Vasaros mokyklos abiturientė iškeliauja

Rudeniop, prieš Frankfurto knygų mugę, turėtų pasirodyti ir mano nuotraukų albumas "Vasaros mokykla". Man ją padeda paruošti ir išleisti S. Jokužio leidykla-spaustuvė. Tai didžiausia mano svajonė, nes fotomenininkui labai svarbu turėti tokį albumą. Ir jis Graikojoje man bus didžiausias pagalbininkas ieškant darbo.

Kodėl pavadinai "Vasaros mokykla"?

Šioje knygoje bus mergaičių aktai, kurie daryti mokykloje, daug saulės, šviesos ir nuotaikos.

Iš šešių personalinių parodų tarp pirmųjų buvo mergaičių aktai. Kuo įdomi Tau ši tema?

Norėjau sugrįžti į vaikystę ir dar kartą ją išgyventi, tik jau suaugusios akimis. Pati žinau, kad yra labai sunkus perėjimas į paauglystę. Norėjau parodyti tą prarają tarp mergaitės vidaus ir išorės. Norėjau užfiksuoti tą momentą, kai į tave žiūri jau moters akys, o kūnas dar toks trapus, tik pradėjęs keisti savo formas. Man tai buvo labai gražus žaismas šviesomis, šešėliais. Norėjosi kuo daugiau pabrėžti jų trapumą, švarumą ir nekaltybę. Visose nuotraukose bandžiau atkurti savo vaikystė nuotaiką, mintis ir išgyvenimus. Ir man pasisekė.

Svajonių paroda jau buvo ar dar nešioji ją savo mintyse?

Nenoriu pasirodyti nuobodi ar pasenusi, bet aš jau viską padariau. Jau buvo visko tiek daug, kad norisi stabtelti ir įvertinti nuveiktus darbus. Didžiausia mano svajonė, kaip minėjau, - albumo pasirodymas.

Esi graži, stilinga moteris. Atleisk už tiesų klausimą: ko tampai tą sunkią fotografo amuniciją, landai į karščiausias įvykių vietas?..

Fotografija kadais buvo tik vienas iš mano pomėgių. O jų turėjau tiek daug, kad mama kartais šiurpdavo nuo mano paviršutiniškumo. Būdavo, paragaudavau kokio naujo užsiėmimo, paliesdavau rankomis - ir jau būdavo nebeįdomu, keliaudavau ieškoti naujų išgyvenimų. Iki trisdešimties metų, beje, ir su vyrais taip būdavo - viskas tik paviršiukais. Kai pradėjau fotografuoti, namiškiai taikiai palingavo galvą, lyg klausdami: "ištversi bent du mėnesius?"

Fotografijos pomėgis net įgytą specialybę nustūmė į pašalį?

Taip, aš Kauno technologijos universitete studijavau chemiją ir ekologiją, turėjau ramiai ir tyliai darbuotis kokioje nors laboratorijoje. Bet ta maža fotoaparato skylutė, pro kurią matau nuostabų pasaulį, pavergė ir nepaleidžia iki šiol.

Ar niekada nepasigesdavai sėslaus, ramaus gyvenimo būdo?

Vieną kartą, kai lankėmės "Švyturio" alaus gamyklos laboratorijoje, prisiminiau savo specialybę: man ten viskas buvo taip artima, negalėjau akių atitraukti nuo įrenginių, žmonių darbo. Bet tai buvo tik akimirką. Turbūt po kelių dienų, praleistų tokioje darbovietėje, vėl iš kampo traukčiau fotoaparatą.

Kokia buvo Tavo pirmoji nuotrauka?

Tai buvo tuo metu, kai domėjausi vienu iš tūkstančio pomėgių - buvau esperantininkė. Pirmosios nuotraukos buvo darytos jų stovykloje, tada man buvo šešiolika metų.

Labiau žaviesi tradicine bespalve fotografija?

Žinoma, tradicine. Spalvotos nuotraukos ilgainiui išblunka. Fotografija - tai šviesos raštas. Nespalvotose nuotraukose galima išgauti daug švaresnę ir subtilesnę kompoziciją, kuri turi išliekamąją vertę. Visai neseniai pati tuo įsitikinau.

Ieškojai prosenelių nuotraukų?

Panašiai. Turiu keistą pomėgį, praeitą vasarą landžiojau po apleistas Lietuvos sodybas ir tiesiog fotografavau, ką mačiau. Turiu visą ciklą nuotraukų, kurias pavadinau "Išėjusiųjų namai". Vienoje sodyboje radau praėjusio amžiaus nuotraukų. Nuvaliau jas, "nuprausiau", ir niekada nepasakysi, kiek joms metų.

Fotografija ir kelionės - labai susiję dalykai. Turbūt esi mačiusi pusę svieto?

Tikrai daug pakeliavau. Europa, Skandinavija. Labiausiai patiko Islandijoje, o norėčiau nuvykti į Kamčiatką, man ten dar būtų ką nuveikti.

Kodėl išvyksti iš Lietuvos?

Ai, kaip visada tas pats... Meilė... Įsimylėjau Tomą. Jis norvegas, bet šiuo metu gyvena ir dirba Graikijoje.

Kada pajutai, kad Tomas - tavo gyvenimo žmogus?

Tikrai ne iš karto. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Pirmoji mūsų pažintis buvo internetinė. Ruošiausi važiuoti pailsėti į Graikiją ir internete domėjausi apie šią šalį. Tada man Tomas suteikė informaciją, kad Graikijoje oro temperatūra tokia, vandens - tokia, ir viskas. Lyg ir žadėjome Graikijoje pasimatyti, bet taip neįvyko. Po keletą kartų susirašinėjome SMS žinutėmis. Su šiuo vyru nesiejau jokių planų, neprisimindavau jo, net nepagalvodavau, kad reiktų susitikti ir pažiūrėti, kaip jis atrodo...

Ir vis dėlto susitikote.

Taip, mes susitikome Norvegijoje. Pasielgiau gana egoistiškai, jis tuo metu man buvo reikalingas. Atvažiavau į Norvegiją pagal Šiaurės šalių projektą. Pirmas įspūdis buvo tikrai nekoks. Galvoje švystelėjo mintis: "ką aš veiksiu su juo, oi, koks nuobodus norvegas". Tomas buvo man labai dėmesingas, daug padėjo, rūpinosi ir globojo. Kelias į mūsų "bendrą visumą" buvo labai ilgas.

Vadinasi, pirmas įspūdis apgavo.

Dabar jis man pats nuostabiausias ir žaviausias vyras pasaulyje. Tomo dėka aš labai pasikeičiau į gerąją pusę. Jis išmokė mane tolerancijos, aptašė mano charakterį. Mane pakerėjo jo uždarumas, paslaptingumas. Jis - kaip lėtai besiskleidžiantis žiedas. Ir dabar, po dvejų mūsų bendravimo metų, atsiskleidė gal tik kokie du lapeliai, bet ir tai jau man labai daug. Esame labai panašūs. Mus sieja tie patys tikslai, norai ir pomėgiai. Iš pradžių net sutrikdavau, kai Tomas staiga padarydavo tai, apie ką pagalvodavau. Po tokių sutapimų savęs paklausiau: "negi aš sutikau savo diedą?".

Tomas - norvegas. Kiti papročiai, tradicijos, kita kalba...

Man tai pliusas, puiki galimybė tobulėti, lavinti kalbą, pažinti mylimo žmogaus šalį, jos istoriją. Tą dabar intensyviai ir darau. Ir supratau, kad man labai artima Norvegija.

Fotomenininkė Aurelija Čepulinskaitė, atvykusi į Graikiją, taps antrąja Tomo puse. Kuo dar?..

Intensyviai ieškau fotografės darbo Graikijoje. Domiuosi, skaitau, renku informaciją. Dar nežinau, ar norėčiau būti laikraščio, žurnalo ar laisva menininkė. Dar turiu laiko, išvykti žadu vasaros pabaigoje.