Kaip tampama vestuvių planuotoja ir ką ji turi gebėti?
Jokių taisyklių nėra, kaip ir mokslų vestuvių planuotojams. Reikia didelio vidinio noro, mokėti pajusti kitą žmogų, ištraukti jo subtiliąsias vertybes, svajones, ir visa tai įgyvendinti. Tenka sudėtingose situacijose atrasti teisingus sprendimus, ir visą laiką svajoti.
Kuo prasideda planavimo procesas?
Kai žmogus pajunta pasitikėjimą manimi, atsiveria, tada kuriasi jo pasakos scenarijus, dėliojasi šventės biudžetas. Man svarbiausia sukurti šventę ir ją pateikti, dirbame visa komanda, tariamės su dizaineriais, gėlininkais ir jaunavedžiais - ar klos baltus kilimus, kokias gėles išsirinks.
Vyrai santuoką suvokia kaip laisvės atsižadėjimą dėl mylimosios, moterys - kaip saugumo garantą. Kas vis dėlto slepiasi po perdėtu nervingumu, nerimu, gal - baimė įsipareigoti?
Visada didžiausias nerimas kyla likus savaitei iki vestuvių. Tai lemia daug priežasčių; pagrindinė - žingsnis į kitą erdvę, dviejų sutartis prieš Dievą, visuomenę, artimuosius. Ir jaunavedžiai tampa perdėm smulkmeniški, nervingi. Kol planuoji vestuves, su žmonėmis susipažįsti labai artimai, tampi draugais, ir supranti, kokio temperamento, stiliaus yra žmogus.
Vadinasi, iš aprangos, vestuvių protokolo, pramogų galima nemažai sužinoti apie jaunavedžių asmenybes?
Iš bendravimo, norų, svajonių. Likus porai savaičių iki vestuvių matai, kaip ta asmenybė pakinta, išsiderina. Sutikčiau, jog tai laikinas, lengvas, klasikinis priešvestuvinis pamišimas - ar tai būtų mažutės, ar didelės vestuvės, nerimas slypi prieš ištariant "taip". Jie tik perkelia vidinį sąmyšį į rūpestį dėl gėlės ar suknelės. Iš tikrųjų labiau panikuoja moterys.
Gal jaunikiai išvis nesikiša į pasirengimą puotai?
Šiuolaikiniai vyrai labai kišasi. Jie pageidauja, kad antroji pusė būtų laiminga. Aš net tariuosi matanti, kuri pora greičiausiai laimingai nugyvens visą likusį gyvenimą - iš žvilgsnių, prisilietimų, kūno kalbos, noro padėti vienas kitam. Būsimieji sutuoktiniai daug ginčijasi, nesutampa nuomonės: vienas nori žirgų, kitas - laivo. Aš turiu atrasti aukso viduriuką, kad abu būtų patenkinti.
Jau prieš vestuves galima spręsti, kaip jie gyvenime mokės ginčytis, ar sugebės spręsti savo problemas be pašalinių įsikišimo, kuris bus dominuojantis, kuris - nusileidžiantis. Labai įdomu stebėti jaunuosius.
Ar tėvai dažnai nori primesti jauniesiems savo vestuvių scenarijų, kokius svečius kviesti?
Šiuo metu jaunieji tampa vis savarankiškesni, ypač jeigu patys gali susimokėti už puotą. Jeigu finansuoja tėvai, - jie ir reguliuoja, tada dažniausiai ir planuotojos nereikia.
Rugsėjo pradžioje įvyko vestuvės, kurioms, neįskaitant žiedų ir aprangos, buvo išleista 8 000 litų. Nebūtinai planuotoją reikia imti, kai yra didelės ir storos lietuviškos vestuvės. Gali būti ir penkiolikos žmonių vakarienė, sudėliotas gražus dienos vyksmas - su vynų degustacija, pasivaikščiojimais ir furšetais gamtoje.
Kartais vestuvės surengiamos pedantiškai, tvarkingai, prabangiai, bet nėra jaukumo. Nuo to tai priklauso, gal nuo asmeniškų detalių?
Tą klausimą ir aš bandau išgvildenti: kodėl vienos vestuvės yra labai šiltos ir jaukios, o kitos - dvelkia šalčiu? Galbūt reikėtų ir astrologija pasidomėti. Pavyzdys - mano santuoka, įvykusi prieš devynerius metus. Planavome metus, išsirinkome dieną, ir kai jau visi buvo sukviesti, žvaigždynų išsidėstymas rodė, kad tai pati nesėkmingiausia diena santuokai. Sukau galvą, na, kas galėtų atsitikti? Nepatikėsite, kunigas pakliuvo į avariją, pirmo automobilio vairuotojas prie vairo buvo įkaušęs ir dar daug kitų labai erzinančių dalykų.
