Metai visada greitai prabėga, - šypsosi rektorius. - O šitie - tikrai greitai.
Net nepajutot?
Pajutau. Matyt, kai yra labai gerai, tada gal nepajunti.
Tai ar nenusivylėte, kad ryžotės dalyvauti rektoriaus rinkimuose?
Ne, ko jau čia nusivilti - kas padaryta, tas padaryta. Net jei ir ne viskas sekasi, man atrodo, gailėtis juk nėra prasmės. Nebesugrąžinsi to, kas buvo.
Ar jaučiatės per tuos metus padaręs ką nors labai svarbaus universitete?
Ne, tikrai nesijaučiu. Tiktai galiu sakyti, kad mūsų komanda yra pradėjusi, man atrodo, kažką pozityvaus. O vieneri metai visgi yra trumpas laiko tarpas. Kita vertus, mūsų komanda atėjo dirbti nelabai palankiu momentu. Universitetas juk turi savo kalendorių. Kaip bankininkai turi savo finansinius metus, taip mes turim savo studijų metus. Ir atėjęs dirbti spalio mėnesį, iš esmės tu jau nieko negali pakeisti iki pat pavasario. Mat studijų programos jau suguldytos, sutartys su dėstytojais - pasirašytos. Ypatingų reformų jau nepadarysi, kol baigsis tie mokslo metai. Taip kad mes tuos metus tiktai žiūrėjome, kas vyksta universitete, kaip vyksta, na, ir bandėme daryti, ką galim. Žinoma, taip pat galvojome apie tai, ką turime būtinai nuveikti per vasarą, kol ateis kita rugsėjo 1-oji.
Vadinasi, jūsų didieji darbai dar tik prieš akis?
Taip. Ir nepasakyčiau, kad tie dideli darbai visada yra itin malonūs. Todėl taip sakau, kad visi Lietuvos universitetai eina į tą vadinamąją Europos studijų erdvę - dalinai patys, dalinai jie yra tiesiog vejami - ta erdvė gana didelė, bet galbūt nėra tokia jau jauki. Turiu omenyje tai, kad jau seniai Europoje tarp universitetų tvyro nemaža konkurencija dėl studijų programų ir mokslo plėtros srityje, ir tie dalykai ateina į Lietuvą. O mūsų valdžia, mūsų ministerija, šitą suvokdama, universitetus stumia. Stumia, bet norima labai greitų rezultatų. Tarkim, universitetai anksčiau buvo studijų ir šiek tiek mokslo institucijos. Dabar norima labai greitai iš universitetų padaryti mokslo ir studijų institucijas. Kitaip tariant, siekiama, kad didesnė dalis mokslo būtų daroma universitetuose. Visa tai gerai, bet norima padaryti tą labai greitai ir neįdedant nė cento papildomų lėšų. Jau turbūt kokie ketvirti metai mūsų biudžetas nė kiek nedidėja. Kalbu apie tuos pinigus, kurie skiriami vieno studento studijoms. Apskritai pinigai - vienas iš mūsų galvos skausmų. Kitas dalykas, ne visada mokame tas lėšas racionaliai panaudoti. Žinia, universitete yra septyni fakultetai. Vieni dekanai kruopščiai skaičiuoja tuos pinigus, žiūri, kiek jie gali išleisti, stengiasi racionaliai parinkti dėstytojus, studijų programas. O kiti apie tai mažai galvoja. Čia vėlgi atskiros problemos. Mano galva, vienas svarbiausių mūsų uždavinių - sutvarkyti patį studijų procesą: peržiūrėti studijų programas, kai kurias sujungti. Na, ir nelinksmos naujienos, kurios ateina iš aukštybių, - kitąmet gali tekti kai kurias studijų programas net uždaryti. Tas, kurios yra nebepopuliarios.
Kurie fakultetai šiandien tvarkosi geriausiai?
Ne, kol kas šito aš nesakysiu. Matote, yra daug visokių pusių. Šiuo atveju nenoriu būti buhalteriu, kuris skaičiuoja tik pinigus. Nes čia yra sudėtingesni dalykai. Galbūt mes palaukim, užduosit man šį klausimą po metų ar dvejų, gerai.
Esate patenkintas savo darbu? Jis jums įdomus?
Na, gal kokį pusdienį būna įdomus, - juokiasi. - Matote, tas darbas vis tiek yra nevienodas. Šitų popierių, kurie guli ant mano stalo (rektorius mosteli į jo kabinete stovintį stalą, gausiai nuklotą popieriais. - Aut. past.), iš esmės čia galėtų ir nebūti, galbūt ne visur būtina rektoriui savo parašą padėti. Bet aš nepasakyčiau, kad man būtų neįdomu. Nes čia intrigos yra, šitam universiteto gyvenime.
Esate sakęs, kad nenorėtumėte tapti šimtaprocentiniu valdininku. Pavyko likti tuo, kuo buvote iki tapdamas rektoriumi?
Kuo buvai anksčiau, niekada neišliksi, jei darai kokį žingsnį - automatiškai esi kitur, ar ne. Bet jei kalbėt apie mano amatą, kol kas jo nemečiau.
Vadinasi, į vandenį įbrendate, nuskendusių laivų vis dar ieškote, tyrinėjate?
Įbrendu, tenka ir pakasinėt. Bet labai sunku, nes laiko nėra daug.
Visgi šiek tiek savo profesiją apleidot?
Aš negaliu apleisti, nes, deja, kol kas esu vienintelis toj srity. Dabar tik auga jauni žmonės, kurie gali pavaduoti. Ir aš pasakiau savo žmonai, kad nardysiu tol, kol kojos ir rankos judės, - šypsosi. - Neapleidom, tik tiek, kad galbūt šiemet dirbdami jūroje neturime sensacingesnio rezultato. Nes mums šiemet netalkino švedai. Paprasčiausiai ieškojom taip, kaip galim, bet tas ieškojimas be specialios technikos yra sudėtingas. Tačiau kitąmet, man rodos, bus geriau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą