Kaip pradėjote dirbti su mažaisiais volungėliais?
Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje baigiau dirigento ir solfedžio mokytojo specialybę, vėliau Klaipėdoje baigiau muzikos mokytojos ir dirigavimo studijas. Dar būdama ketvirtame kurse atėjau dirbti į "Vyturio" mokyklą, vėliau "Smeltės" mokykloje patyriau, kaip sunku yra dirbti su paaugliais. Tada pirmą kartą mūsų ansamblis dalyvavo "Dainų dainelės" konkurse ir tapome laureatais.
Kai mano pirmagimiui dar nebuvo nė metų, pakvietė į "Volungėlę", pabandžiau, ir man labai patiko. Buvau paruošta dirbti su vyresnio amžiaus vaikais, na, bet universitetinis išsilavinimas yra universalus, tad greit prisitaikiau.
Gal šis lopšelis-darželis pasirodė kuo ypatingas?
Jame dar tarybiniais metais buvo puoselėjama etnokultūra. Man, miesčionei, neturinčiai šaknų kaime, niekada nedalyvavusiai folkloro ansamblyje, akademinės muzikos atstovei, reikėjo persilaužti. Didžiulį įspūdį paliko jau pirmoji vaikų ir tėvelių šventė, kurioje pamačiau šešėlių teatrą - buvo vaidinamas spektaklis "Lino mūka". Pasijutau pakliuvusi į pasaką.
Ką reiškia iš tikrųjų mylėti vaikus?
Esu emocingas žmogus, bet iš vaikų sulauki dar daugiau emocijų, kai su jais dainuoji ir šoki. Iš savo studijų draugių, dirbančių muzikos mokytojomis, išgirsdavau, kad iš darželio atėję vaikai ne dainuoja, o šaukia, kiekvienas nori būti pats garsiausias, o kitų negirdi. Pradėjau mokyti vaikus klausyti. Tai padėjo sėkmingai pasiruošti "Dainų dainelėms"; Klaipėdoje vykdavo atrankos, taip pat vokalinės muzikos konkursams "Giest lakštingalėlis".
Kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau mėgdžioja mokytoją; jeigu šis neparodytų, kaip šokuoja kiškis, - lopšelinukas ir nežinotų. Bet jo nelabai ir "įstatysi į rėmus", - visada mažo vaiko valia, ar daryti tai, ar ką jis pats sugalvos.
Vyresniems duodu daugiau kūrybinių užduočių, jų emociniai proveržiai labai saviti. Mes, tarkime, liaudies dainoms sugalvojame kitokias pabaigas: na, nušovė tėvelis pelėdą, o jeigu nenušovė? Na, suvalgė, o kur plunksnelės, kauleliai? Didesnieji tekstus kuria, sugalvoja tokių judesių, kokie pačiai neateitų į galvą.
Muzikos garsus, matau, išgaunate aibe instrumentų - nuo žirnio didumo iki spintos. Jie kvarkia, aidi, dzingsi, skamba, ulba, barška...
Vaikai instrumentą pasirenka pagal savo charakterį, o kad visiems užtektų, čia yra ir kaladėlių, drožtų iš eglės rąstų, akmenukų, švilpukų, smuikelis, kanklės... Kai kuriuos parsivežiau iš kelionių: dūdmaišį iš Škotijos, iš Turkijos - instrumentą iš džiovinto moliūgo. Turime muzikines lazdas, kuriomis gali išgauti tikslų gamos garsą, Kaziuko mugėse visada atrandi ką nors archajiško.
Muzika vaikus keičia, formuoja charakterį, suteikia drąsos ir progą pasireikšti. Neklausiau, ar muzikavimas stiprina patriotinius jausmus, bet mes grojame tautinę muziką, šokame ratelius, dainuojame lopšines, dainas apie Klaipėdą, apie Lietuvą. Švenčiame adventą, vakarojame. Vaikai ir į namus įsineša savo dainelių įrašus; tėvelių klausiame, kaip jie namuose švenčia, ką dainuoja.
Jūs sėkmingai laimite įvairius tarptautinius projektus, nebūtinai apie muzikinį lavinimą, - apie skaitymo įgūdžių, bendravimo ugdymą taip pat. Turėtų būti išleista jūsų parengta knyga keturiomis kalbomis su lietuvių, ispanų, anglų ir vokiečių dainų rinkiniais, natomis.
Pirmasis blynas, "Dainelių kraitelė", neprisvilo. Ją spausdinomės pačios, ne spaustuvėje. Mums, muzikos mokytojoms, trūko repertuaro vaikams ir mokymo metodikos. Su dviem kolegomis užrašėme ir savo kūrybos dainų. Platinome šią ir kitas knygeles su švenčių scenarijais Lietuvoje, netrukus mūsų pavyzdžiu pasekė ir kitos pedagogės.
Dar esu ir Respublikinio pedagogų švietimo centro lektorė, dalyvauju 18-oje seminarų per metus. Temos įvairiausios: nuo darželių vidaus audito, ankstyvojo ugdymo iki kompiuterinio raštingumo...
Girdėjau, kad kasmet atrandate po naują pomėgį.
Vasarą pedagogams ilgos atostogos, o mano vyras jų turi vos tris savaites, tai dažniausiai rašau knygas. Vieną vasarą siuvinėjau delmonus ir kepurėles, jų prireikė vaikų aprangai papuošti per koncertus bei miesto šventes. Renginyje "Smalsučiai muzikos šalyje" dalyvavo bene vienuolika miesto darželių kolektyvų. Pasiuvau prašmatnius drabužius mūsų mažiesiems muzikos karalystės valdovams.
Dar dvejus metus buvau užsidegusi pinti šiaudinius sodus. Kuriu paveikslus iš gamtos gėrybių. Maloniau ne savo namų interjerą puošti, o darželį. Be to, kam pirkti visokius brangius dalykus, kai gali pati išmokti juos pasisiūti, pasidaryti.
Per pamokas ir renginius rodote filmukus, vaizdo medžiagą, ji praverčia jūsų kolegoms ir labai patinka vaikams. Sukūrėte pavyzdinę internetinę "Volungėlės" svetainę...
Fotografuoju, filmuoju skaitmenine kamera. Rodome vaikams muzikinius filmus ir senąją rusų animaciją lietuviškai, nes turiu sentimentų jų "geriečiams" personažams. Kiekvieną savaitę grupėse aptariama kokia tema, tarkime, apie profesijas, tad filmukai padeda giliau tas temas išnarplioti, daugiau pažinti.
Renku vaikų mintis, įrašau į diktofoną: kas yra muzika, kas gyvena muzikos šalyje. Jie tiek prifantazuoja, komentuoja gyvenimo reiškinius, piešinius. Mes labai vertiname žodinę vaikų kūrybą, netaisome jos, paliekame natūralią, manome, jog yra savita vaikiška kultūra. Vertybė yra ne tas darbelis, prie kurio prisilietė auklėtojos ranka, o autentiškas, sukurtas vaiko.
O kaip tas šešėlių teatras?
Jis taip ir liko; ne tik širdyje, bet ir gyvenime, stengiamės, kad neišnyktų. Aš parengiau techninę medžiagą, kaip paprastai jį sukurti, net spalvotą šešėlių teatrą. Įsitraukia vaikai ir auklėtojos, tradicija tęsiasi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą