Zina Daublienė, Virginijus Diržauskas: "Moterį turi gaubti paslapties šydas"

Zina Daublienė, Virginijus Diržauskas: "Moterį turi gaubti paslapties šydas"

Jeigu moterys labiau pasitiki specialistais vyrais, manau, kad juos vertina kaip aukštesnes būtybes. Na, o toms, kurios ateina pas akušeres ginekologes moteris, rūpi ne tik medicinos dalykai: jos jaučia poreikį išsisakyti, pasikalbėti ir būti suprastos.

Kuo Jūsų specializacija ypatinga?

Studijuodama visai nesvajojau specializuotis ginekologijoje, nes dalyvaudavau terapeutų moksliniuose būreliuose. Tik kai penktojo kurso pabaigoje atėjo metas nuspręsti, ką rinktis, aš pradėjau abejoti: ką veiksiu tapusi terapeute? Atsipeikėjau suvokusi, kad geriau būti specialistei vienoje srityje, nei būti "visažinei" daugelyje sričių. Tuomet visa galva, širdimi ir pasinėriau į ginekologiją. Ir atradau tokias tokias žemes, kad pradėjau save graužti: kur buvau iki tol?

Kas Jūsų darbe mieliausia ir ko nemėgstate?

Mieliausia - prie operacijų stalo. Tuomet nesijaučiu pavargusi, nereaguoju į savo pačios savijautą. Na, o labai nemėgstu, kai tenka daryti pastabas kolegoms. Nepatinka, bet tenka.

O Jūs pati ar galėtumėte įvardyti savo mokytojus, autoritetus?

Savo mokytoju laikau Alfonsą Žemkauską. Su juo teko dirbti Klaipėdos ligoninėje. Tuomet čia pradėjau dirbti po dviejų vaikų motinystės atostogų. Buvau praradusi ir tuos nedidelius darbo įgūdžius, kuriuos buvau įgijusi nedidelėje praktikoje iki tol. Jis skiepijo ir profesines žinias, ir pagarbą chirurgo darbui. Operacinė buvo šventovė. Ir po tiek darbo metų toks pojūtis mane tebevaldo.

Na, o šiaip daug ko mokiausi pati, netgi rizikos kaina. Yra tekę asistuoti chirurgams universitetinėse klinikose. Mielai asistuodavau ir tiems, kurie į Klaipėdos ligoninę atvykdavo stažuotis iš rajonų, ypač kol dirbau Onkologijos departamento Ginekologijos skyriuje. O čia, Apskrities ligoninėje, visi mano kolegos yra savo darbą išmanantys žmonės.

Ar Jums yra tekę pasitikti į pasaulį ateinančius naujagimius?

Žinoma. Ir Klaipėdos, ir Kretingos ligoninėse.

Ar buvo tokių pacienčių, kurios vėliau tapo Jūsų draugėmis?

Artimomis - ne. Yra atvirkščiai - mano draugės yra ir mano pacientės.

O giminaitės irgi į Jus kreipiasi?

Artimuosius gydyti ir operuoti reikia patikėti kolegoms. Vienintelė išimtis - sesuo, kuri tiesiog prispyrė ją operuoti.

Dažniausiai medikų šeimose vaikai seka tėvų pėdomis. Ką veikia Jūsų dukra Margarita, sūnus Henrikas?

Mano profesija nei duktė, nei sūnus nesusižavėjo. Matė, kaip buvau įklimpusi savo darbuose ir pareigose. Dukra Margarita Vilniuje turi dantų technikos laboratoriją. Paraleliai ji studijuoja vadybą Gedimino technikos universitete. Taigi dukra seka mano vyro Broniaus pėdomis. Jis - dantų technikas. Sūnus, baigęs Klaipėdos universitetą, dirba "Master Foods" kompanijoje.

Ar tikitės, kad Jūsų pėdomis paseks vaikaičiai?

Kol kas aš dar ne močiutė. Duktė dar netekėjusi, o sūnus vedė neseniai. Spėlioti kol kas nėra preteksto...

"Moterį turi gaubti paslapties šydas"

Akušeris ginekologas Virginijus Diržauskas, Jūrininkų ligoninės Ginekologijos ir endoskopinės ginekologijos skyriaus vedėjas, savo pirmagimio Mariaus laukė teatre žiūrėdamas spektaklį. Jis didžiai abejoja tuo, kad visuomenė, leisdama vyrams dalyvauti moteriai gimdant, daugiau išlošė nei pralošė.

Ar Jūsų darbe pasitaiko, kad pacientė imtų bendrauti ne kaip su mediku, o kaip su vyru?

Per mano jau nemažą praktiką tokių atvejų būta nedaug, bet yra pasitaikę. Aš savo elgesiu pretekstų nesuteikiu, darbo ir bendravimo nesutapatinu.

Kaip elgiatės, kad neįžeistumėte pacientės jausmų?

Ginekologo darbe labai svarbūs ir nuoširdūs pokalbiai apie intymų gyvenimą. Kai nutinka taip, kad pacientė tai supranta kaip ypatingą dėmesį jai, tokių pokalbių tiesiog vengiu. Suteikiu pagalbą, kuri pacientei reikalinga, ir tiek. Apie gydytojus skleidžiama daug nepagrįstų gandų. Antra vertus, jeigu mano šeimoje santykiai būtų pašliję, gal tokius jausmų proveržius vertinančiau kitaip.

Kokios moterys Jus žavi?

Negalėčiau išskirti kurios nors vienos moterų savybės kaip vertingiausios. Mane žavi visuma. Moteris - tarsi pilis, ji - ne dėlionė iš kaladėlių. Pilis gali žavėti ir eksterjeru, ir interjeru.

Kas Jus pastūmėjo rūpintis moterų sveikata?

Pasirinkimas atėjo savaime. Gal jį paskatino noras moterį pažinti ir iš paslaptingosios pusės, kuri nepažįstama ne medikams vyrams?..

Ar pacientės Jums padėkoja už gydymą? Ar Jums tai svarbu?

Aš pats laikausi tokių nuostatų ir skyriaus personalui jas diegiu: medikas privalo elgtis vienodai visų atžvilgiu - ir dėkojančių, ir nedėkojančių. Negalima duoti pretekstą ligoniui galvoti, kad gydytojas laukia padėkos. Man nesvarbu, ar pacientė yra žilagalvė pensininkė, ar pasiturinti verslininkė. Kreipėsi pagalbos - ir aš turiu ją suteikti. Medikai, kurie reikalauja atsilyginti, teršia mūsų luomą.

Visai kas kita, kai pacientas pats jaučia poreikį padėkoti. Įvairių užsienio šalių kolegų teiravausi, kaip jie žiūri pacientų padėkas. Tas mano smalsumas jiems buvo keistas. Nepaisant jų didelių uždarbių, pacientų iniciatyvos padėkoti nėra kaip nors persekiojamos. Niekas nesmerkia, kai jie įteikia gėlių puokštę ar paveikslą.

Sakoma, kad vyrai, ypač - medikai, yra geresni specialistai nei moterys. Ką apie tai manote?

Toks požiūris priklauso žmogaus nuostatų. Jauniausios kartos moterims turbūt jau nebūdinga vertinti kvalifikacijos pagal lytį. Nors manau, kad dauguma vis dėlto pirmenybę teikia vyrams ginekologams...

Klaipėdoje yra dvi moterys urologės. Ar eitumėte pas vieną iš jų?

Kol neturiu problemų, kol man niekas neskauda, atrodo, kad lyg ir būtų nejauku "nešti save" moteriai, ir dar - kolegei. Tačiau jeigu iškiltų būtinybė, manau, kad jau nebegalvočiau apie gydytojo lytį. Galvočiau, kuris specialistas man greičiausiai ir efektyviausiai suteiktų pagalbą.

Jūs su žmona išauginote du sūnus. Kur buvote, kai jie gimė?

Pirmą kartą, kai žmona gimdė, su sesers vyru buvau teatre. Apie vyresnėlio Mariaus gimimą sužinojau tik grįžęs namo. Tuomet mobiliųjų telefonų dar nebuvo. Antrąjį kartą aš jau buvau akušerijos-ginekologijos skyriaus internas, tad savo žmoną palydėti turėjau galimybę iki pačios gimdyklos. Ir prie jos durų laukiau, kada įvyks stebuklas. Tuomet taisyklės buvo griežtos, stebėti gimdymą neturėdavo teisės net kolegos. Bet aš buvau pirmasis žmogus, kuriam buvo leista Darių paimti į tėviškas rankas.

Jeigu Jūsų žmona gimdytų dabar, ar dalyvautumėte procese?

Aš jos atsiklausčiau, ar man būtina tai daryti. Vyrų kišimąsi į šiuos slėpinius vertinu skeptiškai. Man keista, kai vyrai veržiasi į ginekologines apžiūras ir gimdymus. Na, turi būti bent kiek paslapties... Tiesa, nekalbu apie tuos atvejus, kai pačiai moteriai vyro dalyvavimas yra svarbus.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder