Dainas "Savaitgalis paslaptis", "Gimimo diena", "Gintarinė pilis" šiandien gerai prisimena 40-mečių karta. Kuo jos reikšmingos pačiam?
Su daina "Gimimo diena" mes pirmąkart išplaukėme į plačiuosius Lietuvos muzikinius vandenis. Įrašą nusiuntėme į Lietuvos radijo laidą "Jaunimo muzikos dešimtukas". Nuo jos viskas ir prasidėjo. Po Nepriklausomybės atgavimo į tą pačią sceną, kurioje karaliavo tokie grandai kaip "Rondo", "Vairas", "Nerija", ėmė kilti pirmosios jaunos grupės. Manau, kad nesuklysiu sakydamas, jog savo muzikinę veiklą 1988 metais pradėjusi grupė "Savaitgalis" buvo jaunimo popgrupių pradininkė. Po mūsų tokių grupių pasipylė nemažai. Ir gerų, ir visai tragiškų.
Kaip pats patekote į "Savaitgalį"?
Buvau penkiolikos. Įrašiau savo merginai keletą kūrinėlių į juostinį magnetofoną. Mano įrašus išgirdo vienas vaikinas, ieškojęs vokalisto Klaipėdos vaikų centro grupei. Pakvietė. Norėjau baisiai. Viena - dainuoti pionierių chore, ir visai kas kita - grupėje.
Ar prisimeni savo pirmąjį koncertą?
O kaipgi! Vyko žaliųjų inicijuotas ekologinis roko maršas per Lietuvą. Grupė "Savaitgalis" Klaipėdos vasaros estradoje turėjo pradėti koncertą. Kai tik užgrojome pirmą dainą, šalia scenos prasidėjo didžiulės muštynės, tad niekas dėmesio į mus pernelyg nekreipė. Tačiau pamenu, kad kažkas mus po koncerto padrąsino: "Labai gerai, vyrai, grojate, tik suplyšusius džinsus susisiūkite." Tada grojome penkiese. Vėliau likome trise. Žilvinas Liulys buvo mūsų muzikinis fabrikėlis. Artūras Tamošaitis - idėjų generatorius. Na, o aš buvau bėgantis, lekiantis, garsiai besijuokiantis ir neužsičiaupiantis.
Kokia tuomet buvo muzikinė aplinka?
Kai pradėjome su tokių grupių kaip "Sekmadienis", "Rondo" nariais, su Džordana Butkute plepėti užkulisiuose, kai pradėjome vienas kitam sakyti "tu", jautėmės devintame danguje. Kurį laiką visa tai atrodė tikra pasaka. Bet stebėtis ta pasaka nebuvo kada - reikėjo skubėti kitus stebinti. Paskui mus į didžiąją sceną stiebėsi kitos jaunos grupės.
Kuo skiriasi šiandieninė situacija nuo anų laikų?
Dabar norėdamas "prasimušti" turi pakliūti į tam tikrą pripažintų žmonių ratą. Su jais "tūsintis" per naktis. Jei to nedarysi - taip ir liksi sėdėti gabus ir išdidus, bet namie. Vieni tai vadina kapitalistiniu progresu. Aš - "bardaku". O štai prieš 20 metų buvo visiškai nesvarbu, kas tu toks, iš kokio miesto, kokią muziką groji. Mes sėdėdavom su Andriumi Mamontovu, Povilu Meškėla. Jei tau užteko "smarvės" lipti į sceną, tu jau buvai vienas iš savų. Tuomet nebuvo jokių lenktynių, kas gražiau pasidabins ar kiečiau atrodys. Nebuvo lėkšto tuščiagarbiškumo, arogancijos, pigių skandalų. Laikas buvo įdomus, neprognozuojamas - Lietuvos Nepriklausomybės aušra. Pasigirdo pirmosios patriotinės dainos. Dabar daug kas dejuoja dėl smaugiančios krizės. O kai aš prisimenu tuos laikus... Benziną gastrolėms gaudavome už talonus, šampanas Naujiesiems metams - prabanga. Gamyba sustojusi. Kultūros namai, viešbučiai nešildomi...
Populiarumas svaigino?
1988 metais "Savaitgalis" koncertavo Vilniaus sporto rūmuose "Jaunimo muzikos studijos" metų dešimtuko koncertuose, atlikdavome po porą kūrinių. Tris dienas - po tris koncertus. Už koncertą gaudavome po 100 rublių! Tuomet mums - pienburniams - tai buvo neįtikima suma. Kur aš tuos pinigus padėjau? Nenusipirkau nei automobilio, nei buto. Dabar toks įspūdis susidaro, kad pragėriau. Gyvenome iliuzijų pasaulyje, nes pasiekti tą populiarumą nebuvo taip ir sunku. Pakako kartą pasirodyti televizijos eteryje - ir tu jau žvaigždė. Atnešei kūrinį į radijo stotį ir buvai tikras, kad jį pagros. Nebuvo konkurencijos. Kartais, pavargę nuo tuščio dėmesio, pasikalbėdavome apie tai, jog norėtumėme būti gerbiami ne dėl to, kad mus per "teliką" parodė, o už tai, ką mes kuriame. Buvo toks metas, kai buvome užsidegę kurti profesionalią muziką. Tačiau labai greitai supratome, kad balsų ir natų skaičius kūrinyje yra atvirkščiai proporcingas žmonių skaičiui koncertuose. Beje, tada, kai subrendome, kai atsirado poreikis kurti kitokią muziką, mūsų laikas pasibaigė. Žmonėms patiko tas popsinis "Savaitgalis", o mes jau norėjome mautis kelnes per galvą. Dėl to ir išsiskirstėme.
Gal netyčia galvoje sukirba mintis: o jei "Savaitgalis" vėl atgimtų?
Net neįsivaizduoju. Stengiuosi gyventi šia diena - nieko neplanuoju. Bet jei kada nors ir kam nors būtų toks poreikis - pasvarstytume apie tai rimčiau. Kol kas dėl to nesuku sau galvos. Dideliu noru tikrai netrykštu. Tikrai nenorėčiau šeštadienius praleisti kažkur kitame Lietuvos krašte, nenoriu brangų man šeimos laiką dalintis su kažkuo kitu, nenoriu darbo naktimis. Su amžiumi visiems mums vis labiau reikia asmeninės erdvės, intymumo, ramybės. O tapęs scenos žmogumi turi iškart atsisveikinti su privatumu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą