Simonas Donskovas: "Anksčiau mergaites kibinome, dabar vaistukus geriame..."

Simonas Donskovas: "Anksčiau mergaites kibinome, dabar vaistukus geriame..."

Metus mes gastroliavome, o vėliau "Neriją" išformavo, neatsimenu dėl kokių priežasčių.

Ir tada Vilniuje susibūrė kita "Nerija"?

Taip. 1975-aisiais Romualdas Bieliauskas subūrė muzikantus ir dainininkus. Pradžioje dainavo Stasys Povilaitis ir Liutauras Čiapreckas. Bet ir toliau repeticijos vykdavo Klaipėdoje.

Kada pats tapai "Nerijos" dainininku?

Čia ilga ir dramatiška istorija. Laukiau net trejus metus, kol mane pakvies. Man buvo gal 28-eri, dainuodavau Klaipėdos restoranuose. Bet didžiausia svajonė buvo "Nerija". Kaip kiekvienas jaunas krepšininkas svajoja apie "Žalgirį" - bent pasėdėti ant atsarginių suolelio. Laukimas buvo varginantis ir sunkus. Ir kiekvieną kartą, kai jau atrodydavo, kad pagaliau išaušo ta diena, R. Bieliauskas man lyg tarp kitko pasakydavo: "Dar neatėjo tavo laikas, dar palauk".

Atranka buvo griežta?

Taip, prieš priimdamas į ansamblį, vadovas paprašė atsinešti savo dainų repertuarą. Stoviu, o R. Bieliauskas klausosi mano dainų ir vieną po kitos "brokija". Mane tik pylė šaltas prakaitas. Visai praradęs viltį, daviau jam savo topinę dainą "Laiko ratas", kurią galėjau dainuoti nemiegojęs, įkaušęs ir bisuoti kiek žiūrovas norėjo kartų. Ir ji tiko! Šią dainą traukiu iki šiol.

Image removed.
Stasys Povilaitis, Obuolys ir Juozas Zavaliauskas - "Nerijos" žvaigdės

Kaip nerijiečiai leisdavo laiką?

Linksmai ir nerūpestingai. Nebuvo kapitalistinių rėmų. Niekas negalvojo, kaip susitaupyti, kaip pigiau pavalgyti ar kito sąskaita "įkalti" degtinės. Ne, viskas buvo kaip gražiame filme. Gėrėme kiek norėjome, valgėme tik restoranuose, gyvenome pačiuose geriausiuose viešbučiuose ir mylėjome pačias gražiausias merginas. Mes, "Nerijos" dainininkai ir muzikantai, diktavome madas.

Buvote nešiojami ant rankų?

Ne tas žodis. Pavyzdžiui, atvažiavome koncertuoti į vieną kolūkį. Garbaus amžiaus kolūkio pirmininkas net susigraudino pamatęs mus lipant iš autobuso. O kai po koncerto susėdome prie vaišių stalo, tai žmogelis prisipažino, kad jo pakvietimas kartu pakelti taurelę prilygo tuometinės Komunistų partijos pirmojo sekretoriaus vizitui. Visur Lietuvoje buvo laikoma didžiulė garbė, jei "Nerija" teikėsi koncertuoti.

Dainininkas ir estradinė grupė buvo oho kokioje pagarboje. Visi buvo profesionalai. Tiesa, mes buvome monopolistai, nes tuo metu Lietuvoje buvo vos keli estradiniai kolektyvai. Ir į koncertus patekti žmonėms būdavo didžiulė problema. Kai koncertuodavo "Nerija", tai salėje sėdėdavo trys šimtai žiūrovų, o už durų dar tiek pat laukdavo - gal sužinos apie papildomą pasirodymą. Ir koncertuodavome per dieną po du tris kartus.

Su kokiais scenos grandais teko drauge dirbti?

Tuos dvejus metus koncertavau su Stasiu Povilaičiu ir Vitalijumi Pauliuku.

Skurdu nesiskųsdavai?

Ne. Nežinojau, kas yra tuščias šaldytuvas. Pinigus leisdavau kaip norėdavau.

Po koncertų stalai lūždavo nuo vaišių...

O kaipgi. Svarbiausia, kad niekada nejautėme įtampos. Gyvenimas šypsojosi, aš jaučiausi laimingas ir mylimas. Ir dirbome iš peties, ir linksminomės kaip tikri artistai. Koncertai buvo tikros šventės, o po jų dar geriau - prie stalo sėdėdavo tiek žaviai besišypsančių mergaičių, kad vos spėdavai jas visas paglostyti.

Jautėtės tikromis estrados žvaigždėmis?

Kaip nesijausi, kai Lietuvos nacionalinės filharmonijos administratoriui už gerą darbą su chorais ir kitais ansambliais kaip paskatinimui buvo leidžiama organizuoti "Nerijos" koncertą, užsakinėti mums viešbutį. Aš, kaip solistas, gaudavau vienvietį.

O kas rūpinosi Jūsų scenine išvaizda?

Prieš kiekvieną koncertą rūbininkė atnešdavo išskalbus ir išlygintus drabužėlius. Scenos aprangą mums siūsdavo filharmonijos siuvėjai. Niekas nekainuodavo.

O patys negalėdavote išsirinkti aprangą?

Jokių problemų. Aš taip ir dariau. Tuometinėje "boninėje" buvau nusipirkęs nuostabų bordo spalvos velvetinį kostiumą ir tos pačios spalvos itališkus batus. Atrodžiau fantastiškai. Ir man mokėdavo pinigėlius už aprangos amortizaciją. Tai laikai buvo! O dabar turi pats viskuo rūpintis ir galvoti, kaip pragyventi...

Nėra nušvilpę?

Dainuodavome tik šliagerius. Mes operatyviai reaguodavome - jeigu tik kuri daina nesulaukia bisų, ji būdavo išbraukiama iš repertuaro.

Kodėl palikai "Neriją"?

Kalčiausias dėl to yra "Trimitas" ir meilė. Susimylėjau su šios ansamblio viena mergaičiuke, prasidėjo meilės pasimatymai, vėliau vestuvės ir ilgas laimingas gyvenimas iki šiol.

Ar dažnai susitinki su "nerijokais"?

Gal ne taip dažnai kaip norėtųsi, bet juos visus laikau artimais giminaičiais. Žinoma, su Stasiu ir Vitalijumi - tai kaip broliai. Ai, gal su visais kaip su broliais, paskui Juozas Zavaliauskas užpyks, Algis Šiuipys pradės traukti per dantį...

Kaip vertini šiandieninę "Neriją"?

Smagu, kad ji yra. Šaunūs vyrai, salės pilnos, kai jie koncertuoja. Tik man atrodo, jo "Nerija" šiandien būtų pasiekusi tokį patį populiarumo laipsnį kaip ir krepšinio komanda "Žalgiris". Taip galėjo būti, jei vadovas ir įkūrėjas Romualdas Bieliauskas būtų tarp gyvųjų.

Šį vakarą Žvejuose - jubiliejinis "Nerijos" koncertas. Ar jaudiniesi?

Labai. Juk nežinau, kaip reikės reaguoti pamačius "chebrą". Gal jie visi senučiukai? Smagu bus apkabinti senus "nerijokus", pažiūrėti, kaip jie atrodo. Juk vienas anksčiau degtinę kaušais gėrė, dabar tik vaistelius rieškučiomis semia. Kitas su mergaitėmis buvo labai guvus - šiandien vos nugarą pajudina. Ir pačiam... įdomu pamatyti "chebros" reakciją savo personą, nors ir baugu...

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder