Jei vaikinui blogai, jį atveda čia. Mes kartu su medicinos personalu bendraujam. Būna tokių situacijų, kai padeda ne vaistai, o pokalbis. Vienas mano darbų - bendravimas su žmonėmis. Kalbi įvairiausiom temom... Bet visada skatini pašnekovus eiti į šviesą, arčiau angelų, kaip aš sakau. O ateina kalbėtis apie viską: apie šeimos situaciją, kreipiasi dėl vaikų, dėl tėvų, dėl ligų, netgi dėl pinigų... Ateina į mano kabinetą visi - nuo žemiausio rango, o su vadais kiekvieną dieną aptariam problemas. Svarbiausia mano darbo sąlyga - neįkyrėti savo maldomis ar religingumu. Mes kalbam tik tada, kai vaikinai to paprašo. Man visos religijos lygios. Aš niekada nesakau: "Tu eik į dešinę, o tu į kairę"... Aš manau, kad kapelionas turi būti tas, kuris suteikia laisvę pasirinkti.

- Koks kapeliono vaidmuo karo metu?

- Karo metu vadovybę sudaro vadas, štabo viršininkas, atstovas spaudai ir kapelionas. Pirmoji kapeliono instrukcinė pareigybė - įrodyti, kad mūsų karas teisingas. Mes visi suprantam, kad kariauti tikrai nežadame ir kad Lietuva tikrai nesiruošia ko nors pulti, bet, jeigu būtume užpulti, vadovybė turėtų būti priekinėse linijose. Kariai turi eiti iš paskos, o mes - pirmi. Kapelionas turi būti idėjinis vadas, kaip tarybiniais laikais buvo "politrukai". Tik mes, kapelionai, visą šitą atliekam dar su religiniu atspalviu.

- Apibūdinkite savo darbo dieną.

- Kai aš pažiūriu, kaip ir nėra kas man veikti. Atrodo, kad aš nieko neveikiu, bet laisvo laiko neturiu. Kiek trunka, kol aplankau visą štabą - kas dieną kiekvieną žmogų. Kiekvienam nors "Labas!" pasakau. O jei dar ateis kas nors su savo problemomis... Aš visada sakau: "Nereikia ateiti su problemomis! Ateikit pasidžiaugti!" Esmė yra buvimas su žmonėmis. Žinoma, išklausau kiekvieno problemas. Smagu, kad dar gali kam nors padėti. Visada turiu būti su nuotaika, negaliu būti liūdnas. Manau, kad liūdnų žmonių nepriims į rojų.

- Jūs - jūrų pajėgų kapelionas. Minėjote, kad ne tik taip esate susijęs su vandeniu.

- Viena šeima Šiauliuose mane išmokė mylėti vandenį. Todėl Šiauliai man susiję su šviesa. Prieš daugelį metų man parodė, kas yra baidarė. Susirgau nuo pirmo "išėjimo". Vėliau, jau būdamas kunigu, pasiimdavau į tokias keliones 50, 100 vaikų.

- Kur studijavote?

- Baigiau Kauno kunigų seminariją, vėliau Vilniaus pedagoginiame universitete magistrantūroje studijavau psichologiją ir sociologiją. Mokiausi šiek tiek Vokietijoje. Vėliau buvau kunigu tokiose Krakėse, turėčiau milijoną - atiduočiau, kad tik nereikėtų ten grįžti. Bet ten yra tie mano vaikai... Juos vienuolika metų auginu, pasiėmęs nuo gatvės. Jie tapo mano krauju. Jie yra mano vaikai. Jų atsisakyti negalėčiau už jokius pinigus. Savaitę būnu čia, Klaipėdoje, savaitgalį išvažiuoju ten. Kartais juos atsivežu čia stovyklauti. Yra 56 vaikai. Kai kurie jau baigę mokslus, kiti dar mokosi ar studijuoja... Taip pat Krakėse yra ir senelių namai.

- Kodėl ėmėtės šio darbo?

- Man reikėjo tikrąja prasme kristi lėktuvu, kad suprasčiau vieną kitą egzistencinį klausimą. Skridau virš Atlanto - taip pat virš vandens. Buvo skrydis Maskva - Monrealis. Lėktuvo iliuminatoriai buvo sulig aisbergo viršūnėm. Kad mes pasmerkti, tai klausimų nekilo nė vienam skrendančiam. Ir aplankė toks jausmas, kad Jėzus atsisėdo šalia. Sako: "Sveikas, Romai!", atsakau: "Sveikas, Jėzau!"... Jis sako: "Ruoškis į amžinybę. Kaip jautiesi?", na, sakau: "Šiaip sau..." Jis klausia: "Kaip tu save vertini? Tu - geras, negeras?.." Aš ir sakau: "Aš geras. Aš mišias aukoju, tuokiu, laidoju, aš einu į tikybos pamokas. Na, kur manęs nėra... " Ir sulaukiau labai paprasto vidinio nenuginčijamo atsakymo: "To dar betrūko, kad, būdamas kunigu, to nedarytum!.." Yra pareiga, kurią mes turim atlikti, bet iki žodžio "geras" čia dar labai toli... Taip tris su puse valandos mes skridom į Monrealį. Skridom labai žemai, vos pasiekėm tikslą. Prie mūsų iškart prišoko gaisrininkai, medikai. Grįžus iš šios kelionės, buvo paskyrimas į Krakes, kurių net žemėlapyje neradau. Beje, dar skrendant lėktuvu apėmė toks įdomus jausmas - šventumas... Visiškai nebaisu, ką esi padaręs iki tol... Visiškai nebaisu. Kaip neišmokta pamoka... Bet šiurpsta siela, ir ima drebėti vidus: "Tu nieko gero nesi padaręs..." Suvokiau, kas yra šventumas. Ne tai, kaip mes davatkiškai kalbam: "Jeigu nieko nedarysi blogo, tai jau ir šventas žmogus!" Ne! Klausimas - ką gero padarei?!.. Nedarymas blogo - tik viena paveikslo pusė, pats paveikslas - tobulinimas sukurto pasaulio, kuris nuo tavo buvimo tampa geresnis. Ir tada, grįžęs po metų, įsteigiau vaikų namus.

- Sakėte, kad paskyrimas į Krakes buvo gana baisus, o kokius jausmus sukėlė paskyrimas į KJP kapeliono pareigas?

- Na, Krakėse buvo taip: su bobutėmis ginčijiesi, kaltas lieki ir galvoji: "Gal ne tą mokyklą baigiau, gal ne tą universitetą, gal ne to mokė? Kas tai yra psichologija, sociologija, logikos, gnoseologijos mokslai, kam man jie reikalingi?" Ir, kai gavau paskyrimą čia, pasijutau, kaip tas negražusis gulbiukas - radau savo vietą. Mes su vyrais sutariam, yra vienas kito supratimas.

- Ką dar norėtumėte pridurti?

- Norėčiau palinkėti visiems Dievo palaimos. Mes kartais su Dievu elgiamės kaip su kvaileliu: pastebės, nepastebės, pasakiau, nepasakiau... Bet kai pamatom save laiko perspektyvoje, kaip pereinam bedugnes, kai suvokiam, jog mūsų galėjo jau dešimt kartų nebebūti, staiga suprantam, kad šalia yra kažkas... Tada atsiranda supratimas, pajautimas, kad esi ne vienas, kad kažkas tave veikia, vadinkim tai pasąmone ar kuo kitu, bet kažkas yra... Dievas labai neįkyrus. Žinot, kada jis pasireiškia: kai mes sau pasakom: "Žąsinas aš esu..." Jis paprastas kaip dvi kapeikos. Kai mes paprašom dešimties litų, jis galvoja, kaip duoti šimtą. Tik mes esam labai riboti... Kaip personažas iš filmo "Aukso veršis"... Tai tos Dievo palaimos linkiu visiems...