Aš dažnai vestuves prilyginu gimdymui, kai padidėja besilaukiančiosios jautrumas, dirglumas, yra nuovargis, nemiga. Labai panašiai jaučiasi poros prieš sutuoktuves. Gaila, kad taip ilgai planuotos vestuvės pralekia kaip rūkas, tarsi sapne.
Kokios vestuvės ekstremaliausios?
Prieš rašydama scenarijų, regiu, kaip viskas atrodys vizualiai, rašau pasaką, kurią atiduodu koreguoti. Jaunieji pildo anketas, atsako į klausimus, tad stengiuosi kuo daugiau ištraukti, kad pasaka būtų jiems ir apie juos.
Nors nebe pirmas sezonas, kai galima tuoktis ne Santuokų rūmuose, bet dar niekas nesituokė vandenyje ar aukštybėse. Stengiamės teminių vestuvių nepaversti cirku, spektakliu ar koncertu. O jau ar tai pagoniškos - su fakelais, gintaro dūmais, ugnies šou, fejerverkais, žibintais - renkasi jie. Dvyliktą valandą gali net nevykti kulminacija - simbolinis torto raikymas, puokštės metimas. O norų tiek, kiek jaunavedžių.
Neša nuotakas per tiltą, rieda su karietom. Kas buvo pribloškiamo? Lietuviai yra santūresni, konservatyvesni. Gal vienos iš drąsesnių buvo raudonos vestuvės: jaunikis buvo ryškiu kraujo spalvos kostiumu, jaunoji raudonais bateliais ir akcentais, visur - raudonos dekoracijos. Šventė buvo karšta ir maloni, o jaunavedžiai buvo subtilūs, jautrūs ir ramūs, bet tikriausiai norintys ugnies.
Pajodinėjimas žirgais, nuotakos pagrobimas, kilimas oro balionu - man tai neatrodo "ekstrymas". Rengia ir autentiškas vestuves, kai "kariamas" piršlys, deginamas vainikėlis, - tokios vėl grįžta į madą.
Ar tuokėte egzotiškų tautų atstovus?
Čigonų ir juodaodžių neteko. Mišrios vestuvės būna dažnai, ir jos - sudėtingesnės. Skamba skirtingos kalbos, pluša vertėjai, bet įpusėjus vakarui, lietuviai prakalba angliškai, anglai - lietuviškai ar gestais, ir visi kažkaip susišneka.
Beje, į metrikacijos biurą važiuoja tuoktis tik vyresnės poros, jaunimas dažniausiai tai daro bažnyčioje. Arba tyliai pirmadieniais pasiima santuokos liudijimą.
Į kokias istorijas įsivelia pabroliai?
Oi, įvairias, priklauso nuo išradingumo. Viena iš tokių atrakcijų buvo, kai jie patys susigalvojo, kad vienas pabrolys suvaidins stipriai nusitašiusį. Vaizdas toks: apie 80 žmonių laukia, kai grįš jaunieji su svita, ir staiga išneša vieną išsitaršiusį pabrolį nutampytu kaklaryšiu ir išsipašiusiais marškiniais. Net nuotaka patikėjo, kad toks girtas vairavo mašiną. Vieni prapliupo plojimais, kiti šaukė, kad to nefilmuotų. Tada "artistą" nunešė ant akmenų, jaunajai buvo pašnabždėta, kad tai atrakcija, ji pabučiavo pabrolį į žandą, ir jis pabudo. Tokių pokštų būna.
Kas nutinka jaunajai? Vaikosi gulbė, taikydamasi įžnybti, nulūžta kulniukas?
Tam aš ir esu šalia, tad jeigu kas ir nutinka, niekas nepastebi. Jeigu kulnelis nulūžo, greitai pakeičiami bateliai, jei kas suplyšo, turiu adatą ir siūlų. Turime visą arsenalą atsargai.
Ar aukšta mūsų vestuvių kultūra?
Gal nesituokia kaip sosto įpėdiniai, bet šiaip, sakyčiau, mūsų jaunosios yra elegantiškos, išpuoselėto skonio. Jau nebėra iš vestuvių daromas kičas, stengiamasi atrodyti kukliau, paprasčiau. Jos nesiskiria nuo užsienietiškų, jaunavedžiai ir patys atsiveža idėjų iš svetur.
Stengiuosi prisidėti prie pamergių drabužių pasirinkimo, visos smulkmenos labai kruopščiai aptariamos su liudininkais, jaunavedžiais. Nebūtinai pamergės turi eiti visos rožinės ar salotinės, nors fotografai labai džiaugiasi, kai yra ryškios spalvos. Viskas turi būti skoninga, nes jei viena pamergė bus su bateliais, kita - su batais ligi kelių, bus panašu į taborą.
Žmonės labai mėgsta kviestis atlikėjus E. Sipavičių, A. Pilypaitę, tą patį R. Ciciną, kuris sugeba sužadinti emocijas.
Vestuvininkams pasiūlome paleisti 50 gyvų drugelių, skambant valsui, kitiems sninga plunksnomis, žiedlapiais. Tai simbolizuoja kvapnų, lengvą, aistringą gyvenimą. Kalbama, jog balandžiai poruojasi tik kartą gyvenime, todėl į padangę paleidžiami ir jie.
Dovanas teikia dažniausiai vokeliuose? Gal tai derėtų daryti jaunųjų tėvams, patiems artimiausiems giminaičiams? Pinigus išleisi - neliks prisiminimui dovanos kaip relikvijos.
Su giliu liūdesiu galiu pasakyti, kad taip. Tai lyg užsimokėjimas už tai, kad atėjai į vestuves. Užsienyje yra sukurtos specializuotos parduotuvės, kurioms paliekami sąrašai, ko norėtų jaunavedžiai. Taip išvengiama penkių lygintuvų, šešių virdulių, jeigu spėsi pirmas - nupirksi geresnę dovaną, vėluosi - tai, kas liko sąraše. Aš visada mėgstu gauti dovanas supakuotas, tikrai ne vokelyje. Kita vertus, daugelis už dovanotus pinigus vyksta į povestuvinę kelionę.
Kaip būna su priesaikomis?
Siūlau pasiruošti jaunavedžiams asmeniškas priesaikas ir ištarti jas ne bažnyčioje, o vakare. Ne dėl to, kad kelio atgal nebėra, bet kad pagaliau jie tapo vyru ir žmona, ir turi ką vienas kitam pasakyti.
Ar planuotojai etiketas leidžia valgyti prie stalo ir šėlti su visais?
Visiškai jokių svaigalų, sėdėjimo užstalėje. Savo pajuokavimais "išsuku" painesnes situacijas, jeigu reikia. Būnu draugiška visiems svečiams, matau, kuris nori taurės šampano, kuris - vandens. Vaikams siūlau samdyti auklę, nes neturi būti balagano, jie neturi matyti geriančio tėčio ar tetos, o turėti savo erdvę.
Vestuvės švenčiamos vieną dvi dienas. Antrąją dieną rekomenduočiau vykti į gamtą atsigauti nuo persivalgymo.
Ar tenka išklausyti netikėtų ir skaudžių jaunųjų išpažinčių?
Ypač likus dviem savaitėms iki vestuvių. Net nestebina, kad nuotakos supanikuoja, pasidalina abejonėmis, o aš ramiu veidu klausausi, kaip jos išsilieja. Vyrai irgi nesigėdi man girdint pasakyti žodį pakeltu tonu. Bet viskas grįžta į vėžes.
Ar dalyvavimas aibėje vestuvių įspaudžia žymę jūsų asmeniniame gyvenime?
Aš turbūt niekada neužaugsiu, visada tikėsiu pasakomis. Man gera viduje, kad galiu kitiems sukurti šventę. Gal ir mano šeimai kas gero lieka: kai grįžtu laiminga, tuo užsikrečia vyras ir dukros.
Nežinau, kaip bus, kai dukros norės tuoktis, gal jau būsiu virtusi siaubūne, bet labai norėčiau joms suplanuoti nuostabią šventę. Jos dabar jau žaidžia vestuvių planuotojas.
Turbūt nesuskaičiuotume visų priežasčių, kodėl žmonės pamilsta ir pasirenka vienas kitą. Kai kurie bėga nuo psichologinės vienatvės.
Aš labai tikiu likimu ir manau, kad kiekvienas mūsų turime savo antrą puselę. Laimingi tie, kurie ją pasirenka ne dėl išskaičiavimo, bet - pajautę širdimi. Aš tikiu karminiais dalykais, praeitais gyvenimais, manau, kad numirę nevirstame dulkėmis. Ir kad būsimuose gyvenimuose vėl sutiksime tą savąjį žmogų. Tai vienas svarbiausių gyvenimo uždavinių. Reikia kurstyti ugnelę - staigmenomis, švelniais žodžiais, savais ritualais, tradicijomis. Ir nesiduoti sužlugdomiems buities.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą