Violeta Melnikova: kur gimsta lėlininkės

Primorės krašte, Tolimuosiuose Rytuose, Rusijoje.

Augau Ramiojo vandenyno pakrantėje, mažame miestelyje netoli Vladivostoko. Gyvenau ten iki 11 metų lyg laukinukė. Aplink neaprėpiamos pievos, miškai, paslaptingos olos ir nuostabus vandenynas.

Mano seneliai iš tėvo pusės jau senokai gyveno čia, Lietuvoje, tad tėvai ir sumąstė persikelti į Klaipėdą. O su jais atvažiavau ir aš. Tėvas čia turi savo verslą, mama - namų šeimininkė.

Nuo vaikystės buvai tokia meniška?

"Čia ne pabaiga. Žadu pasidaryti dar keletą tatuiruočių."

Taip. Daug piešiau. Lankiau visus įmanomus dailės, keramikos būrelius, tapybos mokyklas. Įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą studijuoti tapybos. Metus laiko pagal studentų mainų programą "Erazmus" studijavau tapybą Slovakijoje. Labai patiko. Meno akademijos dirbtuvės buvo įkurdintos ant stogo, o jos sienos bei lubos buvo stiklinės, tad nuostabų kalnų peizažą galėjome matyti kasdien kiek geidėme.

Grįžusi iš Slovakijos jutau didžiulį idėjų bei kūrybinių minčių antplūdį, tad ėmiausi veiklos. Prieš metus įkūriau viešąją įstaigą, po kurios sparneliu šiandien ir turiu savo kūrybinę laboratoriją. Šiuo metu esu išėjusi akademinių atostogų, nes laiko mokslams ir įstaigos plėtrai jau nepakako. Kai veikla nusistovės, vėl grįšiu studijuoti.

Kodėl įkūrei meno laboratoriją? Juk galėjai ir viena namuose tapyti?

Esu ne tik meniška, bet ir bendruomeniška. Savo idėjomis noriu uždegti ir kitus. Be to, mano giminėje labai daug pedagogų. Matyt, pedagogiškas pradas manyje taip pat turėjo įtakos.

Tai gal tu - neatsiskleidusi verslininkė?

Tikrai ne. Iš pat pradžių norėjau įsteigti galeriją - pardavinėti savo, kitų tapytojų darbus, aksesuarus, drabužius, lėles. Tačiau tik vėliau supratau, kad "galerinis" verslas yra kietas riešutėlis. Reikia išmanyti rinkodarą... Taigi po mėnesio supratau, kad verslininkė iš manęs nekokia. Tačiau užsidaryti nenorėjau. Taip gimė meno laboratorija.

Ką jūs veikiate toje laboratorijoje?

Pas mus veikia piešimo, grafikos dirbtuvės, lėlių darymo pamokos, emalio meno studijos, vasaros kūrybinės stovyklos, sakralinės geometrijos seminarai. Kiekviename kurse mes suteikiame unikalią galimybę ne tik įgyti tam tikros technikos įgūdžių, bet ir pažvelgti į meno procesą iš kitos - terapinės, sakralinės - pusės. Tikime, kad kiekvienoje profesijoje yra vietos kūrybingumo potencialui realizuoti. Su manimi kartu dirba meno terapeutė psichologė Jekaterina Kazanceva. Ji, pasitelkdama lipdymą, šokį, kitas meno rūšis, padeda žmonėms spręsti vidines problemas. Mokytis pas mus ateina dažniausiai suaugę žmonės, kurie kažkada galbūt norėjo, bet neturėjo galimybių kurti. Dažnai mano mokiniams būna 40 - 50 metų.

Kiek lėlėse yra tavęs?

Iš pradžių buvo labai daug. Tačiau pastaruoju metu vis mažiau. Dabar jau patiriu džiaugsmo sugalvodama personažą. Be to, asmenybei bręstant, vis labiau pradedu domėtis kitais žmonėmis. Dažniausiai pradedu lėlę kurti nuo veido. Ir nė nepajuntu, kaip pati lėlė ima diktuoti, kuo ji nori tapti. Skamba mistiškai, tačiau visada taip nutinka. Tai patvirtintų bet kuris lėlininkas.

Iš kokios medžiagos gaminamas lėlės kūnelis?

Iš specialios ore džiūstančios medžiagos. Tačiau tikiuosi, kad netolimoje ateityje imsiu kurti lėles iš liejamos medžiagos, o dar po kiek laiko aš įgyvendinsiu seną savo svajonę kurti porcelianines lėles. Beje, jau netrukus imsiu kurti Indijos deivių panteono atstoves. Pradėsiu nuo meno ir kūrybos deivės Sarasvati, kuri sėdi ant didžiulės gulbės ir groja sitara. Į ją reikia kreiptis prieš kuriant, lipant į sceną, prieš kalbant. Be jos nė vienas oratorius nepasakys gražios kalbos, nė vienas poetas neparašys gerų eilių...

Ar lėlėse lieka kūrėjo dvasia, energija?

Taip. Aš su lėle net dvi savaites kalbuosi, liečiu ją. Giriu. Žinoma, kad visos mano nuotaikos, visa mano energija susigeria į lėlę. Būtent todėl menininkui yra labai svarbu tobulėti dvasiškai.

Ar planuoji pasirodyti tarptautinėje erdvėje?

Taip. Šį balandį dalyvausiu tarptautinėje mugėje Maskvoje, į kurią susirinks žymiausi lėlininkai bei kolekcininkai iš viso pasaulio. Bus apdovanojamas metų lėlininkas, geriausio debiuto autorius ir t. t. Smagu žinoti, kad aš tarp savo numylėtų autorių atsidursiu jau ne kaip stebėtoja, o kaip dalyvė.

Ar šiuolaikiniai menininkai yra bohemiški?

Neturiu jokių ryšių su menininkais, kurie gyvena bohemiškai. Ir nepritariu tokiam gyvenimo būdui. Nesuprantu, kam reikalingi tie ilgi pasisėdėjimai prie bokalo alaus ir nesibaigiantys pliurpalai apie kūrybą. Tokiems bohemos mylėtojams pasiūlyčiau verčiau ne pliurpti, o skirstytis į savo dirbtuves kurti. Aš esu darbomanė. Keliuosi 7 ryto ir dirbu iki 12 nakties. Visiškai nevartoju alkoholio. Užsiimu joga, medituoju. Gyvenu ir valgau sveikai. Vienu metu nevalgiau net mėsos, tačiau ilgainiui supratau, kad šiaurės kraštuose be mėsos išgyventi sunkoka.

Matau įspūdingą tatuiruotę. Ar tie piešiniai turi kokią nors simbolinę prasmę?

Ant mano rankos "plaukioja" japoniškas veidrodinis karpis. Tai japonams šventa žuvis - jėgos, lyderystės bei sėkmės simbolis. Ant tos pačios rankos esu išsitatuiravusi ir kregždutę. Tačiau ji nieko nereiškia. Pasidariau tik iš meilės tatuiravimo kultūrai. Ant nugaros - lapė. Tai mano totemas. Bet čia ne pabaiga. Žadu pasidaryti dar keletą tatuiruočių.