"Kai plaukiojant po baseiną pasidarė nuobodu, kilo juokingų fantazijų, jog būtų smagu patirti daugiau ekstremalumo surengus vienakojų karatė turnyrą: atsirėmęs į lazdą pašoka - pokšt varžovui į "stogą", - pusiau juokais, pusiau rimtai sakė Valdas. Jis norėtų suburti neįgaliųjų komandą, kad šie lenktyniautų automobiliais, šoktų su parašiutu arba plauktų. Įsikalbėjome, ir vyras papasakojo savo istoriją.
Sakėte, buvo ženklų iš vaikystės, kad galite netekti kūno dalies.
Į rankas pakliuvo 1968 metų "Nemuno" žurnalas, kuriame pamačiau žmogaus su naro kostiumu, ramentais ir plaukmeniu ant vienos kojos nuotrauką. Vėliau veidrodyje vis pasižiūrėdavau, kaip atrodo abi mano kojos, lyg norėdamas įsiminti tą vaizdą, - kodėl? Paskui nutiko tai, kas nutiko.
Vyko Lietuvos mototurizmo pirmenybės, važiavome iš įvairių vietovių siųsdami telegramas, kad patvirtintume, jog įveikėme nustatytą maršrutą. Kai iš Tolminkiemio grįžome į Lietuvą, po kelių minučių turėjome pasistatyt palapinę ir pernakvoti. Kitą dieną turėjome aplankyti Latvijos pilis.
Tą liepos mėnesio vakarą saulė jau buvo arti laidos, bet dar ryški, ji mums liko už nugaros. Motociklą tąsyk vairavo septyniolikmetis draugas, aš sėdėjau keleivio vietoje. Iš priekio išniro automobilis, juo vyrukas vežėsi nėščią žmoną. Jam į akis plieskė saulė, posūkyje neprasilenkėme, jis atsirado mūsų kelio pusėje. Pajutau smūgį į kelio sąnarį; man nutraukė koją. Pirmiausia pasirodė, kad sapnuoju, bet ne: triukšmas, kraujas, mėtosi mėsgaliai.
Tuomet jums buvo 24-eri. Atsipeikėjote ligoninėje ir...?
Diena po operacijos ir narkozės buvo labai žiauri: atrodė, gyvenimas baigtas. Niekam nebebūsiu reikalingas. Vaistai nuo skausmo netemdė sąmonės, bet ramino, o jeigu kas su manim mielai pasišnekėdavo, pasidarydavo gera. Kai vaistų nebedavė, pykčio priepuoliai kildavo net dėl to, kad paklodė susiraukšlėjusi, lyg tai labiausiai trukdytų gyventi.
Ką veikėte prieš įvykstant nelaimei?
Dirbau "Sirijaus" gamykloje, išsiderėjau atostogas pirma laiko, ir už tai privalėjau dvi savaites atidirbti kolūkyje žemės ūkio ir statybų darbus. Tuo metu gamykloje rimtai žiūrėjo į turizmą, ir po motokroso vos nusiplovęs dulkes, turėjau išlėkti į Tian Šanį. Planavome ne šiaip pasivaikščioti po kalnus, o rimtą žygį. Ta vasara turėjo būti ypatinga.
Kai grįžote namo, suvokėte, kad nuo šiol niekas nebebus kaip buvę.
Kol guli ligoninėje, esi ligonis, ir kas, kad vaikštai su ramentais. Ir staiga grįžęs supranti, kad ten nepalikai savo bėdos. Atrodė, paprastas dalykas - atsidaryti duris, bet...
Po ilgų mėnesių, pritaikius kojos protezą, vėl pradėjau eiti į darbą, davė sėdimą vietą. Iš pradžių man reikėjo dėmesio, atrodė keista, kad žmonėms nepatogu klausinėti, norėjosi išsipasakoti apie avariją su visom detalėm. Po to - pliūpsnis energijos, lindau į kokias tik galėjau situacijas, provokuodavau vos ne muštynes, nes buvau įsitikinęs, kad man ant kaktos parašyta: "Čia žmogus su viena koja", ir tu nedrįsi kautis kaip vyras su vyru. Kiti metai buvo žiaurios depresijos, atsivėrė tuštuma, niekas nedarė įspūdžio. Bet kartu buvo graudu, kad man į viską nusispjaut. Atrodė, einu gerai, pasižiūriu į vitriną - šlubuoju baisiai. Naujas rėžis per širdį - kažkas kitas deda žingsnį už tave, spėsi atsiremti ar ne. Tik po ketverių metų, eidamas pro tą pačią vitriną, pasakiau sau: "Na, šlubuoju, ir ko čia nervintis, kitaip nebus."
Kaip atsirado jūsų gyvenimo moteris?
Vakarėlyje pamačiau merginą, žiūriu, kad man, įmitusiam vyrui, yra apie ką pasikalbėti su dvidešimtmete. Maniau, kad jos amžiaus merginos turi kliedėt apie skudurus ir blizgučius, ši pasakė, kad jai patinka Salvadoras Dali. Po savaitės, kaip buvau jai pažadėjęs, viename antikvariate tais deficito laikais gavau plonytę brošiūrėlę, bet - Dali. Darželyje nuskyniau geltonų jurginų. Įsipareigojimą įvykdžiau, atrodė - ir atia.
Praėjo keli mėnesiai, vėl susitikau su Vyte, laiveliu plaukiojome po marias. Paskui vis užeidavau pas ją į darbą, pašnekindavau, bet jau turėdamas savų ketinimų, o vieną dieną ji pasakė turinti vaikiną, su kuriuo draugauja trejus metus, puikiai sutaria su jo mama. O čia aš išlindau kaip Pilypas iš kanapių. Iki tol nebuvau pažinęs tokios merginos: Vytė siuvinėjo kaip poniška mano močiutė, grojo fleita, ir, lyginant su kitomis, buvo man visiška naujiena. Jeigu prieš metus kitus būčiau atsiprašęs ir išėjęs, tada pagalvojau, kad dar pakovosiu.
Ėjau va bank: pakvietęs pasikalbėti restoranėlyje, nubėgau į komisą, nupirkau sužadėtuvių žiedą. Su briliantu, aišku, neįpirkau, bet sidabrinį žiedą su rubinu įteikiau ir pasakiau, kad vestuvių lauksiu metus. Kitą dieną ji pasakė "taip".
Šokote per savo vestuves?
Neprisimenu, turbūt šokau. Tą dieną, kai turėjome tuoktis bažnyčioje, į Lietuvą atvyko popiežius Jonas Paulius II, ir visi kunigai važiavo paskui jį. Mes turėjome priimti santuokos sakramentą diena anksčiau, o grįžę iš bažnyčios labai jaukiai pasėdėjome su draugais. O jau kitą dieną, skubėdamas į metrikacijos biurą, pasą pamiršau, ir rankos drebėjo, nervas ėmė, nes atsakomybė už balių išsunkia.
Ar esate patenkintas, kad auginate dvi dukras?
Aišku, kiekvienas vyras nori perduoti savo patirtį kitam vyrui. Kita vertus, mergaites moterimis auklėja mama - man mažiau atsakomybės. Galiu vadinti jas zuikučiais, o auklėjimas man - kaip kurortas. O su bernu reikėtų būti griežtam.
Penkiolikmetę dukrą Liepą išleidote pas šeimos draugus į Sankt Peterburgą. Taip ja pasitikite? O jūsų žmona išvažiavusi į užsienį.
Manau, kelių savaičių kelionė bus jai tokia pamoka, kokių mokykloje gautų per visus metus. Įgaus patirties ir pažinimo. Dukra mokosi Balsio menų gimnazijoje dailės, turi kibirkštėlę, neatkalbinėjom, nes yra daug galimybių kurti dizainą ar videoklipus. Mažoji Emilija trejus metus griežė smuiku.
Žmona trims savaitėms išvažiuoja į komandiruotes, tris būna namie. Kartą į Ameriką išvažiavo penkiems mėnesiams, tada supratau, kad moteriai, kuri viena augina du vaikus, prižiūri namus ir dar uždirba pinigus, reikėtų gyvai paminklą pastatyti. Vienam vyrui viską daryti vienu metu - velniškai sunku.
Ar vaikams ir valgį ruošiat?
Aš mėgstu. Virtuvė - irgi kūryba. Buvau įnikęs į indų virtuvę, o kai nuėjome į indų restoraną - viskas kaip namie, tai ko ten eiti? Dabar domiuosi pasaulio virtuvėmis, per televiziją išmokstu naują fokusą. Kad patenkintum jusles, skonį reikia sukurti kaip ausims - muziką.
Dainų melodijas ir tekstus kuriate nuo tada, kai grįžote iš kariuomenės.
Smagu gauti kokį muzikanto albumą su autografu, bet ne per koncertą, o kai susidraugaujame. Radijo stoties "Lietus" organizuotame konkurse mūsų su R. Bielskyte daina pateko į geriausiųjų 2010 metų dainų dešimtuką.
Naujajame Testamente yra istorija, kaip ponas trims tarnams paliko po dešimt talentų. Po kelerių metų ponui vienas atidavė dešimt išsaugotų talentų, kitas - dvidešimt, o trečiasis buvo "prasukęs" 200 talentų. Ponas atidavė visus pinigus apsukriausiam, o moralas: kas turi, tam bus duota, kas neturi, iš to bus atimta. Jeigu turi kokią nors gyslą, turi ją vis patampyt, nes kitaip iš tavęs bus talentai atimti.
Dabar noriu parašyti poemą apie Žalgirio mūšį - humoristinę, nes mano toks stilius. Esu "chuliganavotas" ir nežinau, kokio sukrėtimo reikėtų, kad parašyčiau ką dramatiško.
Kokio sukrėtimo reikėjo, kad nuo vaikystės įgijęs vandens baimę, pasidarytumėte plaukmenį ir išplauktumėte į platesnius vandenis?
Kai man buvo dešimt metų, skendau. Krantas buvo itin status, neišlipsi, o dugno kojomis nesiekiau. Vaikėzai ištempė, kai nedaug trūko iki paskutinio įkvėpto oro gurkšnio.
Kai netekau kojos, mane persekiojo tas vaizdas, matytas "Nemuno" žurnale, bet praėjo dvidešimt metų, kol ortopedo paprašiau padaryti man plaukmenį. Iš pradžių nejaučiau jokio skirtumo, plaukiojau kaip su bige. Bet supratau, kad gitara pati negroja, ilgai kartojau judesius.
Paskui su uošviu, dukra Liepa ir dar viena drauge perplaukėme Platelių ežerą: 800 metrų nuplaukę iki Veršio salos, pailsėjome, paskui gerus du su puse kilometro plaukėme iki kito ežero kranto, ir salų daugiau nebebuvo.
Svajojate perplaukti didžiausią Italijos ežerą La Garda.
Italijoje turiu draugų. Ežeras - 50 kilometrų ilgio ir 6 - pločio, pats tas. Prieš porą metų buvau su šeima per Velykas Vatikane, ir jeigu sakoma, kad Italijoje per metus lyja dvylika dienų, tai mes lietingų gavome dešimt. Mišių metu popiežių Benediktą matėme tik ekrane, nes slėpėmės nuo lietaus ir šalto vėjo.
Jeigu ne ta nelaimė, koks jūs dabar būtumėte žmogus?
Nebūčiau įveikęs tiek daug baimių, pajutęs gyvenimo skonio, įrodęs sau, kad yra galimybių įveikti tuštumą, apversti vertybių skalę. Mačiau dokumentinį filmą apie žmogų, kuris išvis neturi rankų nei kojų, tik trumpas ataugas, bet jis žvejoja, plaukioja, daug ką daro, ir moko kitus neįgalius žmones, kaip gyventi.
Supratau, kad moteriai, kuri viena augina du vaikus, prižiūri namus ir dar uždirba pinigus, reikėtų gyvai paminklą pastatyti. Jeigu ne nelaimė, nebūčiau įveikęs tiek daug baimių, pajutęs gyvenimo skonį, įrodęs sau, kad yra galimybių įveikti tuštumą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą